Gyvas paveikslas ant sienos

Šiuo metu pasaulyje labai populiarus vertikalus želdinimas ir gyvos augalų sienos. Dažniausiai jos naudojamos ofisams ar didelėms viešoms erdvėms pagyvinti. Populiarėja ir vertikaliai apželdintos sienelės lauke. Joms reikia specialaus karkaso su kišenėmis ir laistymo sistemos, ir tai ne kiekvieno kišenei. Bet mažutį gyvą paveikslėlį ant sienos (ar grindų) kuriam beveik nereikia priežiūros, gali turėti kiekvienas.
Toks miniatiūrinis sodelis skirtas išorinei namo sienai, pavėsinei, tvorai, laiptams ar terasai papuošti. Jį galima kabinti ir padėti visur, kur paviršius nebijo drėgmės ir lengva nuvalyti purvą. Nuotraukose mano augintinis, kuriam šiemet suėjo penkeri metai.

Lovelio išmatavimai: ilgis 50 cm, plotis 25 cm, aukštis 5 cm (4,5 cm plius 0,5 cm). Pagrindinio karkaso sienelės aukštis 4,5 cm. Dugnas užklijuotas 3 mm medžio fanera. Galima fanerą sugręžioti skylutėmis drenažui, bet mano lovelis buvo be drenažo. Užklijavus dugną karkasas apverčiamas.  Ant viršaus dedamas metalinis tinklelis (1×1 cm akutėmis; to paties pločio ir ilgio, kaip medinis karkasas), o ant jo – antras 0,5 cm aukščio ir 2-3 cm pločio rėmelis. Šio rėmelio išorinis matmuo turi būti lygus apatinio rėmo išoriniui matmeniui,  kad išorinės sienelės sutaptų, o žemę lovelyje dengtų per 1-2 cm. Tinklelis ir jį laikantis rėmelis prisukamas prie pagrindinio rėmo medsraigčiais (galima priklijuoti montažiniais klijais).

Nagingas žmogus tokius du stačiakampius ar kvadratinius rėmelius nesunkiai susikals pats iš 1 cm storio pušinių lentelių (jų įvairaus ilgio yra “Ermitaže” ar “Senukuose”). Galima naudoti ir tikrus paveikslo rėmus. Medinį karkasą reikėtų impregnuoti, bet man rūpėjo sužinoti, ar ilgai jis man tarnaus, todėl nei dažiau, nei impregnavau.

Žemę naudokite kuo paprastesnę, lengvą. Jeigu daržo žemė sunki, sumaišykite ją su smėliu ar komposto likučiais. Jeigu gyvenate bute, nusipirkite sukulentams skirto substrato. Aš padariau labai paprastai – į krūvą supyliau visų daržovių daigams ir sėjai skirtų kompostų likučius, kuriuos radau garaže, pridėjau kastuvą žemių iš kiemo (nes kompostai durpiniai arba durpių pagrindo) ir išmaišiau.
Žemes grūskite per tinklelio akutes – procesas panašus į virtinių “ežiukų” gaminimą :). Retsykiais sukratykite ir tęskite, kol lovys bus standžiai pilnas. Pirštas neturėtų lįsti lengvai, bet pagaliukas turi nesunkiai įspausti duobutę. Sodinkite perkūnropes ir visus sausros nebijančius nedidukus šilokus (jokių rudeninių ar labai stambaus kero). Jų auginių prisirinkite savo gėlyne ar nusipirkite. Dabar augalų prekybos aikštelėse jų yra tikrai daug ir nuostabių. Jeigu planuojate lovį palikti lauke, kaip dariau aš, venkite augalų, kurių atsparumas šalčiui neaiškus ar mažesnis nei 4 klimato zona. Mano lovio augalų asortimento pagrindą sudarė perkūnropės, aitrieji ir baltažiedžiai šilokai, kuriuos galima rieškučiomis semti alpinariume. Buvo ir “Angelinos” ir “Blue Elf” auginių, bet po poros šaltų žiemų jie išnyko.

Sodinimas nesudėtingas – pasiruošiate auginius, susiplanuojate, kur juos sodinsite, paskui imate pagaliuką ir numatytoje vietoje darote skylutę. Kišate auginį, iš viršaus užberiate žiupsnelį žemių ir atsargiai apspaudžiate su pagaliuku. Viską pasodinę atsargiai palaistykite (tinka mažas purkštuvas ar vaikiškas laistytuvas). Žemė turi būti drėgna, bet ne žliugsėti. Atsargiai nubraukite žemių perteklių, apvalykite rėmą ir palikite sodelį pusiau pavėsyje porai mėnesių. Maždaug tiek užtrunka, kol augalai įsišaknija ir įsitvirtina – tuomet pakėlus rėmą vertikaliai, žemės iš jo nebebyra.

Pirmus mėnesius saugokite sodelį nuo stipraus lietaus – jis gali išplauti žemes. Vėliau lietus sodeliui nekenks, tiesiog išpilkite vandens perteklių lietui pasibaigus. Jeigu lietus trunka ne valandas, bet dienas, verčiau sodelį perkelkite po stogeliu. Šis patarimas aktualus tik tuomet, kai sodelis padėtas horizontaliai. Pakabintiems lietus nebaisus, bet kartą ar du per mėnesį juos reikia nukabinti, paguldyti ir palaistyti. Po valandos kabinkite atgal. Laistyti svarbu ir pačioje pradžioje, kad augalai įsišaknytų. Laistykite tik tuomet, kai žemė išdžiūva. Neliekite, jeigu ji drėgna, nors jau ir praėjo savaitė ar dvi.

Žiemą sodelį galima palikti lauke, maniškis žiemodavo terasoje po stogeliu ir retsykiais gaudavo pažiaumoti sniegelio. Lauke išgyveno (tai padėtas, tai pakabintas) ketverius metus. Per tą laiką kai kurie augalai išnyko, išsiplovė dalis žemių, lovyje ėmė vyrauti šaknys. Šiemet po penktos žiemos lovio dugną atplėšiau ir visą žemę su augalais išmečiau į kompostinę. Žemė pakeista, užklijuotas naujas dugnas, o ką sodinsiu šį sykį, dar nesugalvojau. 🙂

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Vazonai lauke. Hypertufa

Patys geriausi vazonai ir loviai miniatiūriniams sodeliams bei alpinariumams yra išpjaustomi  iš tufos. Ši uoliena porėta, minkšta – greitai įšyla ir sulaiko šilumą, lengvai skobiasi, sugeria drėgmę iš aplinkos. Aukštikalnių augalai, kurie mėgsta saulės atokaitą ir sausą skurdoką žemę, tufos vazonuose jaučiasi kaip namie. Bet tufa reta ir brangi, todėl vietoje jos naudojami hypertufos liejiniai, kurie gaminami iš cemento ir liejinį minkštinančių medžiagų (durpių, perlito, vermikulito ir pan.).

Hypertufa yra sunkesnė už tufą, bet lengvesnė už betoną.  Iš hypertufos pagaminti vazonai ir loviai savo išvaizda primena akmenį, yra ilgaamžiai, žiemą juos galima palikti lauke – nesuskyla. Yra daug įvairių hypertufos receptūrų, nuo kurių priklauso liejinio išvaizda, savybės ir paskirtis. Dažniausiai „žaidžiama“ dviejų pagrindinių medžiagų – cemento ir durpių kiekiais.

Užsienyje hypertufos vazonai dažniausiai gaminama iš cemento, durpių ir perlito (2:3:3) arba vermikulito mišinio. Jie labai dailūs, atrodo lyg granitas. Pas mus šių medžiagų (vermikulito ir perlito) gauti sunku arba jos brangios, todėl dažniausiai apseinama su betonu, durpėmis ir smėliu (santykiu 1:2:1). Pagal tokį  receptą pagaminti loviai labai sunkūs. Hypertufos masę galima „palengvinti” putų polistirolo granulėmis arba dedant daugiau durpių. Kiek tiksliai jų berti  nustatysite tik bandydami patys. Kai gautas rezultatas patiks, lengvai raižysis kol minkštas ir bus tvirtas, kai sustings, vadinasi, radote aukso viduriuką.

Hypertufos masės tirštumas prikrauso nuo to, kokiu būdu planuojate gaminti vazoną ar lovį. Jeigu lipdysite jį rankomis, darykite tirštesnį. Tinkamas tirštumas tuomet, kai suspaudus rankoje rutuliuką išvarva vos keli vandens lašai. Tuomet paimkite pageidaujamos formos talpą, pavydžiui, plastikinį vazoną, apvilkite jį plastikiniu maišeliu arba apvyniokite plėvele, apverskite ir išorinę sienelę aplipdykite hypertufa. Sienelės storis ir dugnas turi būti 3-5 cm storio. Dugne įsmeikite 2-4 pagaliukus, kuriuos po paros ištrauksite, kai masė šiek tiek sukietės. Tai bus drenažo skylės. Šiek tiek pridenkite lipdinį polietilenu, kad per greitai nesukietėtų. Po paros patikrinkite ar masė pakankamai sustingusi. Jeigu pirštas lenda lengvai, paliekama dar parai. Paskui plėvelė nuimama, vazono kraštai aplyginami, sienelės nuvalomos arba, jeigu reikia, atsargiai nušveičiamos metaliniu šepečiu. Galima atsargiai išraižyti įvairių ornamentų. Vėl pridengiama plėvele ir pavėsyje džiovinama apie porą savaičių. Jeigu džiovinama patalpoje arba lauke labai sausa, kasdien nupurškiama vandeniu. Lipdytas vazonas nėra labai dailus, sienelės nebūna vienodo storio, bet kiekvienas lipdinys savitas, originalus, ir gali būti tikri kad kito tokio niekas kitas neturi.

Jeigu vazoną arba lovį planuojate ne lipdyti, bet lieti, hypertufos masę darykite skystesnę, kad galėtumete lengvai sukrėsti į tam skirtą formą. Imkite dvi skirtingų dydžių trisluoksnio kartono dėžes ar du plastikinius vazonus. Įstačius talpas vieną į kitą, tarp sienelių turi likti 3-5 cm tarpai. Apvilkite jas plastiko plėvele, įkrėskite hypertufos masės į stambesnę  formą ir suformuokite dugną. Įstatykite mažesnę talpą ir užpilkite tarpus tarp sienelių. Gerai suspauskite, kad neliktų oro burbulų. Pridenkite plėvele ir palikite parai ar dviem. Paskui atsargiai išimkite mažesnę formą. Atsargiai aplyginkite sienelių kraštus, pridenkite plėvele ir palikite dar parai. Paskui apverskite ir nuimkite didesnę formą. Jeigu formos nenusiima, supjaustykite jas. Sieneles ir kraštus nušveiskite, pridenkite plėvele ir džiovinkite taip pat kaip lipdytą vazoną.

Jeigu pirmasis vazonas pavyko ir nusprendėte jų pasigaminti daugiau, išsinuomokite betono maišyklę, nes sumaišyti didesnį kiekį hypertufos, kaip ir betono – ne juokų darbas.  Į mišinį įpilkite betono plastifikatoriaus – neliks burbuliukų, masė bus vientisesnė, o liejiniai dailesni.

Geriausia hypertufos vazonus lieti rudenį ir palikti lauke per žiemą, kad juos išskalbtų lietus ir išbandytų šaltis.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Mano numylėtinės

Man visuomet patiko augalai, kurių lapai yra spalvoti, o keras aiškios geometrinės formos arba jį lengva formuoti. Todėl japoninės lanksvos mano gėlynuose groja pagrindiniu smuiku. Tai puikūs augalai neaukštoms griežtos geometrinės formos arba laisvoms gyvatvorėms, platiems apvadams, kaip akcentas sudėtiniuose gėlynuose (viduriniame arde arba priekyje), alpinariumuose, jas galima auginti dekoratyviniuose vazonuose terasoje arba balkone, nes šaknų sistema paviršinė, o pats augalas labai gajus. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad mano gėlynuose vyrauja sumedėję augalai – lapuočiai arba spygliuočiai medžiai ir krūmai (žemaūgiai arba miniatiūriniai kultivarai, tinkami auginti nedideliuose sklypuose), o žoliniai augalai, arba taip vadinamos gėlės sudaro vos kelis procentus. Žoliniais augalais aš tik užpildau tarpus tarp medžių ir krūmų.

Daugumos japoninių lanksvų kultivarų lapai keičia spalvas visą sezoną. Vieni išsprogsta raudoni, paskui pažaliuoja, kiti iš geltonų tamsėja iki oranžinių, treti pavasarį pasitinka salotiniai ir gelsta iki tamsios citrinos. Viena savybė yra bendra – jeigu kultivaras pasižymi spalvingais lapais, jie visuomet išsprogsta tamsiausi ir vasaros vidurio pamažu šviesėja. Kai lanksvos pražysta, rausvi pūkuoti žiedynai nustelbia blyškius, jau šiek tiek pavargusius lapukus ir papuošia gėlyną naujomis spalvomis. Lanksvoms peržydėjus ir jas išgenėjus apie 2-3 savaites trunka bjauriojo ančiuko periodas, kai bunda miegantys pumpurai. Paskui lanksvos apsipila naujais spalvingais ūgliais (būtent – spalvoti ne tik jauni lanksvų lapai, bet ir nauji ūgliai, o taip pat žiedkočiai) ir rugpjūčio pabaigoje dar sykį žydi. Tiesa, šisyk jau nebe taip gausiai ir lapai jau nebūna tokie ryškūs kaip pavasarį, bet po birželio žalumos akį vistiem džiugina. Rudenį lanksvos vėlgi keičia spalvą – gelsvai ar rausvai nusidažo net žalialapiai kultivarai. Spalvos priklauso nuo rudens. Labai šaltą ir drėgną rudenį lanksvų (o taip pat ir kitų augalų) lapai atrodo prastokai, labiau rudi negu geltoni. Šiltą ir sausą rudenį jos džiugina oranžiniais ir raudonais atspalviais, o taip pat pavieniais žiedynais.

Sprogsta japoninės lanksvos vienos iš pirmųjų, balandžio mėnesį. Šiemet žiema buvo ilga (sniegas nutirpo tik kovo viduryje), o mano lanksvos išprogo balandžio 22 dieną. Jų ryškūs lapukai puikiai dera su pirmaisiais smulkiasvogūnių gėlių žiedais.

3 geriausi japoninių lanksvų kultivarai, kurios rekomenduoju ir kuriuos rasite beveik kiekviename medelyne:

`Golden Princess` – užauga iki 1 m aukščio ir panašaus pločio, bet kero dydį ir formą nesunku reguliuoti sodo žirklėmis. Pavasarį ūgliai ir lapukai skaisčiai geltoni, vėliau pasidaro aukso geltonumo. Žydi gausiai, rausvi žiedai sutelkti plokščiuose žiedynuose. Vasaros viduryje „auksas“ nublanksta iki šviesiai žalios spalvos, užleisdamas vietą žiedams. Rugpjūtį vaizdelis vėl pagerėja, nes pradeda augti nauji ūgliai. Rudenį visi lapai nusidažo šviesiai geltonai.

`Goldframe` – labai gražus kultivaras. Pavasarį jo lapukai būna tamsiai oranžiniai, kartais su bronziniu atspalviu. Vėliau blykšta iki geltonų, vasaros viduryje – gelsvų (tuomet beveik nesiskiria nuo `Golden Princess`). Rugpjūtį ima auginti naujus rausvus ūglius ir vėl išsiskiria „iš minios“. Šiltą sausą rudenį lapai nusidažo oranžiniai, o kartais raudonai. Atrodo puikiai!

`Magic Fire` nėra naujas kultivaras, bet Lietuvoje pasirodė palyginti neseniai ir visuose medelynuose jo nerasite (bet paieškojus tikrai galima rasti). Pavasarį jo lapukai sprogsta ryškiai raudoni – vaizdas tikrai neprastas! Pamažu lapai šviesėja iki tamsiai oranžinių, paskui rausvų, o vėliau ir visai pažaliuoja. Tačiau nauji ūgliai ir viršūniniai lapai visuomet auga raudoni arba rausvi, todėl dar sykį pakartoju – nebijokite lanksvų genėti. Žiedynai rausvai raudoni. Rudenį lapai nusidažo rausvai su geltonais ar rusvais atspalviais, kartais raudonai.

Japoninių lanksvų keras natūraliai yra apskritos arba šiek tiek ovalios, bet netvarkingos formos. Nekarpomos gali pasiekti metro aukštį ir plotį, bet aš rekomenduoju negailėti jų ir reguliariai genėti. Tuomet lapai bus ryškesni, o žiedai stambesni. Beje, apie žiedus. Aš derinu augalus su spalvotais lapais ir visiškai nekreipiu dėmesio į žiedus. Dažniausiai medžiai ir krūmai žydi trumpai, o kultivarai spalvotais lapais dažnai ir visai nežydi.

Tačiau ir gelsvalapės japoninės lanksvos gražiai žydi – jų žiedai pasirodo kaip tik tuomet, kai pavasarinė lapų spalva ima blykšti, ir puošia apie 10-20 dienų (nelygu orai – karštą ir sausą vasarą peržydi labai greitai). Žiedynus iškerpu dar nespėjus jiems pilnai peržydėti, kai pradeda vysti pirmieji žiedeliai. Tuo pačiu metu augalas formuojamas, nes iki vasaros vidurio labai išsikeroja. Geniu labai paprastai – suimu šakas į saują ir nukerpu viršūnes per 5-15 cm (taip, iš tikrųjų tiek daug, ypač alpinariume). Taip apeinu visą kerą.

Išgenėjus visas lanksvas susidaro keletas karučių šakų. Jas galima sukompostuoti arba padauginti. Birželio pabaiga – liepos pradžia idealiai tinka dauginti pusiau sumedėjusiais auginiais, be to, japoninės lanksvos labai lengvai įsišaknija. Dauginimui imkite 7-15 cm šakutes be žiedų, nukirpkite viršūnes, įsmeikite į vazoną su puria drėgna daržo žeme ir statykite pavėsyje (aš vazonus laikau šiaurinėje namo pusėje po melsvėmis). Nepamirškite retsykiais palaistyti. Aš dažniausiai savo auginius pamirštu ir apžiūriu tik rudenį, bet siūlau mano pavyzdžiu nesekti. Tokiu tinginio būdu įsišaknija apie 70 proc. auginių.

[b] Kaip minėjau, tai labai gajūs augalai. Ne sykį teko persodinti suaugusius lanksvų krūmus, perkelti iš vienos vietos į kitą ne sezono metu, pamiršti palaistyti ir panašiai – jos visada prigyja. Vienintelė priemonė, kurią taikau persodinus lanksvas – 2/3 išgeniu vainiką. Tiesiog nukerpu visas šakas per sprindį nuo žemės. Taip augalas išgarina mažiau vandens ir lengviau prigyja. Savo vainiką japoninės lanksvos atstato labai greitai – per 1-3 metus.

Lanksvų galima pasidauginti ir sumedėjusiais auginiais – vėlų rudenį (nukritus lapams) arba anksti pavasarį, kol pumpurai dar neišbrinkę, pasiruoškite 10-15 cm ilgio šakučių, viršūnes nukirpkite ir įsmeikite į vazonėlius su paprasta drėgna daržo žeme. Laikykite garaže arba rūsyje, svarbu kad patalpa žiemą neperšaltų. Į žemę šakutę įkiškite per 2 pumpurus, žemę aplink apspauskite.

Dew on spiraeaAš šitaip dauginu rudenį, nes pavasarį darbų per akis. Žemę vazonėliuose retsykais palaistau, o jeigu prognozuojami stipresni šalčiai, vazonėlius užkloju senais skudurais (mano garažas nešildomas) arba perkeliu į rūsį. Iki pavasario auginiams šviesa nebūtina.

Kai reikia vos 1-5 naujų augalų, lanksvas galima dauginti atlankomis. Anksti pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai, išsirinkite jauną gražią šakutę. Žemę po šakute supurenkite ir suformuokite negilų lovelį. Šaką paguldykite į lovelį, prismeikite vielinėmis ar plastikinėmis kilpelėmis, kad neatsitiestų. Per vidurį užberkite žeme ir atsargiai suminkite. 1-2 pumpurai ar pumpurų poros turi būti po žeme, o viršūnė kyšoti. Pavasarį drėgmės dažniausiai užtenka, o vasarą bent per karščius reikia palaistyti. Rudenį atsargiai patraukite atlanką už viršūnės – jeigu ji tvirtai prilipusi prie žemės, vadinasi, šaknys jau yra. Nukirpkite šaką jungiančią su motininiu augalu ir nejudinkite naujo kero iki pavasario. Tuomet persodinkite.

Dėl žemės ir vietos. Lanksvos labai pakančios, bet jeigu perkate kultivarus spalvotais lapais, sodinkite juos saulėje, kad būtų apšviesti bent pusdienį kasdien. Pavėsyje spalvos nebūna tokios ryškios arba augalas visai pažaliuoja. Skirtingai negu dauguma geltonlapių augalų vasarą japoninės lanksvos beveik niekuomet neapdega saulėje, nebent auga smėlyje, o Lietuvoje jau mėnesį nelyja. Dabar apie žemę. Deja, neturiu jokios patirties ir nežinau kaip lanksvos auga smėlyje, bet visur kitur – nuo gero komposto iki sunkoko molio – bujote bujoja. Tręšt taip pat niekuo papildomai netręšiu – pavasarį visus krūmus ir medžius (išskyrus spygliuočius) pamaloninu kompleksinėmis lėtai tirpstančiomis trąšomis ir tuo viskas baigiasi. Tiesa, žemę kas keletą metų pagerinu nupjautos žolės kompostu (pabarstau aplink augalus ir įterpiu su kauptuku), bet lanksvoms jo gailiu. Jos ir taip puikiai auga.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Žvakes laužiam per pusę

Pušų genėjimasVėsūs ir lietingi orai parvijo mane  namo. Taigi turiu laisvą minutę priminti apie vieną labai svarbų darbą, kol dar ne vėlu. Šiuo metu dauguma pušų jau užauginusios ilgus naujus ūglius, dar vadinamus žvakėmis. Jų spygliukai dar minkštučiai, šviesūs, prigludę prie ūglio. Dabar pats metas pušis genėti, jeigu norite išlaikyti kompatišką formą.

Pušų genėjimas ypatingas. Negalima kirpti pernykščių ir senesnių, visai susiformavusių šakų, jeigu planuojate tik sutankinti augalą – iškirpus liks skylės. Pušys neturi miegančių pumpurų, taigi šakos toje vietoje neataugs ir augalas nesutankės. Galbūt su laiku skylę lajoje paslėps šalia augančios šakelės, bet augalo forma bus sugadinta ilgam. Senesnės šakos kerpamos tik tuomet, kai serga, yra nudžiūvusios arba darko bendrą lajos vaizdą. Genimi – pusiau nulaužiami ar nukerpami tik jauni pušų ūgliai.

Miniatiūrinės ar pusiau miniatiūrinės pušys paprastai negenimos, nes yra aiškios kompaktiškos formos ir auga taip lėtai, kad genėti tiesiog nėra jokios prasmės (ir nėra ką). Su kitomis pušaitėmis, ypač kalninėmis, kurių dabar tiek kultivarų, galima šiek tiek „pažaisti“, ypač jeigu jos pasodintos netinkamoje vietoje ir yra per didelės persodinti. Mano alpinariumas – puikiausias netinkamos vietos pavyzdys, kai prieš keletą metų, stengdamasi kuo greičiau jį apsodinti, įkišau keletą rūšinių kalninių pušaičių.

Taigi, dabar apie genėjimą. Šakų viršūnėse pušys suformuoja po keletą (rečiau vieną) naujų ūglių. Nelygu kiek leisite pušiai paaugti, ūgliai patrumpinami trečdaliu arba per pusę. Jeigu norite, kad  šaka neaugtų į viršų, bet plėstųsi į šonus, vidurinį (viršūninį) kiekvienos šakos ūglį išskinkite visai, o šoninius patrumpinkite trečdaliu arba per pusę. Jeigu norite užauginti ilgą, neišsišakojančią šaką, centrinio ūglio nelieskite, bet išlaužkite šoninius.

pinus pruning

Prieš genėjimą

pine pruning

Centrinis ūglis

Ūglį laužiam pusiau

pruning

Štai ir viskas. Išgenėta.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.