Rūpesčiai dėl buksmedžių

Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – tinkamai parinkti ir tinkamoje vietoje auginami jie rūpesčių nekelia.

Buksmedžiai (Buxus) natūraliai auga Europoje, Viduržiemio jūros pakrantėse, Azijoje ir centrinėje Amerikoje. Buxus šeimai priklauso 30 rūšių, iš kurių išvesta apie 120 dekoratyviniuose želdiniuose naudojamų veislių ir kultivarų.

Dažniausiai soduose auginami paprastieji (Buxus sempervirens) ir smulkialapiai (Buxus microphylla) buksmedžiai ir jų kultivarai. Retesnis korėjinis buksmedis (B. sinica var. Insularis). Paprastieji buksmedžiai linkę plėsti į šonus ir auginti horizontalias šakas, dažnai turi keletą viršūnių be aiškaus lyderio. Laja tanki, visžalė. Lapai žali iš viršaus ir gelsvai žali iš apačios, ovalūs arba pailgi.

Smulkialapiai buksmedžiai auga lėtai, yra neaukšti, kompaktiški, laja tanki. Lapai elipsės formos. Šios trys rūšys yra kryžminamos tarpusavyje stengiantis išgauti aplinkos sąlygoms pakančius, šalčiui visiškai atsparius, greitai augančius ir tankius kultivarus.

Daug žadantys nauji paprastojo ir korėjinio buksmedžio hibridai  `Green mountain`, `Glencoe` (Chicagoland Green TM) ar `Green Velvet`.

Labiausiai buksmedžiams patinka vėsios ar viduriniškai šiltos lietingos vasaros, tačiau paskutiniais metais tokios pas mus retenybė. Patinka jiems ir sniego patalai bei vidutiniškas šaltukas. Žodžiu, jie nemėgsta kraštutinumų –

ilgai trunkančių sausrų, kaitros ir baisaus speigo. Kaip jiems sekėsi išgyventi šią žiemą, pamatysime tik vėlyvą pavasarį ar vasarą. Sniego danga nebloga, todėl neaukštiems buksmedžiams, jų apvadams speigas pakenkti neturėtų.

Šaltis buksmedžių labai negąsdina, jeigu jie pasodinti užuovėjoje, šaknys mulčiuotos arba tupi sniege. Žvarbus vėjas žiemą gali numarinti augalus greičiau negu -30ºC.

Nemėgsta jie ir kaitrios saulės žiemos pabaigoje (nudega), taip pat karštų ir sausų vasarų, jeigu žemė lengva ir greitai išdžiūvanti, o sodas nelaistomas. Jeigu buksmedžiai sodinami pusiau pavėsyje ir pavėsyje, užuovėjoje, arba naudojami žemiems gėlynų apvadams, dėl speigo ar saulės retai nukenčia. Visgi žiemai baigiantis (paprastai kovo mėn) saulėje augančius buksmedžius vertėtų pridengti agroplėvele.

Buksmedžiams patinka derlingos, purios, bet drėgmę gerai sulaikančios dirvos, geriausiai laidūs priemoliai. Šalto molio dirvos, stovintis vanduo juos greitai pražudo. Tai visžalis augalas, drėgmę per lapus garinantis ir žiemą, todėl rudenį buksmedžius, taip pat spygliuočius ar kitus visžalius augalus, reikia gerai palaistyti (jeigu ruduo sausas). Buksmedžiams reikia neutralios žemės (pH 6.5-7.0). Jų šaknys plečiasi į šonus, todėl duobė kasama ne tiek gili, kiek plati. Į tai reikėtų atsižvelgti ir sodinant buksmedžių apvadus bei pynes, ir kaimyninius augalus sodinti tokiu atstumu, kad jie vienas kitam netrukdytų arba parintki tokius kaimynus, kurie šaknis leistų giliai, o plėstų tik antžeminę dalį. Nors konteineriuose užaugintus sodinukus galima persodinti visą sezoną, kai sodinate gyvatvores, apvadus, pynes ir kitus masinius želdinius, geriausiai laikyti senųjų tradicijų ir labiau pasikliauti gamta. Taigi, jeigu planuojate pasodinti daugiau kaip 20 buksmedžių, sodinkite pavasarį ir  mulčiuokite. Lietinga pavasario pradžia ir mulčias sutaupys jums laiko ir vandens. Beje, tradiciskai gegužė arba balandžio vidurys – gegužės vidurys yra sausas (bent jau Kaune). Šiaip ar taip pirmaisiais metais, jeigu vasara karšta ir sausa, buksmedžius reikės laistyti kartą per savaitę. Geriau rečiau, bet gausiai.

Jeigu žemė derlinga, pirmaisiais metais sodinukų tręšti nereikia. Vėliau kasmet pavasarį pakrūmėse paberiama kompleksinių, lėtai tirpstančių, visžaliams augalams (tinka spygliuočių) skirtų trąšų. Dauginama pusiau sumedėjusiais arba sumedėjusiais auginiais.

Žiemą šalčio ar vėjo pažeisti buksmedžiai paruduoja, lapukai įgauna bronzinį (gelsvą, oranžinį) atspalvį, kuris pavasarį nepasikeičia. Kartais tokį parudavimą sukelia ne šaltis, bet prastos augimo sąlygos – žemas pH, maisto medžiagų stygius, ilgai trukusi sausra, bet išryškėja jis tik po žiemos. Buksmedžiai, panašiai kaip spygliuočiai, miršta lėtai ir dauguma prastos priežiūros simptomų išlenda tuomet, kai jau per vėlu. Jeigu nukenčia ne visas augalas, bet pavienės šakos, jas reikia iškirpti, augimo sąlygas pagerinti. Augalas kurį laiką būna nedekoratyvus, bet pamažu atsigauna. Visgi neskubėkite genėti buksmedžių anksti pavasarį, palaukite birželio. Kartais lapukai žiemą pakeičia spalvą dėl veislės savybių. Jie gali pagelsti, parusti ar tiesiog pablykšti, o pavasarį atgauna savo įprastą spalvą.

© Sodoplanas.lt. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.


Paprasti,bet ne prasti vynvyčiai

Laipiojantys augalai yra ypatingi. Jie neturi stačių stiebų, bet užtat labai greitai auga ir sugeba lipti kitais augalais aukštyn kaip kopėčiomis, todėl kovoje už saulės šviesą dažnai laimi prieš kitus augalus. Jauno augalo ūgliai atlieka sukamuosius judesius užgriebdami vis daugiau erdvės. Jie labai jautrūs šviesai – tai jų kelrodė žvaigždė. Ieškodami šviesos ūgliai lipa aukštyn per krūmus, medžius, akmenis ir sienas. Jeigu atramos nėra, jie lipa ant savo paties stiebų. Kai kurie iš laipiojančių augalų labai gerai prisitaikę kopti  į viršų jie vyniojasi aplink atramą stiebais, kabinasi ūseliais ar dygliais, orinėmis šaknimis arba specialiais diskelio formos siurbtukais.

Lianos, arba sumedėję laipiojantys augalai, visuomet siejasi su tropikais, džiunglėmis ir įspūdingais vijokliais rankos storio stiebais. Bet jos auga ir vidutinio klimato zonoje, tik atrodo ne taip įspūdingai.

Štai penkialapis vynvytis (Parthenocissus quinquefolia) – pati tikriausia liana, kadaise labai populiari Lietuvoje ir, deja, nepelnytai pamiršta. Užauga iki 30 m aukščio. Miestuose ir miesteliuose galima rasti senos statybos penkiaaukščių namų, kurių sienos nuo apačios iki pat stogo apaugusios penkialapiais vynvyčiais. Gamtos sukurtas vertikalaus apželdinimo šedevras! Lipdami penkialapiai vynvyčiai ūseliais kabinasi už balkonų grotelių, vamzdžių,  menkiausio sienos nelygumo ir taip ropščiasi į viršų. Jeigu nebūtų tvirtos atramos, po keleto metų jie nukristų žemėn neišlaikę savo pačių svorio.

Šio vynvyčio lapai sudaryti iš penkių (retsykiais 3 ar 7) lapukų. Žiedai smulkūs, žalsvi, sutelkti skydiškas kekes. Žydi birželio liepos mėnesiais. Uogos smulkios, melsvai juodos, nevalgomos, prinoksta vėlų rudenį. Jas lesa paukščiai ir neretai prisėja aplink. Žemei penkialapis vinvytis nereiklus, gerai auga ir saulėje ir pavėsyje, pakenčia sausras ir yra visiškai atsparus šalčiui.

Įdomi atmaina  Parthenocissus quinquefolia var. Engelmannii, kurios šakelės turi siurbtukus ir prisitvirtina net prie visiškai lygaus vertikalaus paviršiaus, panašiai kaip triskiaučiai vynvyčiai. Šiam vynvyčiui nereikia atramų.

`Star showers` lapai baltai dėmėti, šlakuoti, dažnai su rausvu atspalviu. Gerokai mažesnis už rūšinį augalą. Jaunų lapų lapkočiai raudoni.

Triskiautis vynvytis (Parthenocissus tricuspidata) pas mus retai auginamas, o užsienyje tai viena iš populiariausių lianų. Užauga iki 3-5 m. Jo lapukai labai dekoratyvūs, triskiaučiai, nulinkę žemyn. Jie tamsiai žali, žvilgantys. Rudenį nusidažo puikiu raudoniu. Ūgliai patys prisitvirtina prie atramos siurbtukais, jų nereikia rišti. Dendrologas M. Navasaitis rašo, kad nors triskiaučiai vynvyčiai priskiriami 4 klimato zonai, šaltomis žiemomis gali apšąlti ar nušąlti iki sniego dangos (žemės). Tiesa, vėliau greitai atauga. Geriausiai sodinti rytinėje ar vakarinėje namo pusėje. Žemei nereiklus, bet vešliau auga derlingame priemolyje. Nedidukas, labai puošnus, neagresyvus, todėl labai tinka sodinti prie pavėsinės, pergolės, treliažo. Galima auginti dideliame vazone.

`Veitchi` lapai sprogdami purpuriniai, o rudeni sodriai raudoni.

`Lowii` ir `Ginza Lights` lapai gerokai smulkesni negu rūšinio augalo.

`Purpurea` lapai rausvi visą vasarą.

`Fenway Park` – ypač retas ir ypač gražus. Sprogdami lapai skaisčiai geltoni, vėliau išblunka iki šviesiai geltonų ar žaliai geltonų ir saulėtoje vietoje tokie būna visą vasarą. Rudenį lapai nusidažo raudonais, oranžiniais ir geltonais atspalviais.

`Green Showers` lapai gelsvai žali, rudenį – purpuro raudonumo.

Vynvyčiai tinka ne tik vertikaliam apželdinimui, iš jų galima formuoti kilimus, ypač drėgnose pavėsingose vietose, kur veja auga prastai arba ją nustelbia samanos. Vynvyčiai augūs, todėl ypač tinka dideliems plotams apželdinti, juo labiau, kad rudenį žalias kilimas paraudonuoja ir atrodo ypač puošniai.

Vynvyčių auginiai lengvai įsišaknyja, palyginti greitai auga, tokio kilimo nereikia purkšti, nes vynvyčiai neserga jokiomis ligomis.

Saulėtiems ir pusiau pavėsingiems želdiniams juos galima derinti su svogūninėmis pavasarinėmis gėlėmis ir stambiomis dekoratyvinėmis žolėmis. Pirmosios žydi pavasarį, kai vynvyčiai dar nesulapoję, o paskui natūraliai sunyksta ir snūduriuoja iki kitų metų. Stambios dekoratyvinės žolės, pavyzdžiui miskantai, visą savo grožį atskleidžia rudenį. Jų žiedynai bei lapai išsilaiko iki pavasario ir tuomet nupjaunami per sprindį nuo žemės. Atauga vėlai. Reikia stebėti, kad vynvyčiai savo ūgliais neišlaužytų miskantų jaunų ūglių, šiems tik pradėjus augti. Tarp vynvyčių galima sodinti ir spygliuočius, ypač melsvus ar pilkšvus, kurie puikiai atrodo rudenį raudonų lapų fone. Giliame pavėsyje vynvyčiai nusidažo prastai.

Be išvardintų gerųjų vynvyčių kilimo savybių, reikėtų paminėti ir keletą netikusių. Pirmiausiai, juo negalima vaikščioti taip, kaip vaikštoma žole. Pirmuosius metus visą plotą reikia ravėti, kol augalai sustiprės ir uždengs žemę. Pavienių piktžolių pasitaiko ir vėliau.

„Kilimą“ pasodinti nesunku. Dirva sukasama 18-20 cm gyliu, kas 0,8-1 m šachmatine tvarka iškasamos 20-30 cm gylio duobutės. Labiausiai vynvyčiams tinka priemolis, lengvoje žemėje prieauglis menkas, per sausras skursta. Jeigu planuojama apželdinti šlaitą, visos žemės perkasti nereikia, nes padidinsite eroziją, o duobės sodinimui pagilinamos iki 40-50 cm.  Auginiai ruošiami anksti pavasarį, prieš pradedant tekėti sulai. Jaunos (pirmametės), gerai sumedėjusios šakelės sukarpomos 20-35 cm ilgio pagaliukais su 2-4 pumpurais ir sodinama įstrižai, kad žemės paviršiuje liktų tik vienas pumpuras. Auginiai apspaudžiami žemėmis ir palaistomi. Laistoma ir vėliau, jeigu pavasaris sausas. Geriau rečiau, bet gausiai. Žemę kilimu vynvyčiai uždengia per 2-4 metus.

Kai reikia greito rezultato ir turima daug sodinamosios medžiagos, duobės kasamos kas pusmetrį, o į duobutę sodinama po 2-4  auginius. Įsišaknija daugiau kaip 80 proc. auginių. Pirmaisiais metais, jeigu užtenka drėgmės, vinvyčiai paauga apie 1 m, vėliau auga greičiau. Po kelerių metų kilimą reikia pradėti formuoti, šakas trumpinti, kad augalas nepaspruktų už jam skirtų ribų.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama

Mylimi ir peikiami žagreniai

Šie krūmai arba neaukšti medeliai auginami nuo seno ir plačiai paplitę mūsų miestuose ir miesteliuose. Vieni juos peikia, kiti giria – abejingų nėra. Lietuvoje sutinkamos 3 žagrenių rūšys, bet plačiau paplitęs tik rūgštusis žagrenis (Rhus typhina L.). Aš šiuo augalu žaviuosi – jis auga labai greitai, yra visai nereiklus (neauga gal tik pelkėse), formuoja ažūrinę, taisyklingo skėčio formos lają ir savo egzotiška išvaizda primena savanoje augančias skėtines akacijas.

Birželio mėnesį žagreniai aplimpa žalsvais ir rausvais neišvaizdžiais žiedynais, vėliau – rudais, puošniais,šluotelės formos vaisynais (moteriški egzemplioriai), kurie styro plikose šakose per visą žiemą ir atrodo ypač puošniai. Be to, rudenį plunksniški žagrenių lapai nusidažo ryškiomis spalvomis, dažniausiai oranžiniu purpuru. Rausta jie pamažu, todėl ant augalo vienu metu yra ir žalių, ir oranžinių lapų.

Dažniausiai užauga iki 5 metrų, nors literatūroje kartais aprašomi 10-20 m aukščio egzemplioriai.

Dabar apie tai, dėl ko žagreniai nemėgstami – jie ne tik sparčiai auga, bet ir sparčiai leidžia šaknų atžalas. Vienas augalas per sezoną gali užauginti apie 5-10 atžalų, kurios išlenda iš žemės per keletą ar net keliolika metrų nuo pagrindinio kamieno – kieme pasodintas žagrenis atsiduria gėlyne, sode ar net darže. Kita vertus, atžalas galima iškasti arba tiesiog nupjauti. Erdvioje sodyboje tai nėra didelė problema, o mažuose miestų sklypuose galima sodinti žagrenio kultivarus, kurie atžalų neleidžia arba augina jų mažai, be to, yra dar puošnesni.

Žagreniai geriausiai jaučiasi ir gražiausiai atrodo pasodinti pavieniui, vandeniui laidžioje, net skurdokoje žemėje, saulėje. Šalčiui visai atsparus. Sprogsta vėlai.

Moteriškos lyties rūšinius augalus, kurie labiau vertinami dėl puošnių vaisynų, galima atskirti iš storų naujų šakučių. Vyriškų augalų jos plonesnės.

`Dissecta` – lapai giliai karpyti, šiek tiek mažesnis už rūšinį augalą. Atžalų augina mažiau.

`Tiger Eyes` – lapai karpyti, visą sezoną žalsvai geltoni, rudenį rusvi ar žalsvi su raudonais potėpiais, dažnai oranžiniai. Nauji ūgliai stori, apaugę rusvais plaukeliais, lapkočiai rausvi ar raudoni, gražiai kontrastuoja su geltonais lapais. Vidurvasarį geltoni lapai šiek tiek pablykšta, ypač jeigu pasodinta pusiau pavėsyje. Rudenį lapai ima pamažu, nuo viršūnėlių, dažytis rausvai oranžine spalva. Ankstyvų šalnų pakąsti lapai nukrenta pilnai nenusidažę. Jeigu ruduo ilgas ir šiltas, lapai  pasidaro rausvai oranžiniai.

Tai labai dekoratyvus augalas. Literatūroje rašoma, kad neleidžia atžalų ir užauga iki 3 m aukščio. Pas mane šis gražuolis auga nuo 2008 metų ir vis dar nepraaugęs metro – augina daugiau šoninių šakų, nei stiebiasi į viršų. Šaltomis žiemomis apšąla , bet per sezoną atsigauna. Per 10 metų žagrenis jau išleido 7 atžalas, kuo aš tikrai džiaugiuosi. Nuotraukoje kaip tik šis gražuolis.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Apyniai auksiniais lapais

Paprastieji apyniai (Humulus lupulus) Lietuvoje labai dažni. Upių pakrantėse jų auga tikri sąžalynai. Suėsti kenkėjų ir pažeisti ligų jie dažniausiai atrodo labai prastai, ir retai kuriam sodininkui kyla noras tokį augalą perkelti į savo sklypą. Apynius labai puola įvairūs puviniai, jų lapai patinka lapgraužiams, todėl reikia profilaktiškai purkšti. Rudenį antžeminė augalis dalis sunyksta, o pavasarį vėl atauga iš šaknų.

Apyniams patinka, kai “kojos” pavėsyje, o “galva” saulėje. Gerai prižiūrimi jie auga sveiki ir tinka pavėsinėms, pergolėms bei sienoms apželdinti. Ypač gražūs `Aurea` paprastieji apyniai gelsvai auksiniais lapais. Tai puošnus augalas vertikaliam apželdinimui. Gražiausiai jie atrodo tamsiai žalios lapijos fone arba prie smulkiosios architektūros statinių. `Aurea` apyniai per sezoną užauga vos 2-3 m, ūglių nedaug, jie netankūs, juos paprasta prižiūrėti ir geneti beveik visai nereikia.

Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, derlingoje, drėgnoje, bet vandeniui laidžioje dirvoje. Ligos ir kenkėjai geltonlapį apynį ėda lygiai taip skaniai kaip ir paprastąjį.

Apyniams žemė pagerinama riebesniu kompostu arba perpuvusiu mėšlu, jeigu žemė prasta, galima sodinti į duobes. Dauginama šaknų dalimis ir šaknų atžalomis. Šaknys kasamos anksti pavasarį, kai pasirodo nauji ūgliai. Keras atsargiai atkasamas, atrenkamos stambesnės šaknys su daugiau pumpurų arba ūglių, jeigu jau pradėję augti. Šaknys padalijamos į 12-14 cm ilgio gabalėlius. Kiekvienas privalo turėti po 4-5 pumpurus. Geriausiai prigyja 1,5-2 cm storio šaknys.

Apyniams reikia atramų, neparemti auga pažeme kaip kilimas. Tręšiama pavasarį kompleksinėmis sumedėjusiams augalams skirtomis trąšomis su daugiau kalio ir fosforo.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Saulėje išmirkytos forsitijos

Prisipažinsiu: savo sode neturiu nei vienos forsitijos, bet jos mylimos kaimynystėje ir nori nenori kasmet pavasarį man bado akis skaisčiai geltonomis šakomis. Neturiu nieko prieš šį visuotinai mėgiamą augalą, bet sklypas prie namų nedidelis, o forsitija dekoratyvi tik porą savaičių, todėl visos mano lysvės atiduotos vertingesniems augalams. Bet jeigu žemės pėdų neskaičiuojate, o ilgitės pavasarinės saulutės, šis straipsnis kaip tik jums.

Lietuvoje auginamos penkių rūšių forsitijos (Forsythia), bet dažniausiai žalioji (Forsythia viridissima), tarpinė (Forsythia x intermedia), ir dar kartais lenktašakė (Forsythia suspensa) forsitija, o medelynuose jos dažniausiai parduodamos kaip tarpinės forsitijos arba „tiesiog forsitijos“, neišskiriant rūšies. Tiesą pasakius, nelabai kas ir domisi.

Tarpinė forsitija užauga iki 1,5 m aukščio ir panašaus pločio, žydi prieš pat skleidžiantis lapams, balandžio-gegužės mėnesiais. Yra keletas tarpinių forsitijų veislių, kurios skiriasi augumu, žiedų atspalviu ir dydžiu.

Žalioji forsitija augesnė, gali užaugti iki 2 m. Žydi jos plikos šakos, o žiedai laikosi ilgai, kol sulapoja. Žiedeliai ryškiai geltoni, apie 2-2,5 cm ilgio. Abi forsitijos linkusios apšąlti, o labai šaltą žiemą gali nušąlti iki sniego dangos. Paskui krūmas pamažu atauga.

Lenktašakė forsitija yra augiausia, gali siekti 2-3 metrus. Žydi prieš skleidžiantis lapams. Lapai triskiaučiai, visai kitokie negu tarpinių ir žaliųjų forsitijų. Dekoratyvi  `Variegata` lenktašakė forsitija, kurios lapų pakraščiai aukso geltonumo, bet vidurvasaryje geltonis išblykšta.

Forsitijų lapai rudenį šiek tiek pagelsta, kartais parausta, bet vaizdas neįspūdingas. Juos meta vėlai. Vasarą lapai šviesiai arba tamsiai žali.

Naujesni tarpinės forsitijos kultivarai išsiskiria kompatiška kero forma, o tai jau didelis pliusas. Štai `Courtasol` (sinonimas `Gold Tide`) užauga vos 40-60 cm aukščio. Jo šakos ne stačios, o gražiai išlinkusios, žiedai auga kartu su lapais. Užsienyje `Courtasol` mielai sodinamas alpinariumuose arba aukštuose vazonuose, arba skiepijamas į 1-1,2 m aukščio kamieną – tuomet žiedai būna tiesiai prieš akis. Auga greitai, rekomenduojama kas keletą metų visas šakas nukirpti iki žemės.

Šiek tiek augesnei `Fiestai` (Forsythia x Fiesta) skiepyti labiau tinka trumpesnis kamienas. Žiedai išsiskleidžia prieš užaugant lapams. Lapai taip pat dekoratyvūs, marginti geltonai arba žali su kreminiu ar gelsvu apvadu. Rudenį lapai pasipuošia purpuru. Labai tinka sodinti grupėmis, ypač šlaituose, vandens telkinių pakrantėse. Šalčiui atspari.

Forsitijos myli saulę. Pusiau pavėsyje žydi prasčiau, o pavėsyje ir visai nežydi. Žemei nereiklios, bet derlingoje žydi gausiau. Nekenčia užpelkėjusių, sunkių ir šaltų, taip pat

rūgščių dirvų. Jeigu vieta forsitijai nelabai tinkama – stovi vanduo, kaskite duobę ir įrenkite drenažą. Ant viršaus pilkite komposto ir daržo žemės mišinį. Šiam augalui geriau sausesnė žemė, negu vandens perteklius. Tręšiama pavasarį kompleksinėmis dekoratyviniams medžiams ir krūmams skirtomis trąšomis. Forsitijoms labai patinka ir organinės trąšos, ypač gerai perpuvęs mėšlas. Jomis tręšti reikėtų iškart po žydėjimo.

Ligos ir kenkėjai forsitijų nepuola. Nebijo forsitijos ir žirklių, nors genėti jų nebūtina, bet naudinga, ypač formuojant tankesnę, kompaktiškesnę lają, nes savaime krūmas augina retas stačias šakas, kurios peržydėjusios praranda dekoratyvumą ir styro žalios iki rudens. Genima iškart kai peržydi. Iškerpamos sausos, taip pat kerą tankinančios šakos, o likusios patrumpiamos trečdaliu arba pusiau – taip išlaikoma kompaktiška kero forma. Senus arba prastai žydinčius krūmelius galima atjauninti – nukirpti šakas beveik prie pat žemės. Jos greitai atauga, bet atsiminkite, kad forsitijos žydi tik ant antramečių ir vyresnių šakų, todėl iškirpus jas prie pat žemės, žiedų neturėsite mažiausiai vienerius metus.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Conicos` pusseserės ir pusbroliai

Nykštukinė baltosios eglės atmaina trumpomis šakutėmis ir  tankia laja, kurią dabar mes auginame kaip `Conica`, buvo rasta natūraliai auganti Kanados miškuose. O tiksliau, kirtavietėje, kurią laukdami traukinio nusprendė apžiūrėti du vietos botanikai. Per 10-15 metų ji užauga iki 1-1,2 m aukščio ir 50 cm pločio. Visų mylimas, nebrangus kūgio formos medelis geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, atviroje, bet apsaugotoje nuo šiaurinio vėjo ir kaitrios saulės vietoje. Tai puikus akcentas sudėtiniuose ir geometriniuose gėlynuose, nes laja palyginti taisyklingos formos. Sendamos `Conicos`  šiek tiek pastambėja, vizualiai sutrumpėja, įgyja ovalo formą, nes laja ypač išplatėja per vidurį ir viršuje. Spygliai sodriai žali.

`Conicos` turi daugybę pusseserių ir pusbrolių – miniatiūrinių baltosios eglės kultivarų, kurie šiek tiek skiriasi savo lajos forma (siauresnis ar stambesnis kūgis, rutulys, pagalvėlė), spyglių stambumu ir lajos tankumu, augumu (kai kurie neviršija 50 cm), bet svarbiausia – spalvomis. Tinkamai suplanavus iš 3-5 baltųjų eglių kultivarų galima suformuoti nediduką , bet labai dekoratyvų sodelį, kuriame pagrindiniu smuiku gros lajos spalvos ir formos.

Štai keletas  įdomesnių egzempliorių:

`Daisy`s White` išsiskiria kreminiai baltais jaunais spygliukais, kurie vėliau pažaliuoja. Per 10 metų užauga iki 0,7- 1 m aukščio ir 50-70 cm pločio. Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje. Jeigu sprogstant pumpurams orai sausi ir saulėti, žemė lengva, o augalas pasodintas saulėkaitoje, ji būtina laistyti, kitaip balti spygliai gali “sudegti” saulėje. Laja gražios kūgio formos.

Reikėtų paminėti, kad baltosios eglės naujus spygliukus pavasarį užaugina per du kartus. Pirmą kartą jos sprogsta gausiai. Antrą kartą, po mėnesio ar dviejų, gerokai silpniau ir ne visuomet mes tai pastebime. `Rainbow`s End` pirmieji spygliukai sprogsta visiškai normalūs, ryškiai žali. Bet antroji banga citrinos geltonumo ir nepastebėti jos neįmanoma. Kaip ir `Daisy`s White`, šį augalą vasarą reikia saugoti nuo saulės, nes geltoni ūgliai gali nudegti.

`Sander`s blue` išsiskiria puikiais melsvai pilkais spygliais. Laja tanki, siauros kūgio formos. Per 10 metų retai pasiekia 1 m aukštį. Auga lėtai. Nauji spygliukai kartais sprogsta žali arba melsvai žali, bet greitai pamėlynuoja.

`Arneson`s Blue Variegated` augumu ir forma labai panaši į  `Conica`. Spygliai jūros mėlynumo, bet kai kurios šakos žalios, todėl laja dėmėta, dvispalvė ir labai dekoratyvi. Įdomu tai, kad spygliukų spalva nėra stabili, todėl laja gali visai pamėlynuoti, o žalios dėmės sumažėti arba išplisti.

`Laurin` per 10 metų užauga iki 0,7 m aukščio ir 0,3 m pločio. Jis labai siauros kūgio formos, išsiskiria skaisčiai žaliais kaip žolė spygliukais.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Garbinamos ir niekinamos tujos

Prieš gerus du dešimtmečius tai buvo vienas iš geidžiamiausių ir brangiausių sodo augalų. Tuja – koks egzotiškas ir šaunus vardas po jau atsibodusių rožių, veigelų ir stambiažiedžių hortenzijų!

Tujos neduria, yra nereiklios, augios, visžalės, todėl daugelį metų buvo mielai sodinamos kapinėse (ypač koloninės ir piramidinės formos) ir nepelnytai tapo jų simboliu. Didžiausi tujų trūkumai – žiemą laja įgauna nešvarų bronzinį atspalvį, pažeistos šakelės turi specifinį nemalonų kvapą, gausiai dera, o vaisynai rudenį paruduoja ir vėl kuriam laikui paslepia puošnią žalią lają. Neprižiūrimos gyvatvorės greitai išretėja, senesnių veislių tujos linkę prarasti joms būdingą formą. Jų, senų ir neišvaizdžių, ypač daug  mažesniuose miesteliuose. Neretai tujos minimos kaip dendrologinio neraštingumo simbolis. Vien ko vertas anekdotas apie tris mylimiausius lietuvių augalus – tai paprastoji tuja, gyvatvorinė tuja ir tuja kapinėms.

Bėgo metai ir tujas, kaip dekoratyvinį augalą, pamažu išstūmė vertingesni spygliuočiai, tačiau jos vis dar mielai sodinamos gyvatvorėse. Išvesta puikių naujų veislių tankia aiškios geometrinės formos laja, kuri net žiemą nekeičia spalvos. Būtų laikas tujas sugrąžinti ir į dekoratyvinius želdynus – nauji kultivarai visai nepanašūs į tuos išsidraikiusius, neaiškios formos, dydžio ir spalvos krūmus, prie kurių mes buvome įpratę. Yra puikių egzempliorių net alpinariumams – jie išsiskiria spalvinga laja, yra kompaktiški ir lėtai auga.

Dažniausiai pas mus auginami vakarinės tujos (Thuja occidentalis) kultivarai. Patys didžiausi šios tujos egzemplioriai gamtoje pasiekia 20 m aukštį, bet soduose dažniausiai nebūna aukštesni kaip 8-12 m. Aukščiausios – didžiosios tujos (Thuja plicata) – gamtoje gali siekti net 60 m aukštį, soduose – 20-30 m. Jos greitai auga, bet šalčiui mažiau atsparios, todėl pas mus retai auginamos.

Tujos nereiklios, bet geriausiai jaučiasi derlingoje ir drėgnoje žemėje, šviesioje šiltoje vietoje. Tuomet auga greitai, išlaiko spalvą ir lajos formą. Kita vertus, jos visai gerai jaučiasi ir šešėlyje, pakenčia bet kokią dirvą, jeigu ji ilgam neperdžiūva ir neužmirksta. Per sausras rekomenduojama laistyti, nes tujų šaknys paviršinės, o žemę mulčiuoti žieve, kuri saugo ne tik nuo perdžiūvimo, bet ir nuo šalčio. Laja kartais apdega saulėje anksti pavasarį, kai dar nenutirpęs sniegas. Mėgsta mineralines trąšas, bet persistengti nevertėtų – kompleksinėmis spygliuočiams skirtomis trąšomis užtenka patręšti kartą per metus, pavasarį, kai tręšiami kiti dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Pertręštos tujos sparčiai, bet neproporcingai auga (ištįsta), labiau serga ir apšąla žiemą. Pavasarį sausos šakelės iškerpomos. Gyvatvorėse nauji ūgliai kasmet pakerpami 1/3, tuomet pamažu natūraliai sutankėja.

Grupėje tujos sodinamos kas 0,5-3 m, gyvatvorėje – kas 0,4-0,5 m. Dvieilėje gyvatvorėje sodinama kas 0,5-0,7 m. Siauros koloninės tujos, tokios kaip dabar labai populiarios `Smaragd`, eilėje sodinamos tankiau. Pirmaisiais metais po pasodinimo, jeigu nelyja, laistoma 1-2 kartus per savaitę, vėliau – tik per sausras.

Gyvatvorėse dažniausiai sodinamos koloninės formos tujos: 6-10 m aukščio `Columna`, `Douglasii`, `Pyramidalis`, `Fastigiata`, `Brabant` ir 2-4 m aukščio `Smaragd`, `Holmstrup`, `Wagneriana`, `Europe Gold`. Didžiosios gražiai atrodo ir pasodintos alėjose, o mažesniąsias galima grupuoti vejoje.

`Smaragd` tujos siauros kolonos formos, jos vertinamos dėl to, kad ryškiai žalia jų laja žiemą neparuduoja. Užauga 2 m per 10 metų.

`Europa Gold` užauga 2,5 m per pirmuosius 10 metų. Vasarą laja šviesiai geltona, žiemą patamsėja iki sodrios auksinės.

Atskirai reikėtų paminėti ir rutulio formos tujas, kurios ypač populiarios geometriniuose soduose. `Boothii`, `Globosa` ir `Recurva Nana` užauga iki 2 m aukščio ir panašaus skersmens, `Woodward` – šiek tiek mažesnė (iki 1,5 m). Dailios kompaktiškos `Mr.Bowling ball`, `Globosa Nana` (0,5 m aukščio, bet gerose sąlygose aukštesnė), `Little champion`, `Tiny Tom`. O `Danica` ir `Little Gem` su metais iš kamuoliuko pavirsta minkštomis prie žemės prilipusiomis  0,5 m aukščio ir 1-1,5 m skersmens pagalvėlėmis. Auga lėtai, `Danica` per 10 metų užauga 30-40 cm.

Nedidelio ūgio tujos dažniausiai žiemoja po sniegu ir nenukenčia nuo pavasarinės saulės. Jos ypač tinka alpinariumuose ar teminiuose spygliuočių sodeliuose su skurdžia žeme, nes labai derlingoje žemėje linkusios augti didesnės, praranda veislei būdingą formą.

Dar viena įdomi tuja – `Filiformis`. Jos šakelės siauros ir ilgos, siūlo formos, svyra žemyn ir augalas labiau panašus į dekoratyvinio žolyno kupstą, negu į tują.

`Ericoides` šakelės išsiskiria dviejų tipų žvyneliais ir labai primena viržius. Laja sidabriškai žalia, žiemą nusidažo ryškia bronza. `Ericoides` tujos netaisyklingo rutulio formos, užauga didelės, dažnai praranda veislei būdingą formą, ją išlaužo sniegas, todėl soduose dažniau auginama `Reinghold` bei miniatiūriniai kultivarai `Teddy`, `Golden Tuffet`.`Reinghold` laja pagalvėlės formos, suaugusi 1,5 m aukščio ir iki 2 m pločio. Per 10 metų paauga apie 1 m. Šakelės šviesiai žalios, žiemą nusidažo ryškiai oranžiniai, todėl šios tujos labai populiarios. Jauni augalai labai tankūs ir “minkšti”, vyresni išretėja. Reguliariai karpant galima išlaikyti minkštumo įspūdį.`Teddy` per 10 metų užauga apie 60 cm aukščio ir 40 cm pločio. Laja labai daili, kompakštiška, pilkšvai žalia, augalas visai nepanašus į tują. Rudenį šakelės nusidažo branzine spalva.`Golden Tuffet` auga lėtai, laja pagalvėlės formos. Labai mėgiamas dėl neįprastos oranžinės spalvos žiemą. Vasarą šakelės pašviesėja, būna žalsvai geltonos. Labai tinka alpinariume. Per 10 metų užauga 60 cm.

Vis dažniau auginamos geltonspyglės tujos: `Aurea Nana`, `Amber Glow`, `Sunkist`, `Lutea Nana`, `Europa Gold`, `Golden Globe`, `Reinghold`, `Wareana Lutescens`.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Trispalvės `Pinky Winky`kekės

Vienas iš gražesnių šluotelinių hortenzijų kultivarų –  `Pinky Winky` pražysta rugpjūčio mėnesį baltomis dailiomis kekėmis ir žydi labai ilgai. Įdomu tai, kad iš pradžių žiedynai nebūna dideli. Nauji žiedeliai formuojasi kekės viršūnėje ir ji pamažu ilgėja. Be to, apatiniai žiedeliai gana greitai pakeičia spalvą iš baltų į rausvus, o vėliau patamsėja iki raudonų. Taigi žiedynai vienu metu būna trijų atspalvių ir per žydėjimo laikotarpį jie padvigubėja. Seni stiprūs krūmai užaugina iki 40 cm ilgio kekes ir atrodo ypač gražiai!
Pirmą žiedų bangą keičia pavieniai žiedynai, kurie žydi iki stipresnių šalnų. Nors veislės aprašyme rašoma, kad `Pinky Winky` pražysta liepos mėnesį, mano sode per 4 metus šis krūmas anksčiausiai buvo pražydęs pernai – rugpjūčio pirmomis dienomis. Šiemet – dviem savaitėmis vėliau. Žydi iki šalnų, bet žiedynai dekoratyvūs ir žiemą, todėl geriau jų neliesti iki pavasario.

Kaip ir kitos šluotelinės hortenzijos,  `Pinky Winky` formuoja žiedynus ant pirmamečių šakelių, todėl genimos anksti pavasarį prieš pradedant augti naujiems ūgliams. Jeigu krūmas labai vešlus ir netvarkingas, iki gegužės pabaigos jį galima šiek tiek paformuoti nugnybiant ūglių viršūnes. Jeigu persistengsite ir išgenėsite per smarkiai arba per vėlai, krūmas suformuos žiedus tik rugsėjo pabaigoje ar net spalį, arba nežydės visai. Vėlyvi žiedai ypač laukiami, bet jie pražysta tik tuomet, jeigu ruduo šiltas, ilgas ir be šalnų, kas Lietuvoje retai pasitaiko. Šiltesniuose kraštuose, iškirpus pirmuosius peržydėjusius žiedynus, krūmas spėja suformuoti antrą gausią žiedų bangą, bet pas mus tokiems eksperimentams šiek tiek per šalta. Visgi jeigu jūsų hortenzija pražydo labai anksti, liepos mėnesį, peržydėjusius žiedynus galite drąsiai nukirpti ir rugsėjo pradžioje ar viduryje laukti antros žiedų bangos.

`Pinky Winky` labai lengva auginti, šis augalas nereiklus nei žemei, nei vietai. Visgi saulėje ir derlingame priemolyje augs vešliau, pražys anksčiau, o žiedynai bus stambesni ir ryškesni. Kol neįsitvirtina, auga palyginti lėtai,. Iki to laiko nežydi arba žydi negausiai. Dirvos pH augalas nejautrus. Labai šaltą žiemą gali nušąlti iki sniego dangos arba žemės, bet pavasarį atželia. Galima suformuoti nedidelį kompaktišką krūmelį arba auginti kaip medį.

Tręšiama lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis, sumedėjusiems augalams skirtomis trąšomis anksti pavasarį. Užtenka vienos saulelės po vainiku. Žydi kasmet.

Nors veislės aprašyme nurodoma, kad `Pinky Winky` užauga iki 1,5-2 m  aukščio ir 2-3m pločio, mano augalas dvigubai mažesnis ir per 4 metus neparodė jokio noro plėstis. Žiedai tinka skinti.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Kėnis su skėčiu

Ir ne vienu. Menturinis skėtkėnis (Sciadopitys verticillata)  išsiskiria originalia išvaizda ir labiau primena keistą peraugusį kiaulpienės žiedyną, negu spygliuotį medelį. Dėl savo dekoratyvumo jis labai populiarus. Yra atrinkta keletas įdomesnių atmainų skėtkėnių spalvingais spygliais ir neįprastos formos laja – kolekcininkai juos dažniausiai atsiveža iš Lenkijos ar Vokietijos. Vieną kitą skėtkėnį galima rasti ir mūsų augalų prekybos aikštelėse.

Auga labai lėtai, po 5-10 cm per metus. Miniatiūriniai skėtkėniai per metus paauga vos ketvirtį tiek.
Šiltesnio klimato šalyse, gerose sąlygose per 20 metų medelis gali pasiekti 6 ar net 8 metrų aukštį, o vainikas plačiausioje vietoje išsipučia iki 4 m. Lietuvoje skėtkėniai turėtų užaugti iki 3 m aukščio, bet tai tik spėjimai – vargu ar surastume bent vieną 20 metų augalą. Tačiau mažumas – ne bėda. Atvirkščiai, lėtas skėtkėnio augimas ir dekoratyvi kompaktiška laja ypač vertinama mažuose priemiesčio sklypuose, o miniatiūrinių atmainų skėtkėnius galima drąsiai sodinti alpinariumuose.

Genėti skėtkėnių nereikia, nebent nuspręsite iškirpti nudžiūvusią šakutę arba nereikalingą viršūnę (kartais susiformuoja dvi arba trys). Nors dar visai neseniai dendrologai abejojo, ar skėtkėniai gali žiemoti Lietuvoje, mano turimos 4 veislės Kaune žiemoja nedengiamos ir nukenčia minimaliai. Visgi jeigu skėtkenį sodinate pirmą kartą ir jums neramu, pirmąsias dvi žiemas apvyniokite lają agroplėvele arba, jeigu augalas mažutis, apkaskite pušų žieve.

Panašiai kaip metasekvojos ar kėniai, skėtkėniai mėgsta drėgną derlingą žemę. Nepakenčia stovinčio vandens ir šalto sauso vėjo žiemą. Taigi, jeigu sklypas vėjuotas, šiam augalui reikės rasti užuovėją; sodinkite jį netoli sienos, tvorelės, tankios gyvatvorės. Blogiausiu atveju iš pagalių ir brezento (faneros, puto polistirolo lakštų) aplink skėtkėnį žiemai galima pastatyti bestogį namuką.

Specializuotoje literatūroje rašoma, kad jiems patinka rūgštoka žemė, bet savo augintiniams aš jos specialiai nerūgštinau. Visi storai mulčiuoti pušies žieve – irdama ji šiek tiek parūgština žemę – matyt, to gana. Tręšiama kartą per sezoną, anksti pavasarį, tuo pačiu metu kaip ir kitus sumedėjusius augalus. Paberkite keletą kruopelių lėtai tirpstančių kompleksinių, spygliuočiams skirtų trąšų. Pirmus metus ar dvejus po pasodinimo skėtkėnių verčiau visai netręšti. Spygliuočius apskritai geriau tręšti mažiau ir rečiau arba visai netręšti, negu pertręšti.

Gerai jaučiasi saulėje (drėgnoje sunkesnėje žemėje) ir pusiau pavėsyje. Jeigu pasodinsite saulėje, pavasarį nepamirškite apsukti agroplėvele, kad nenusviltų saulėje, o vasarą per karščius ar ilgiau trunkančias sauras – palaistyti. Jeigu tingite laistyti ir neturite laiko šokiams su agroplėvele, saulėje skėtkėnių nesodinkite. Ideali vieta, kai lają apšviečia rytinė arba vakarinė saulė, o vidurdienio spinduliai nepasiekia.

Žiemą skėtkėniai pakeičia spalvą, spygliai šiek tiek paruduoja, įgauna nešvarų atspalvį, o pavasarį jie sprogsta labai vėlai, vėliau už kitus spygliuočius, todėl kartais atrodo, kad augalas miręs. Neskubėkite jo rauti. Ypač vėluoja sprogti žiemą pažeisti ar prastomis sąlygomis augantys skėtkėniai.

Dauguma menturinių skėtkėnių yra gražios konuso ar formos. Jų spygliai (lapai) švelnūs, stambūs, išsidėstę ratuku ūglių viršūnėse ir primena japoninį apverstą skėtį.

`Joe Kozey` laja siauros kolonos formos, šoniniai ūgliai prigludę prie kamieno.

`Green Cushion`- miniatiūrinis pagalvėlės formos augalas sodriai žaliais spygliais. Kasmet paauga po 2,5 cm.
`Green Parasol`- gražus kūgio formos augalas su storais spygliais ir bukais trumpais ūgliais.
`Golden Parasol`kūgio formos. Pavasarį nauji ūgliai ryškiai geltoni, vasarą balsvi, o rudenį pažaliuoja. Būtina saugoti nuo saulės ir perdžiūvimo, nes spygliai linkę apdegti.
`Moonlight`- gražios kūgio formos medelis kreminiai baltais spygliais. Sodinama pusiau pavėsyje. Būtina saugoti nuo saulės ir perdžiūvimo. Sodinama užuovėjoje į drėgną derlingą žemę.
`Green Kugel`- mažutis rutulio formos krūmelis. Auga lėtai, labai tinka alpinariume.
`Picola`- dar vienas tamsiai žalias rutuliukas. Itin geromis sąlygomis per 20 metų gali užaugti iki 80 cm.
`Yellow Dream` šviesiai geltonais spygliais. Sodinama nuo vėjų apsaugotoje, derlingoje žemėje, pusiau pavėsyje.

Karl Gercens nuotrauka

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Šluotelinės hortenzijos

Šluotelinės hortenzijos (Hydrangea paniculata) nereiklios žemei bei augimo salygoms, bet lepinamos auga ir žydi geriau (kaip ir kiekvienas kitas augalas). Jos ypač gerai jaučiasi pasodintos drėgnose sunkesnėse dirvose, patręštose perpuvusiu mėšlu ar riebesniu kompostu. Vėliau kasmet pavasarį po krūmu pravartu išberti po saujelę lėtai tirpstančių kompleksinių trąšų, o kas 2-3 metus – įterpti organikos (tinka džiovinto mėšlo granulės, kurių galima įsigyti plastikiuose maišuose parduotuvėse). Žemės pH šluotelinės hortenzijos nejautrios, gerai auga įvairioje žemėje, nuo rūgščios iki neutralios (pH 4,5-6,5). Nors nebūtina, bet pakrūmes rekomenduojama mulčiuoti žieve  – ji sulaiko drėgme, o hortenzijos ją mėgsta. Per ilgai trunkančias sausras pravartu laistyti.

Jeigu žemė gėlyne yra lengva ir nederlinga, ir netinka hortenzijoms, joms galima iškasti didelę duobę (50×50 cm) ir pripildyti ją sunkaus komposto. Bet tuomet organika žemę reikėtų papildyti kasmet, nes hortenijos godžios maisto medžiagų, o iš smėlingos žemės jos greitai išsiplauna. Dar vienas variantas – auginti jas dideliuose vazonuose.

Hortenzijos reaguoja į aplinkos sąlygas. Jeigu joms per sausa, ima vysti ir kristi lapai, jeigu vandens per daug, ant jų atsiranda tamsios dėmės. Nepaisant šluotelinių hortenzijų pomėgio gausiai pavalgyti, išgerti ir pasimėgauti saulės voniomis, jos labai ištvermingos, pakenčia sausras, užmirkimą ir maisto medžiagų trūkumą. Jeigu jūsų krūmas auga prastose sąlygose ir vistiek gausiai žydi, pagalvokite, kaip jis atrodytų šiek tiek palepintas.

Šluotelinės hortenzijos yra visiškai atsparios šalčiui, -30C joms ne bėda. Tačiau žvarbus vėjas žiemą gali nušąldyti šakas iki pat žemės, o labai stiprios pavasarinės šalnos gali pažeisti jaunus ūglius. Iki žemės nušalusios hortenzijos pavasarį atauga ir rudenį žydi, o šalnoms pažeidus jaunus ūglius, žiedų paprastai nesulaukiama. Joms geriausia saulėta vieta užuovėjoje, rytinėje namo, želdyno ar tvoros pusėje. Nors hortenzijos mėgsta saulę, nereikėtų jų sodinti pietinėje sklypo pusėje, ypač jeigu žemė sausa  –  žiedai nusvils, o lapai bus nuolat apvytę ir nedailūs.

Šluotelinės hortenzijos auga didelės, iki 1,5-3 m aukščio ir 1,5-2,5 m pločio. lapai ovalūs, su giliomis ir aiškiomis venomis, 7-15 cm ilgio. Žiedynai pailgos šluotelės formos, retoki arba tankūs (nelygu veislė), sudaryti iš daugybės įvairaus dydžio žiedelių, nuo 15 iki 30 (atskirų veislių – iki 40 cm ilgio).

Pagrindinė šluotelinių hortenzijų priežiūros taisyklė – pavasarį smarkiai išgenėti (visos pernykštės šakos iškerpamos per 5 cm nuo sumedėjusio senesnių šakų „skeleto“, nes žydi tik pirmamečiai ūgliai), gausiai patręšti, o per sausras palaistyti. Visgi nors genėti kasmet pravartu, bet nebūtina – tai labiau profilaktinė priemonė, užtikrinanti gausų žydėjimą ir kompaktišką kero formą. Negenimas arba kas antrus metus genimas krūmas bus gerokai didesnis.

š šluotelinės hortenzijos galima suformuoti dailų medelį. Imkite jauną augalą, išrinkite vieną stiprų ūglį ir pririškite prie pagaliuko, geriau keliose vietose, kad augtų į viršų. Kitus ūglius iškirpkite, taip pat šalinkite visas naujas iš žemės arba ant pagrindinio ūglio augančias šakas. Stiebui užaugus iki norimo aukščio, viršūnę nugnybkite, kad pradėtų šakotis ir susiformuotų tvirtas vainikas.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.