Kerpam buksmedžius

Apie buksmedžių auginimą jau rašiau, o dabar apie tobulas formas.

Buksmedžiai kerpami birželį, kai užauga nauji ūgliai. Šiemet sausra perstūmė šiuos darbus į liepą, kai po lietaus gerai įmirko žemė ir saulė ėmė slėptis debesiukuose.  Jeigu esate įgudę, galima kirpti elektrinėmis gyvatvorių žirklėmis, bet jos dažniausiai naudojamos tik bendrai aptakiai formai išgauti, kai krūmai auga grupėmis ir yra persipynę, arba buksmedžių gyvatvorėms ir apvadams (ilgoms tiesioms linijoms) genėti.

Kirpti geriausia rankinėmis gyvatvorių žirklėmis. Reikia ir sekatoriaus – sausoms ir sergančioms šakelėms iškirpti krūmo centre, arba iškirpti šakoms (atidengti kamieną) prie pat žemės.

Kad buksmedžiai gražiai atrodytų, pirmiausiai reikia nuspręsti, kokią formą kirpsite (rutulį, pagalvėlę, piramidę ir pan.) ir jos laikytis keletą metų. Dažniausiai buksmedžiai kerpami rutuliu. Suformuoti idealiai lygų rutulį visai nesunku, jeigu turite keletą metų ir… kantrybės.

Kaip kirpti:

• Pasitieskite seną paklodę ar gabalą agroplėvelės po krūmais kuriuos genėsite – paskui nereikės rinkti nukirptų šakelių.

• Jeigu pradedate nuo jaunų negenėtų augaliukų, sodinkite juos anksti pavasarį ir iškart trečdaliu patrumpinkite lają. Kitą pavasarį palaukite, kol išsprogs ir užaugs jauni ūgliai, ir vėl nukirpkite trečdalį visos lajos. Vasaros pabaigoje nukirpkite pavienius išsikišusius ūglius, jeigu tokių pasitaikys. Dar kitą pavasarį, kai augalas jau pakankamai sutvirtėjęs ir sutankėjęs, pamažu pradėkite formuoti. Jeigu augalas skursta, nenori augti, o metinio prieauglio nėra arba jis labai menkas, gerinkite augimo sąlygas ir lajos nekirpkite, palaukite kitų metų.

• Jeigu buksmedis sveikas ir tankus, imkitės žirklių. Kirpkite etapais – po kelis centimetrus. Iš viso nukerpami 3-7 cm. Po kiekvieno etapo atsitraukite ir apžiūrėkite krūmą iš toliau. Taip lengviau įvertinsite, kur reikia pakirpti labiau, o kur jau gana. Jeigu buksmedis jau turi puikią šukuoseną ir jūs kasmet tik palaikote suteiktą formą, visą metų prieauglį galima nukirpti vienu ypu. Daug metų kerpama forma būna aiškiai matoma ir tereikia pašalinti nepaklusnias garbanas. Jeigu norite, kad rutulys kasmet didėtų, jaunų ūglių nenukirpkite visai, palikite po 1-2 cm.

• Kai jau esate patenkinti šukuosena, perbraukite lają ranka (galima ir abiem), sutaršykite krūmą. Nukris visos nukirptos, bet ant lajos vis dar kybančios šakelės, ir išlįs visos pasislėpusios, užlinkusios ar susipynusios, kurios išlįstų vėliau ir sugadintų lajos formą. Nukirpkite jas.

• Genėkite buksmedžius apsiniaukusią, nekarštą dieną. Jeigu tokią ištaikyti sunku, iškart po genėjimo lają iki vakaro pridenkite sena drėgna paklode – taip mažiau lapukų paruduos. Jeigu sausa, buksmedžius palaistykite.

Buksmedžiai labai mėgsta trąšas ir drėgną žemę (galima laistyti vandenyje ištirpintomis trąšomis 2-3 kartus per sezoną kas 4-6 savaites), bet aš jų taip nelepinu. Gauna sumedėjusiems augalams skirtų trąšų 1-2 kartus per sezoną (granulės po krūmu), ir viskas.

Anglų specialistai rekomenduoja po genėjimo krūmus nupurkšti mikroelementų arba specialiu jūros dumblių tirpalu.

Labai seni, išplikę, prastai suformuoti krūmai pavasarį išpjaunami iki žemės (per keletą cm). Jie pamažu atželia ir suformuojami iš naujo, kaip jauni negenėti augalai (žiūrėti tekstą aukščiau).

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

Po uogą iki rudens

Jos pačios pirmos ir todėl pačios geriausios. Jos ankstyvesnės už pačias ankstyviausias ir gražiausios už pačias gražiausios. Tai remantantinės “Pink Panda”, kurias sunku pavadinti braškėmis, bet šaukti žemuogėmis irgi kažkaip nevalia. Mano sode jos atsirado dėl puikių rausvų žiedų, o dėl nereiklaus ir nepretenzingo charakterio gyvena iki šiol. Kartais vazonuose, kartais pakeltoje lysvėje – žiemoja (pietinė namo pusė vidurio Lietuvoje) visur vienodai gerai ir niekuo nesiskundžia. Jos, panašiai kaip angliškos rožės, neturi aiškaus ramybės periodo, ir vos pajutusios pavasarį ima auginti lapus ir žiedus. O po žiedų, kaip žinia, pasipila ir uogos.

Šiemet pirmos uogos nuskintos gegužės 22 dieną. Jų nebūna daug, bet dera visą sezoną kol užšąla. Dauginasi greitai ir gausiai ūsais. Jų galuose formuojasi kereliai, kurie tais pačiais metais žydi ir dera, ir augina savo vaikučius. Taip gaunasi didelė, 3-5 kartų (kirtis ant ų 🙂 ) šeimyna, su proseneliais ir proanūkiais tame pačiame vazone, todėl “Pink Panda” dažnai sodinamos į aukštus vazonus, pakabinamus maišus ar kitas vertikalias struktūras. Jos labai tinka ir žemei uždengti natūraliuose želdynuose – gerose sąlygose greitai suauga į purų, rausvai žydintį kilimą. Ligos ir kenkėjai puola tie patys, kaip ir kitas braškes ar žemuoges.

Žemei augalas nereiklus, bet kiek duosi, tiek ir turėsi 🙂 Išmaitinti didelę šeimyną nelengva, todėl negailėkite jiems vandens, jeigu paliekate naujus kerus kabėti ir derėti. Aš papildomai netręšiu, bet persodinu kasmet į naują derlingą žemę – dažniausiai šviežią naminį kompostą arba pirktinį kompostą (tik ne durpes ar durpių substratą) “pagardinu” džiovintu maltu mėšlu. Tokį žemės mišinį reiktų pasiruošti iš rudens, kad gerai sudrėktų ir “išsigulėtų”.

Žiemai šių braškių niekuo nedengiu (nors reikėtų), labai šaltomis ir besniegėmis žiemomis silpnesni augalai pakeltoje lysvėje neišgyvena, bet kiti greitai pasidaugina ir užima jų vietą.

Vazonuose auginamas braškes žiemai reikia nešti į garažą ir laikyti 0ºC temperatūroje. Vazonus dar galima įkasti į žemę arba prieš žiemą keletą jaunų augalų persodinti į lysvę, o senus išmesti (ką kasmet ir padarau). Per sausras, kaip šiemet gegužę, daigus palaistau, nes jie tuo metu jau žydi ir augina uogas. “Pink Panda” – augalas ne gausiam derliui, bet smagiai pramogai, gražiems žiedeliams ir kelioms skanioms uogoms.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

 

 

Gyvas paveikslas ant sienos

Šiuo metu pasaulyje labai populiarus vertikalus želdinimas ir gyvos augalų sienos. Dažniausiai jos naudojamos ofisams ar didelėms viešoms erdvėms pagyvinti. Populiarėja ir vertikaliai apželdintos sienelės lauke. Joms reikia specialaus karkaso su kišenėmis ir laistymo sistemos, ir tai ne kiekvieno kišenei. Bet mažutį gyvą paveikslėlį ant sienos (ar grindų) kuriam beveik nereikia priežiūros, gali turėti kiekvienas.
Toks miniatiūrinis sodelis skirtas išorinei namo sienai, pavėsinei, tvorai, laiptams ar terasai papuošti. Jį galima kabinti ir padėti visur, kur paviršius nebijo drėgmės ir lengva nuvalyti purvą. Nuotraukose mano augintinis, kuriam šiemet suėjo penkeri metai.

Lovelio išmatavimai: ilgis 50 cm, plotis 25 cm, aukštis 5 cm (4,5 cm plius 0,5 cm). Pagrindinio karkaso sienelės aukštis 4,5 cm. Dugnas užklijuotas 3 mm medžio fanera. Galima fanerą sugręžioti skylutėmis drenažui, bet mano lovelis buvo be drenažo. Užklijavus dugną karkasas apverčiamas.  Ant viršaus dedamas metalinis tinklelis (1×1 cm akutėmis; to paties pločio ir ilgio, kaip medinis karkasas), o ant jo – antras 0,5 cm aukščio ir 2-3 cm pločio rėmelis. Šio rėmelio išorinis matmuo turi būti lygus apatinio rėmo išoriniui matmeniui,  kad išorinės sienelės sutaptų, o žemę lovelyje dengtų per 1-2 cm. Tinklelis ir jį laikantis rėmelis prisukamas prie pagrindinio rėmo medsraigčiais (galima priklijuoti montažiniais klijais).

Nagingas žmogus tokius du stačiakampius ar kvadratinius rėmelius nesunkiai susikals pats iš 1 cm storio pušinių lentelių (jų įvairaus ilgio yra “Ermitaže” ar “Senukuose”). Galima naudoti ir tikrus paveikslo rėmus. Medinį karkasą reikėtų impregnuoti, bet man rūpėjo sužinoti, ar ilgai jis man tarnaus, todėl nei dažiau, nei impregnavau.

Žemę naudokite kuo paprastesnę, lengvą. Jeigu daržo žemė sunki, sumaišykite ją su smėliu ar komposto likučiais. Jeigu gyvenate bute, nusipirkite sukulentams skirto substrato. Aš padariau labai paprastai – į krūvą supyliau visų daržovių daigams ir sėjai skirtų kompostų likučius, kuriuos radau garaže, pridėjau kastuvą žemių iš kiemo (nes kompostai durpiniai arba durpių pagrindo) ir išmaišiau.
Žemes grūskite per tinklelio akutes – procesas panašus į virtinių “ežiukų” gaminimą :). Retsykiais sukratykite ir tęskite, kol lovys bus standžiai pilnas. Pirštas neturėtų lįsti lengvai, bet pagaliukas turi nesunkiai įspausti duobutę. Sodinkite perkūnropes ir visus sausros nebijančius nedidukus šilokus (jokių rudeninių ar labai stambaus kero). Jų auginių prisirinkite savo gėlyne ar nusipirkite. Dabar augalų prekybos aikštelėse jų yra tikrai daug ir nuostabių. Jeigu planuojate lovį palikti lauke, kaip dariau aš, venkite augalų, kurių atsparumas šalčiui neaiškus ar mažesnis nei 4 klimato zona. Mano lovio augalų asortimento pagrindą sudarė perkūnropės, aitrieji ir baltažiedžiai šilokai, kuriuos galima rieškučiomis semti alpinariume. Buvo ir “Angelinos” ir “Blue Elf” auginių, bet po poros šaltų žiemų jie išnyko.

Sodinimas nesudėtingas – pasiruošiate auginius, susiplanuojate, kur juos sodinsite, paskui imate pagaliuką ir numatytoje vietoje darote skylutę. Kišate auginį, iš viršaus užberiate žiupsnelį žemių ir atsargiai apspaudžiate su pagaliuku. Viską pasodinę atsargiai palaistykite (tinka mažas purkštuvas ar vaikiškas laistytuvas). Žemė turi būti drėgna, bet ne žliugsėti. Atsargiai nubraukite žemių perteklių, apvalykite rėmą ir palikite sodelį pusiau pavėsyje porai mėnesių. Maždaug tiek užtrunka, kol augalai įsišaknija ir įsitvirtina – tuomet pakėlus rėmą vertikaliai, žemės iš jo nebebyra.

Pirmus mėnesius saugokite sodelį nuo stipraus lietaus – jis gali išplauti žemes. Vėliau lietus sodeliui nekenks, tiesiog išpilkite vandens perteklių lietui pasibaigus. Jeigu lietus trunka ne valandas, bet dienas, verčiau sodelį perkelkite po stogeliu. Šis patarimas aktualus tik tuomet, kai sodelis padėtas horizontaliai. Pakabintiems lietus nebaisus, bet kartą ar du per mėnesį juos reikia nukabinti, paguldyti ir palaistyti. Po valandos kabinkite atgal. Laistyti svarbu ir pačioje pradžioje, kad augalai įsišaknytų. Laistykite tik tuomet, kai žemė išdžiūva. Neliekite, jeigu ji drėgna, nors jau ir praėjo savaitė ar dvi.

Žiemą sodelį galima palikti lauke, maniškis žiemodavo terasoje po stogeliu ir retsykiais gaudavo pažiaumoti sniegelio. Lauke išgyveno (tai padėtas, tai pakabintas) ketverius metus. Per tą laiką kai kurie augalai išnyko, išsiplovė dalis žemių, lovyje ėmė vyrauti šaknys. Šiemet po penktos žiemos lovio dugną atplėšiau ir visą žemę su augalais išmečiau į kompostinę. Žemė pakeista, užklijuotas naujas dugnas, o ką sodinsiu šį sykį, dar nesugalvojau. 🙂

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Žvakių laužymo sezonas atidarytas

Pušų ūgliai jau delno dydžio ir tai reiškia, kad metas juos genėti. Apie pušelių formavimą jau esu rašiusi, bet jaučiu būtinybę informaciją papildyti ir duoti keletą patarimų, kuriuos perskaitę greičiausiai apsispręsite nežaisti.

Taigi kaip čia su tuo genėjimu.

Kalninių pušų (Pinus Mugo) lają labai paprasta formuoti genint (išlaužiant) jaunus ūglius (liaudiškai žvakes), kai pavasarį jie ištįsta per sprindį.

Dabar apie tai, ar verta prasidėti. Savo pietinį šlaitą, išdidžiai vadinamą didžiuoju alpinariumu, pradėjau tvarkyti prieš maždaug 12 metų ir pirmi augalai jame buvo kalninės pušys. Norėjau pagalvėlės ar rutulio formos pušų, bet mano augalinėms fantazijoms jau trūko lėšų, tad nusprendžiau pažaisti ir vietoje neaugių miniatiūrinių kultivarų pirkti rūšines pušeles.  Jos auga plačiu krūmu ar daugiakamieniu medeliu ir paprastai pasiekia 3-4 m aukštį bei 2-3 m plotį. Mokėjau tuomet po 5-7 litus už 5 m. amžiaus sėjinukus vazonuose. Kasmet laužiau ūglius ir šiai dienai turiu šį grožį (nuotrauka kairėje):

Kasmet išlaužomi ūgliai

Palyginkite kaip atrodo prieš 5 metus (8 metais vėliau) sodintos ir visai negenimos kalninės pušys (nuotrauka dešinėje):

O dabar laikas suskaičiuoti visus pliusus ir minusus.

Niekada negenėta rūšinė kalninė pušis

Pliusai:

Sodinukai pigūs (maždaug 5 kartus pigesni už miniatiūrinius kultivarus).

Rūšinės pušys visos nereiklios nei vietai, nei žemei (nebent sodinsite grynam molyje – užmirkimas nepatinka nei vienai pušiai).

Jūs patys reguliuosite augalo dydį ir formą, ir iš rutulio nesunkiai suformuosite piramidę, pagalvę, debesėlį ar kitą dangaus gyvūną. Formą galima keisti ir po 10 ar daugiau metų – jūsų kūrybinė žaliava yra jauni ūgliai, o jie užauga kasmet. Vienų metų fantazijos polėkį (ar trūkumą) nesunku ištaisyti kitais metais. Teko tai daryti ir ne kartą.

Nugnybti ūgliai tinka šilauogėms ir kitiems rūgščią dirvą mėgstantiems augalams mulčiuoti.

Kurti yra didelis džiaugsmas 🙂

Minusai:

Ūglių genėjimas – papildomas darbas sode. Genima gegužės mėnesį, kai darbų ir taip su kaupu. Jeigu pušelė viena, darbo daug nebus, bet jeigu auginsite jų keletą ar visą gyvatvorę, genėti reikės keletą dienų.

Sprindžio ilgio minkšti ūgliai – metas genėti

Jeigu neformuojate jokios ypatingos formos, tiesiog norite tankesnės ir kompaktiškesnės lajos, visus jaunus ūglius galima trumpinti perpus ar 2/3 ir tam naudoti sodo žirkles ilgesniais ašmenimis (ne sekatorių) – taip daug greičiau negu laužyti pirštais. Įgudus galima naudoti ir elektrines ar akumuliatorines krūmų žirkles 8-20 cm ilgio ašmenimis. Jeigu formuojate sudėtingą formą, nėra geresnio įrankio už jūsų pirštus. Darbas lėtas, bet patikimas. Genėkite su plonomis vinilo pirštinėmis – sakai sunkiai nusivalo (įrankių ašmenys taip pat apsivelia).

Jeigu formuojate labai tankią lają, augalus kasmet reikia apžiūrėti, ar šakos ne per daug sutankėjusios ir lajos viduje nesikaupia nukritę spygliai. Juos išgriebkite pirštais, o sutankėjusias šakeles iškirpkite sekatoriumi prie pat kamieno. Prieš kirpdami 9 kartus pamatuokite, kad lajoje neatsirastų skylių. Susikaupę spygliai ima trūnyti, juose kaupiasi drėgmė, ir tai puikūs namai įvairiems sodo kenkėjams ir ligoms. Taigi tankiai formuojamos pušelės nevaloma laja gali pradėti sirgti.

Ūglius laužyti reikia kasmet. Tai darbas, kurio nevalia praleisti ir apleisti. Vienų metų tinginystės rezultatas – pusmetriniai ūgliai ir sudarkyta lajos forma. Jeigu sodą parduodate, naujiems šeimininkams reikia paaiškinti šių pušų priežiūros ypatumus. Jeigu norite kompaktiškų tam tikros formos pušelių, bet negalėsite joms skirti laiko, verčiau pirkti brangesnius žemaūgius kultivarus.

Genimos pušys niekada nesustos augusios, taigi kasmet, kad ir minimaliai, plėsis į šonus ir viršų. Tą reikia apskaičiuoti planuojant želdinius. Kai kurie bonsai augintojai, o geni jie daug ir dažnai, siūlo nebijoti ir naujus ūglius išskinti visai – tokiu būdu augalas liks toks koks buvęs, bet aš subjektyviai manau, kad tai per daug drąstiška ir palieku bent 1 cm.

Santrauka:

Rūšinės kalninės pušys pigios ir greitai auga. Kasmet laužydami ūglius greitai suformuosite įspūdingas, želdinius labai pagyvinančias ir akį traukiančias formas. Tai reiškia daug papildomo darbo sezono metu.

Žemaūgiai kalninių pušų kultivarai brangūs ir lėti. Prieš perkant reikia pasidomėti, kokio konkrečiai aukščio ir pločio bus naujasis augintinis, pasiekęs savo brandą. Bet darbo ir galvos skausmo bus mažai – pasodinote ir einate ravėti salotų.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Sraigių antplūdis

Kai prieš keletą metų po japonine lanksva radau mažytę, mielą, geltonai dryžuotą sraigę, džiaugėsi visi namiškiai. Ji buvo iškart priskirta ypatingiesiems kiemo augintiniams, kartu su kas antrą naktį pro vartų apačią šiaip ne taip prasispraudžiančiu ir kartu su šunimi visus patvorius apžiūrinčiu ežiu, atraminėje sienelėje tarp dolomito luitų gyvenančiomis žaliosiomis rūpužėmis (kurias dukra šerdavo uodais ir musėmis) ir geltonai dryžuotais vapsvavoriais (kurių dukra, tikiuosi, nešerdavo). Po metų dryžuotų sraigių po lanksvomis surinkau gerą saują (dukrai nematant jos išskrido per tvorą… kokia prasta tai buvo idėja) ir jau tuomet aplankė mintis, kad viskas gražiuoju nesibaigs. Bet ežys jau buvo gerokai išretinęs žaliųjų rūpūžių gretas, tad jokių papildomų priemonių prieš vis dar augintinių statusą turinčias sraiges nesiėmiau. Juk kiek ten jos ėda, galvojau – nepalyginsi su didžiuliais šliužais ar vynuoginėmis sraigėmis, kurie kaip maras naikina sodus ir gėlynus kitame Kauno pakraštyje.

Ir štai jau antri metai, kaip mielos gražios sraigytės okupavusios visą sodą, ir antri metai, kaip vykdoma “antisraiginė misija”.

Trumpai apie šias gražuoles.

Sodinės juostasraigės (Cepaea hortensis) – nedidukės sraigės gražiai dryžuotu kiautu. Dažniausiai rudai geltonos, bet esu radusi ir visai geltonų ar visai rudų.

Užauga iki 2-2,5 cm ir vasaros viduryje (o iš tikrųjų visą sezoną) negiliai žemėje deda baltus, 2 mm dydžio kiaušinėlius. Esu daug jų radusi ravėdama – dažniausiai pavėsyje, purioje puveningoje žemėje. Jaunikliai greitai išsirita ir per metus pasiekia suaugusių sraigių dydį.

Maitinasi puvėsiais, mirštančia žaliąja mase ir jaunais lapais. Gal dėl to iš pradžių ir nekėlė problemų – kol sraigių mažai, augalai nenukenčia arba žala sunkiai pastebima. Mano sode skaniausios lanksvos, sedulos, įvairios daugiametės gėlės švelniais lapukais. Melsvių imasi tik vėlų rudenį, kai nebelieka nieko skaniau, kai jos pašąla ir lapai suminkštėja.

Antisraiginės priemonės.

Tikėtis, kad sraigės pačios dings, neverta. Jeigu jų pas jus atsirado ir daugėja, vadinasi, sąlygos veistis yra puikios. Girdyti jas alumi ar barstyti druska taip pat neverta – tai tik vaikų žaidimas. Užtvaros, kalneliai ir tvorelės nepadeda. Padeda tik sraigių rinkimas ir, deja, chemija.

Pirmaisiais “antisraiginės misijos” metais rinkome sraiges į trilitrinį stiklainį ir kas savaitę išveždavome į miškus. Rinkti jas nesunku – dėl ryškių spalvų jos aiškiai matomos. Laikosi krūmuose ir pakrūmėse, kur gaiviau ir pavėsis, po mediniais tilteliais ir takeliais. Po žiemos labai daug randu įsiraususių spygliuose po eglutėmis, ant japoninių lanksvų ir kalninių pušelių šakučių. Labai lengva jas rinkti prieš lietų ar iškart po lietaus – tuomet veja ir mediniai takeliai pavirsta sraigių autostrada. Reikia apžiūrėti ir medžių kamienus – jos labai mėgsta ropštis aukščiau. Medžio žievės mulčias joms taip pat labai patinka, tai idealios sąlygos gyventi.

Teko pripažinti, kad visų sraigių išrinkti neįmanoma, o veisiasi jos greitai. Pernai vasarą pradėjau barstyti specialias mėlynas granules (parduotuvėse yra `Ferramol` su geležies sulfatu ir `Gusto` su metaldehidu). Aš perku `Ferramol` granules, jų veiklioji medžiaga – geležies sulfatas. Rašo, kad nekenkia augintiniams (tarp jų ir ežiams), o šuo granulėmis tikrai nesidomi. Kiek pastebėjau, lietuje jos netirpsta. Barstau ten, kur sraigių daug ir sunku prieiti, ir kur jos reguliariai deda kiaušinius – po mediniais takeliais, tilteliais, krūmų tankmėje, tam tikrose vietose ant mulčio. Mano sode ištisos sraigių kolonijos nakvoja smulkialapiuose buksmedžiuose, tai barstau ir po jais.

Sraigių tikrai sumažėjo  – randu daug tuščių kriauklių, bet pirmas 2018 metų stiklainis jau apgyvendintas (apie 50 sraigyčių) ir paruoštas kelionei į mišką. Granulės jau irgi išbarstytos. Kaip seksis toliau – parašysiu.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

Prie ištakų

Grįžtu prie Sodo plano po keleto metų tylos. Gyvenime būna laikotarpių, kad vietoje gerai žinomų, plačiai ištryptų ir jau kiek pabodusių takų renkamės mažai pramintus takelius ir ieškome savęs, o ratui apsisukus grįžtame prie ištakų. Gamta ir augalai – mano ištakos, mano alfa ir omega, užburianti, kasdien vis kitaip iškrintanti dėlionė, o sodai – tai odai ir sielai artimiausia jos dalis.

Kraipau galvą skaitydama tai, ką rašiau prie penketą metų. Daugelį tekstų reikėtų perrašyti (gal su laiku taip ir padarysiu), nes metai įrodė, jog sode nėra ir negali būti konkrečių, kategoriškų, visiems ir viskam tinkamų taisyklių. Yra bendri sodininkystės principai ir metodai, kuriuos mes kiekvienas lanksčiai prisitaikome sau.  Šis blogas skirtas ne mokyti, bet įkvėpti, palaikyti ir paskatinti imtis smagių dalykų savo kieme. 

Augalai su metais pažėrė staigmenų, keitėsi ir mano numylėtinių statusas. Spalvos ir formos vis dar žavi mane, kaip ir ankščiau, bet labiausiai mylėti augalai dabar velkasi sąrašo pabaigoje.

Žemaūgiai spygliuočių kultivarai vis dar `top wanted`, nes tai patys nereikliausi padarai žemėje. Nei jų tręšti, nei purkšti, nei lapus grėbti – tik grožėtis. Jų bėda, kad auga lėtai. Miniatiūriniai spygliuočiai apskritai geriausiai atrodo pasodinti grupėmis alpinariume ar kitoje tam specialiai skirtoje vietoje, o bendruose želdiniuose pasimeta tarp stambesnių augalų. Todėl jeigu neesate kolekcionierius, želdynams verčiau rinkitės kitus augalus ar augesnius spygliuočių kultivarus.

Labiausiai mane žavi lapuočiai krūmai ir medžiai spalvotais lapais. Nedidukai kultivarai ir atmainos, telpantys mažuose miesto ar priemiesčių sklypuose. Jie puikiai dera su spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai visą sezoną dekoratyvūs augalai. Jų minusas – lapai, tad rudenį daug darbo.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarų (geltonais karpytais lapais) vietą mano sode užėmė žagreniai `Tiger Eye`, nes šeivamedžiai tiesiog varė mane į neviltį sugebėjimu pritraukti visus regione kenkėjus ir ligas. Panašiai ir su raudonlapiais raugerškiais – išvijau iš sodo visus rūšinius, stambius, kurie mane apgenėdavo labiau nei aš juos – visgi jų spygliai pavydėtino dydžio ir aštrumo. Bet vis dar žaviuose ir auginu koloninų formformų raugerškius ir kompaktinius kultivarus, kurių nereikia genėti, ir kurie visai netraukia kenkėjų.

Japoninių lanksvų mano sode dabar dviem trečdaliais mažiau negu prieš 10 metų. Tai nuostabus, spalvingas ir nereiklus augalas, bet kad gerai atrodytų, o laja išlaikytų nepriekaištingą formą, jį reikia du kartus per metus formuoti žirklėmis ir kas 5 metus atjauninti. Tai užima labai daug laiko.

 

Bambukų kolekcija susitraukė iki minimumo – pavargau dangstyti. Bet nedidukės Sasaella vis dar auga kaip mūras – nebaisus joms nei šaltis, nei sausros. Susižavėjimas dekoratyvinėmis žolėmis neperaugo į meilę (Rasa, atleisk.. :)) ), bet jos puikiai papildo mano spalvotus želdynus.

Vis dar myliu savo melsves. Jų sumažėjo tik dėl to, kad neturėjau kur sodinti naujų įdomių augalų 🙂 Jos puikiai užpildo erdvę ir yra visiškai nereiklios. Mano auginamų melsvių neįveikia net sraigės, kurios paskutiniais metais iš mielo, netikėto sodo svečio peraugo į viską naikinančių siaubūnų (vis dar mielų, mažų ir spalvotų) armiją. Dar didesnis priešas – iš kažkurio medelyno su kitais augalais atkeliavęs raudonlapis kiškio kopūstas, kuris plinta kaip maras ir nebijo net raundapo. Apie tai dar rašysiu. Įrašai nebus labai dažni, bet porą kartų per mėnesį tikrai pasimatysime.

Iki susitikimo sode!

Giedrė

2018 m. balandžio 13 d.

5 pradinuko klaidos

Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus   “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.

Pirmiausia ir didžiausia klaida, kurią daro visi naujokai, kai pagavus azartui perkami visi patikę ar pirmiausiai pasitaikę medžiai ar krūmai ir sodinami kur pakliūva. Vėliau prasideda begaliniai persodinimai, augalų keitimai vietomis ar naujais augalais, ir galutinis kiemo vaizdas susiformuoja po gero dešimtmečio ar nesusiformuoja visai, tuo sukeldamas didžiulį nusivylimą.

Kita klaida, kai susižavima ir pradedami kolekcionuoti vienos rūšies augalai. Rimta augalų kolekcija ir akiai malonus želdinys – dvi sunkiai suderinamos savokos, nebent sklypas labai didelis ir savo kolekciją jūs galite meistriškai paslėpti tarp kitų augalų.

Trečia klaida, kai nekreipiama dėmesio į augalo ir sklypo dydžio darną. Dažniausiai prekiaujama jaunais, mažais augalais ir nepatyręs sodininkas pirkdamas net nepaklausia, kas užaugs iš šio mažo mielo spyglių ar lapų kamuoliuko. Nesodinkite didelių rūšinių medžių ir krūmų miesto sklype ir miniatiūrinių ar pusiau žemaūgių medžių ir krūmų erdvioje kaimo sodyboje, nebent jūs turite slaptą mintį ir viziją kaip juos tinkamai panaudoti.

Ketvirta klaida, kai nepaisoma agrotechnikos. Augalus reikia grupuoti pagal jų poreikius saulei, dirvai, jos pH ir drėgmės kiekiui. Tie, kurie mėgsta saulę, lengvą ir rūgščią žemę, prastai jausis pavėsyje ir molyje. Ir atvirkščiai.

Penkta klaida – žavėjimasis egzotiškais ir šalčiui neatspariais augalais. Jų vieta narvelyje, t.y. – vazonėlyje, o gražūs, daug priežiūros nereikalaujantys želdynai kuriami iš paprastų, šalčiui atsparių medžių ir krūmų, jų žemaūgių kultivarų spalvingais lapais ar spygliais.

Dažniausiai sumedėjusių augalų dydis apibūdinamas taip:

Miniatiūrinis augalas per 10 metų užauga nuo1 iki 30 cm (vidutiniškai 1-2,5 cm per metus).

Žemaūgis augalas per 10 metų užauga nuo 30 cm iki 1,8 m (vidutiniškai 2,5-15 cm per metus).

Vidutinio dydžio augalas per 10 metų užauga nuo 1,8 iki 4,5 m (vidutiniškai 15-30 cm per metus).

Normalaus dydžio (stambus) augalas per 10 metų užauga apie 4,5 m (apie 30 cm per metus).

Visgi gražiai susitvarkyti kiemą galima ir be specialisto pagalbos, jeigu rimtai domitės augalais, išmanote jų dydį, augimo greitį, lajos formą, lapų ar spyglių spalvas ir jų kaitą kintant metų laikams. Tam reikia ne vienerių metų augalų stebėjimo ir mokymosi iš savo bei svetimų klaidų.

Dažnai spygliuočiai sodinami tik gyvatvorėse arba išmėtomi vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

© Sodoplanas.lt, 2013, Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų. Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių ožkų, kurios lyg cirko akrobatai karstosi stačiomis uolomis. Žemė ten nederlinga,  augalų mažai, dauguma jų efemeriniai ir tris ketvirtadalius metų praleidžia po žeme, išlysdami tik anksti pavasarį, kai orai vėsūs ir lietingi. Todėl vasarą iš uolų plyšio kyšantis žalias lapas – atgaiva ir turisto akims, ir ožkų pilvukams. Krūmai turi būti ypač gerai prisitaikę augti, o tiksliau – išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Jiems nuolat trūksta drėgmės ir maisto medžiagų, be to, juos nuolat negailestingai geni. Kadangi ožkos dažniausiai pasiekia tik vieną krūmo pusę, apačią ar viršų, pamažu krūmas įgauna tam tikrą formą. Yra tekę matyti debesėlių, laivų ir keisčiausių geometrinių figūrų formos krūmokšnių, pakibusių ant uolų virš bedugnės.

Masiškai figūriniu karpymu susižavėta tik Renesanso laikotarpiu, kai idėjų pritrūkę italų ir prancūzų sodininkai ėmė semtis įkvėpimo antikinės Romos madose. Žymiausias to meto kūrinys – Versalio sodai. Britai bandė kopijuoti, bet jiems prastai sekėsi. Tačiau dėl savo aistros sodininkauti, jie greitai perėmė visas technikas, jas patobulino ir pritaikė savo poreikiams. Jų dėka puikios žalios skulptūros iš didikų ir karalių sodų persikėlė į mažus, bet jaukius angliskus sodelius. Figūrinis karpymas iš priveligijuoto užsiėmimo tapo mielu ir prieinamu kiekvienam. Ir šiandien, kalbėdami apie puikiausias pasaulyje gyvatvores, vejas ir žaliąsias skulptūras, dažniausiai minime ir žavimės britų, o ne prancūzų sodais.

Formalūs geometriniai želdiniai – gyvatvorės, apvadai ir žaliosios skulptūros suteikia sodui svorio, didesnę estetinę vertę ir užbaigtumo įspūdį. Tai želdinio rėmas – nekintantis, stabilus, tokį efektą paprastai galima pasiekti tik mažosios architektūros statiniais (akmeniniais ar trinkelių takais, pergolėmis, pavėsinėmis, grįstomis aikštelėmis, dekoratyviniais tvenkiniais). Gerai prižiūrimi geometriniai želdiniai nekinta ir yra dekoratyvūs visus metus. Jie gražūs savaime, bet dera su akmenimis ir ryškiais gėlynais. Jais nesunkiai galima paslėpti sklypo trūkumus ir išryškinti privalumus.

Žaliosioms skulptūroms formuoti labiausiai tinka visžaliai, lėtai augantys, gerai sutankėjantys ir karpymą pakenčiantys krūmai ir medžiai smulkiais lapais arba spygliais. Labiausiai tinka buksmedžiai (Buxus sempervirens) ir kukmedžiai (Taxus baccata), bet galima naudoti ir karpomų gyvatvorių augalus – gudobeles (Crataegus), ligustrus (Ligustrum), skroblus (Carpinus), tujas (Thuja), kaulenius (Cotoneaster) ir pan.

Pradedantiesiems sodininkams figūrinis karpymas skamba mistiškai ir jie baidosi sodo žirklių kaip arklys automobilio.  Iš tikrųjų procedūra visai paprasta, svarbu tinkami ir neatšipę įrankiai.

Dažnai sakoma, kad skulptūrai suformuoti reikia viso gyvenimo. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, kokio amžiaus augalą pradedate formuoti ir kokio tikitės rezultato. Sudėtingoms 3-4 aukštų arba labai detalioms smulkmeniškoms figūroms sukurti išties reikės laiko, bet paprastoms geometrinėms formoms užtenka 3-5 metų, jeigu sodinukas tinkamo aukščio ir tankumo. Iš paaugusio augalo skulptūrą suformuosite greičiau negu iš mažiuko, ką tik įsišaknijusio auginio (juk jis pats augs ir stiprės mažiausiai 3 metus). Medelynuose galima nusipirkti įvairaus amžiaus ir dydžio sodinukų augintų konteineriuose. Piniginė labai nesuplonės, jeigu įsigysite 2-4 paaugintus buksmedžius ar kukmedžius, bet tai sutaupys jums keletą, o dažnai ir kelioliką metų. Konteineriuose auginti krūmai ir medžiai nepatiria didelio streso persodinti į didesnį vazoną arba į lysvę, juos galima pradėti genėti jau kitais metais.

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Dėl vietos po saule

Suaugę medžiai sklype – ir džiaugsmas, ir vargas. Jeigu turite bent vieną, kaimynai tikriausiai jums pavydi pavėsio ir tos nuostabios romantiškos nuotaikos, kurią sukuria tik didžiuliai medžiai, o jūs jiems – spalvingų saulėtų gėlynų. Bandymai apželdinti pomedžius dažniausiai baigiasi nesėkme – vos keletas augalų ištveria ekstremalias gyvenimo sąlygas milžinų šešėlyje, o dauguma medžių nepakenčia,  kai prie šaknų yra dirbama žemė.

Pomedžiuose labai prastos augimo sąlygos – žemė čia sausa, beveik visuomet tvyro pavėsis, o drėgme ir maisto medžiagomis reikia dalintis su galingu konkurentu. Ir atvirkščiai – nuolatinis žemės purenimas, perkasimas, netinkamas tręšimas ir laistymas, o ypač mulčiavimas labai storu sluoksniu kai kuriuos medžius gali pražudyti.

Verčiau nesodinti gėlynų po bukais, ažuolais, cūgomis, pušimis, maumedžiais, liepomis, kaštonais, dekoratyvinėmis vyšniomis ir slyvomis, sedulomis ir dauguma klevų. Šiokią tokią veiklą pomedžiuose pakenčia skroblai, uosiai, beržai ir eglės, raudonasis klevas, karijos (Carya), krūminis rūgštūnis (Oxydendrum arboreum). Kauptuko ir kaimynų nebijo tujos, dekoratyvinės obelys, ginkmedžiai, gudobelės, tuopos, karklai, baltasis ažuolas ir sidabrinis klevas.

Tamsios vietos skirstomos į pavėsį, kai žemės visai nepasiekia saulės spinduliai, ir pusiau pavėsį. Visiškas pavėsis būna po medžiais labai tankia laja – obelimis, kriaušėmis, aronijoms, bukais, spygliuočiais, prie šiaurinės pastato sienos  arba tvoros. Čia augalai gauna apie 5-10 proc. normalios šviesos.  Pusiau pavėsyje po vyšniomis, slyvomis, lazdynais, beržais, riešutmedžiais žemę pasiekia apie 30-60 proc. šviesos.

Nedidelis šešėlis krenta po riešutmedžiais, lazdynais, šermukšniais, akacijomis, smulkialapiais klevais, vyšniomis, slyvomis, žilakrūmiais. Jų šaknys auga žemės paviršiuje, todėl pomedžių geriau neperkasinėti, sodinti augalus reikėtų labai atsargiai.

Jeigu po medžiais, kuriuos planuojate apželdinti, auga žolė, neraukite jos, bet užklokite vyniojamuoju popieriumi arba laikraščiais ir užberkite 5-7 cm sluoksniu žemių. Nepamirškite retkarčiais palaistyti, kad “slėgtainis” nuolat būtų drėgnas – tokiu būdu vasarą žolė sunyks per 2-3 mėn (rudenį ir pavasarį prireiks daugiau laiko). Daug greičiau sunaikinti žolę purškiant herbicidą roundapą, tačiau labai svarbu, kad chemikalo nepatektų ant greta augančių jaunų medelių, krūmų, daugiamečių gėlių. Suaugusio medžio chemikalas nesunaikins, jauni kurį laiką laiką skurs, sirgs.

Nedraskykite pomedžių be reikalo, neperkasinėkite žemės – duobutes augalams kaskite tik ten, kur numatyta gėlyno (želdyno) plane. Stenkitės sodinti kuo jaunesnius augalus – jų šaknų sistema mažesnė, reikės mažesnių duobių, o augdami jie patys prisitaikys prie esamos aplinkos. Jeigu kasant duobes rasite stambesnę medžio šaknį, nenukirskite jos, verčiau kaskite šalia.

Nesodinkite augalų arčiau kaip per 50 cm nuo medžio kamieno. Kai gėlynas bus baigtas, palaistykite pasodintus augalus, o paskui – visą plotą, ir mulčiuokite 5-7 cm sluoksniu smulkintos medienos arba žievės. Plonas mulčio sluoksnis padės ilgiau išlaikyti drėgmę. Nemulčiuokite 50 cm aplink medžio kamieną ir neužberkite mulču storesnių medžio šaknų, jeigu jos išlindusios iš žemės. Nepamirškite savo gėlyną reguliariai laistyti (kartą per savaitę) – jaunų augalų konkurentai yra ne tik galingos medžio šaknys, bet ir medžio vai

nikas, kuris sulaiko lietų. Kuo jis tankesnis, tuo mažiau lietaus kliūva pomedžiui

Pirmaisiais metais želdyno netręškite, nukritusių lapų negrėbkite, kasmet arba kas du užberkite naują sluoksnį mulčo (žievė suyra greičiau negu smulkinta mediena). Sausame šešėlyje po medžiais neblogai auga kalikantai (Calycanthus), karpytalapės stefanandros (Stephanandra incisa), pūsleniai (Physocarpus opuliforlius), meškytės (Symphoricarpos), bugieniai (Ilex), blakėžudės (Cimicifuga), sinavadai (Aquilegia), tiarelės (Tiarella), plautės (Pulmonaria), sibiriniai vilkdalgiai (Iris), dauguma smulkiasvogūnių gėlių, kurios žydi anksti pavasarį, kai medžiai dar nesužaliavę. Daugiau drėgmės reikia melsvėms, bet jos ypač tinka pavėsingiems gėlynams.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. Ranka taip ir tiesiasi paglostyti, nugnybti, į žemę įkišti… Tad šį sykį – apie spygliuočių dauginimą.

Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Tai ypač populiaru miško pramonėje, kur vienu ypu reikia gauti daug sodinamosios medžiagos, taip pat medelynuose, kurie specializuojasi skiepydami spygliuočius, nes sėjinukai yra naudojami kaip pigus ir nereiklus poskiepis. Kultivarai, kurie savo išvaizda gerokai skirasi nuo rūšinių augalų sėklas subrandina retai, o tie kurie subrandina, vistiek dauginami vegetatyviniu būdu, nes jų sėjinukai neišlaiko veislei būdingų požymių (natūraliai grįžta prie rūšiai būdingos išvaizdos) arba tie požymiai labai retai ir prastai išreikšti. Nelygu augalas, veislės požymius išlaiko apie 10-60 proc. sėjinukų. Žodžiu, pasėjus bukojo puskiparisio “Nana Gracilis“ sėklas, gal tik 10 proc. sėjinukų turės tikslius veislės požymius.

Neetiška sėklomis dauginti tų kultivarų, kurie skirti pardavimui, nes tai tas pats kaip parduoti katę maiše. Net jeigu trimetis sėjinukas atrodo labai panašus į motinį augalą, po metų, dviejų ar penkių jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Geltonspyglių, glaustašakių augalų sėjinukai paveldi daugiau veislei ir formai būdingų požymių, o štai margi ar svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys sėklų nė neužmezga.

Visgi spygliuočių dauginimas sėklomis yra labai įdomus, smagus, nors ir ilgas procesas. Motulė gamta kartais prikrečia pokštų, ir tarp sėjinukų pasitaiko išskirtinių egzempliorių įdomios formos ar spalvos laja,  deformuotomis šakomis arba spygliais, ar kitais keistais, bet akį traukiančiais morfologiniais požymiais, kurie verti ne tik naujo veislės pavadinimo, bet ir patento.

Sėklomis dauginami dekoratyvūs rūšiniai spygliuočiai, tokie kaip veimutinės pušys (Pinus strobus), Engelmano (Picea engelmannii) ar serbinės eglės (Picea omorica), arba didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) tinka sodinti erdvesnėse sodyboje, nes užauga dideli. Sėjinukai praverčia ir tuomet, kai augalų reikia daug ir tikslingai. Pavyzdžiui, paprastųjų eglių gyvatvorei arba kalninių pušų smėlingiems šlaitams sutvirtinti.

Sėklų galima nusipirkti ar prisirinkti patiems. Kankorėžiai paprastai subręsta rudenį. Įnešti į šiltą patalpą jie išsiskleidžia ir sėklos nesunkiai išbyra. Jeigu kankorėžis neatsidaro, jį galima pašildyti iki 40-45ºC. Išbyrėjusias sėklas prieš sėją būtina stratifikuoti (peršaldyti). Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir mažiausiai 6 savaites laikomos plastiko maišelyje šaldytuve (tinka standartinė 4ºC temperatūra). Paskui, paprastai vasario-kovo mėnesiais, sėjama į rūgštoką substratą vazonėliuose ar dėžutėse (taip daug patogiau) ir laikoma šviesioje patalpoje (galima išnešti į šiltnamį ar vėsų prieškambarį).

Dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, bet dauguma tik po metų. Vėliau dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos užuovėjoje, pusiau pavėsyje, užklotos agroplėvele. Žemė jose neturi perdžiūti ar užmirkti. Tokią sėjos eigą rekomenduoja specialistai, o aš darau daug paprasčiau. Sėju rudenį tiesiai į daigyną, lysves pažymiu, pasėju ir mulčiuoju smulkinta žieve (2-3 cm sluoksniu). Jeigu sėklų mažai arba augalas labai vertingas, jas 2 mėnesius laikau drėgname smėlyje šaldytuve, paskui sėju į dėžutes, mulčiuoju žieve, išnešu į lauką ir įkasu į žemę arba pastatau (jeigu žemė įšalusi) užuovėjoje.

Dėžutes užkloju agroplėvele, šonus apkamšau pernykšte nupjauta žole, lapais ar stambia medžio žieve ir palieku iki šiltesnių dienų. Agroplėvelė skirta tam, kad mulčias ir kamšalai nesusimaišytų. Atšilus orams agroplėvelė saugo nuo per kaitrios saulės, žemė dėžutėse lėčiau džiūva. Sėjinukų mažiausiai metus nejudinu. Kitą žiemą dėžutes vėl užkloju agroplėvele, pridengiu lapais, žieve. Žemių mišinį gaminu iš nupjautos žolės ir smulkios medžio žievės – juos sumaišius per metus ar dvejus gaunasi puikus pūdinys, kuris tinka ne tik spygliuočius sėti, bet ir įšaknydinti jų auginius. Supuvusi žolė turi daug maistingų medžiagų, o apirusi žievė daro substratą purų, laidų ir rūgštų. Jeigu sėklos labai smulkios, pūdinį persijokite ir išrinkite stambesnes dalis. Paprastai sėjama 1-2,5 cm gyliu. Jeigu pasėlį mulčiuosite smulkinta medžio žieve, sėkite ant žemės paviršiaus, nes mulčias ir sudarys tuos 2,5 cm. Smulkias sėklas verčiau užberti ne žieve, bet smulkiu smėliu.

Beje, spygliuočių dauginimas labai išsamiai ir aiškiai aprašytas Dendrologų draugijos tinklapyje. Rekomenduoju paskaityti: Augalų dauginimas gyvašakėmis

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.