Paprasti,bet ne prasti vynvyčiai

Laipiojantys augalai yra ypatingi. Jie neturi stačių stiebų, bet užtat labai greitai auga ir sugeba lipti kitais augalais aukštyn kaip kopėčiomis, todėl kovoje už saulės šviesą dažnai laimi prieš kitus augalus. Jauno augalo ūgliai atlieka sukamuosius judesius užgriebdami vis daugiau erdvės. Jie labai jautrūs šviesai – tai jų kelrodė žvaigždė. Ieškodami šviesos ūgliai lipa aukštyn per krūmus, medžius, akmenis ir sienas. Jeigu atramos nėra, jie lipa ant savo paties stiebų. Kai kurie iš laipiojančių augalų labai gerai prisitaikę kopti  į viršų jie vyniojasi aplink atramą stiebais, kabinasi ūseliais ar dygliais, orinėmis šaknimis arba specialiais diskelio formos siurbtukais.

Lianos, arba sumedėję laipiojantys augalai, visuomet siejasi su tropikais, džiunglėmis ir įspūdingais vijokliais rankos storio stiebais. Bet jos auga ir vidutinio klimato zonoje, tik atrodo ne taip įspūdingai.

Štai penkialapis vynvytis (Parthenocissus quinquefolia) – pati tikriausia liana, kadaise labai populiari Lietuvoje ir, deja, nepelnytai pamiršta. Užauga iki 30 m aukščio. Miestuose ir miesteliuose galima rasti senos statybos penkiaaukščių namų, kurių sienos nuo apačios iki pat stogo apaugusios penkialapiais vynvyčiais. Gamtos sukurtas vertikalaus apželdinimo šedevras! Lipdami penkialapiai vynvyčiai ūseliais kabinasi už balkonų grotelių, vamzdžių,  menkiausio sienos nelygumo ir taip ropščiasi į viršų. Jeigu nebūtų tvirtos atramos, po keleto metų jie nukristų žemėn neišlaikę savo pačių svorio.

Šio vynvyčio lapai sudaryti iš penkių (retsykiais 3 ar 7) lapukų. Žiedai smulkūs, žalsvi, sutelkti skydiškas kekes. Žydi birželio liepos mėnesiais. Uogos smulkios, melsvai juodos, nevalgomos, prinoksta vėlų rudenį. Jas lesa paukščiai ir neretai prisėja aplink. Žemei penkialapis vinvytis nereiklus, gerai auga ir saulėje ir pavėsyje, pakenčia sausras ir yra visiškai atsparus šalčiui.

Įdomi atmaina  Parthenocissus quinquefolia var. Engelmannii, kurios šakelės turi siurbtukus ir prisitvirtina net prie visiškai lygaus vertikalaus paviršiaus, panašiai kaip triskiaučiai vynvyčiai. Šiam vynvyčiui nereikia atramų.

`Star showers` lapai baltai dėmėti, šlakuoti, dažnai su rausvu atspalviu. Gerokai mažesnis už rūšinį augalą. Jaunų lapų lapkočiai raudoni.

Triskiautis vynvytis (Parthenocissus tricuspidata) pas mus retai auginamas, o užsienyje tai viena iš populiariausių lianų. Užauga iki 3-5 m. Jo lapukai labai dekoratyvūs, triskiaučiai, nulinkę žemyn. Jie tamsiai žali, žvilgantys. Rudenį nusidažo puikiu raudoniu. Ūgliai patys prisitvirtina prie atramos siurbtukais, jų nereikia rišti. Dendrologas M. Navasaitis rašo, kad nors triskiaučiai vynvyčiai priskiriami 4 klimato zonai, šaltomis žiemomis gali apšąlti ar nušąlti iki sniego dangos (žemės). Tiesa, vėliau greitai atauga. Geriausiai sodinti rytinėje ar vakarinėje namo pusėje. Žemei nereiklus, bet vešliau auga derlingame priemolyje. Nedidukas, labai puošnus, neagresyvus, todėl labai tinka sodinti prie pavėsinės, pergolės, treliažo. Galima auginti dideliame vazone.

`Veitchi` lapai sprogdami purpuriniai, o rudeni sodriai raudoni.

`Lowii` ir `Ginza Lights` lapai gerokai smulkesni negu rūšinio augalo.

`Purpurea` lapai rausvi visą vasarą.

`Fenway Park` – ypač retas ir ypač gražus. Sprogdami lapai skaisčiai geltoni, vėliau išblunka iki šviesiai geltonų ar žaliai geltonų ir saulėtoje vietoje tokie būna visą vasarą. Rudenį lapai nusidažo raudonais, oranžiniais ir geltonais atspalviais.

`Green Showers` lapai gelsvai žali, rudenį – purpuro raudonumo.

Vynvyčiai tinka ne tik vertikaliam apželdinimui, iš jų galima formuoti kilimus, ypač drėgnose pavėsingose vietose, kur veja auga prastai arba ją nustelbia samanos. Vynvyčiai augūs, todėl ypač tinka dideliems plotams apželdinti, juo labiau, kad rudenį žalias kilimas paraudonuoja ir atrodo ypač puošniai.

Vynvyčių auginiai lengvai įsišaknyja, palyginti greitai auga, tokio kilimo nereikia purkšti, nes vynvyčiai neserga jokiomis ligomis.

Saulėtiems ir pusiau pavėsingiems želdiniams juos galima derinti su svogūninėmis pavasarinėmis gėlėmis ir stambiomis dekoratyvinėmis žolėmis. Pirmosios žydi pavasarį, kai vynvyčiai dar nesulapoję, o paskui natūraliai sunyksta ir snūduriuoja iki kitų metų. Stambios dekoratyvinės žolės, pavyzdžiui miskantai, visą savo grožį atskleidžia rudenį. Jų žiedynai bei lapai išsilaiko iki pavasario ir tuomet nupjaunami per sprindį nuo žemės. Atauga vėlai. Reikia stebėti, kad vynvyčiai savo ūgliais neišlaužytų miskantų jaunų ūglių, šiems tik pradėjus augti. Tarp vynvyčių galima sodinti ir spygliuočius, ypač melsvus ar pilkšvus, kurie puikiai atrodo rudenį raudonų lapų fone. Giliame pavėsyje vynvyčiai nusidažo prastai.

Be išvardintų gerųjų vynvyčių kilimo savybių, reikėtų paminėti ir keletą netikusių. Pirmiausiai, juo negalima vaikščioti taip, kaip vaikštoma žole. Pirmuosius metus visą plotą reikia ravėti, kol augalai sustiprės ir uždengs žemę. Pavienių piktžolių pasitaiko ir vėliau.

„Kilimą“ pasodinti nesunku. Dirva sukasama 18-20 cm gyliu, kas 0,8-1 m šachmatine tvarka iškasamos 20-30 cm gylio duobutės. Labiausiai vynvyčiams tinka priemolis, lengvoje žemėje prieauglis menkas, per sausras skursta. Jeigu planuojama apželdinti šlaitą, visos žemės perkasti nereikia, nes padidinsite eroziją, o duobės sodinimui pagilinamos iki 40-50 cm.  Auginiai ruošiami anksti pavasarį, prieš pradedant tekėti sulai. Jaunos (pirmametės), gerai sumedėjusios šakelės sukarpomos 20-35 cm ilgio pagaliukais su 2-4 pumpurais ir sodinama įstrižai, kad žemės paviršiuje liktų tik vienas pumpuras. Auginiai apspaudžiami žemėmis ir palaistomi. Laistoma ir vėliau, jeigu pavasaris sausas. Geriau rečiau, bet gausiai. Žemę kilimu vynvyčiai uždengia per 2-4 metus.

Kai reikia greito rezultato ir turima daug sodinamosios medžiagos, duobės kasamos kas pusmetrį, o į duobutę sodinama po 2-4  auginius. Įsišaknija daugiau kaip 80 proc. auginių. Pirmaisiais metais, jeigu užtenka drėgmės, vinvyčiai paauga apie 1 m, vėliau auga greičiau. Po kelerių metų kilimą reikia pradėti formuoti, šakas trumpinti, kad augalas nepaspruktų už jam skirtų ribų.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama

Vazonai lauke. Hypertufa

Patys geriausi vazonai ir loviai miniatiūriniams sodeliams bei alpinariumams yra išpjaustomi  iš tufos. Ši uoliena porėta, minkšta – greitai įšyla ir sulaiko šilumą, lengvai skobiasi, sugeria drėgmę iš aplinkos. Aukštikalnių augalai, kurie mėgsta saulės atokaitą ir sausą skurdoką žemę, tufos vazonuose jaučiasi kaip namie. Bet tufa reta ir brangi, todėl vietoje jos naudojami hypertufos liejiniai, kurie gaminami iš cemento ir liejinį minkštinančių medžiagų (durpių, perlito, vermikulito ir pan.).

Hypertufa yra sunkesnė už tufą, bet lengvesnė už betoną.  Iš hypertufos pagaminti vazonai ir loviai savo išvaizda primena akmenį, yra ilgaamžiai, žiemą juos galima palikti lauke – nesuskyla. Yra daug įvairių hypertufos receptūrų, nuo kurių priklauso liejinio išvaizda, savybės ir paskirtis. Dažniausiai „žaidžiama“ dviejų pagrindinių medžiagų – cemento ir durpių kiekiais.

Užsienyje hypertufos vazonai dažniausiai gaminama iš cemento, durpių ir perlito (2:3:3) arba vermikulito mišinio. Jie labai dailūs, atrodo lyg granitas. Pas mus šių medžiagų (vermikulito ir perlito) gauti sunku arba jos brangios, todėl dažniausiai apseinama su betonu, durpėmis ir smėliu (santykiu 1:2:1). Pagal tokį  receptą pagaminti loviai labai sunkūs. Hypertufos masę galima „palengvinti” putų polistirolo granulėmis arba dedant daugiau durpių. Kiek tiksliai jų berti  nustatysite tik bandydami patys. Kai gautas rezultatas patiks, lengvai raižysis kol minkštas ir bus tvirtas, kai sustings, vadinasi, radote aukso viduriuką.

Hypertufos masės tirštumas prikrauso nuo to, kokiu būdu planuojate gaminti vazoną ar lovį. Jeigu lipdysite jį rankomis, darykite tirštesnį. Tinkamas tirštumas tuomet, kai suspaudus rankoje rutuliuką išvarva vos keli vandens lašai. Tuomet paimkite pageidaujamos formos talpą, pavydžiui, plastikinį vazoną, apvilkite jį plastikiniu maišeliu arba apvyniokite plėvele, apverskite ir išorinę sienelę aplipdykite hypertufa. Sienelės storis ir dugnas turi būti 3-5 cm storio. Dugne įsmeikite 2-4 pagaliukus, kuriuos po paros ištrauksite, kai masė šiek tiek sukietės. Tai bus drenažo skylės. Šiek tiek pridenkite lipdinį polietilenu, kad per greitai nesukietėtų. Po paros patikrinkite ar masė pakankamai sustingusi. Jeigu pirštas lenda lengvai, paliekama dar parai. Paskui plėvelė nuimama, vazono kraštai aplyginami, sienelės nuvalomos arba, jeigu reikia, atsargiai nušveičiamos metaliniu šepečiu. Galima atsargiai išraižyti įvairių ornamentų. Vėl pridengiama plėvele ir pavėsyje džiovinama apie porą savaičių. Jeigu džiovinama patalpoje arba lauke labai sausa, kasdien nupurškiama vandeniu. Lipdytas vazonas nėra labai dailus, sienelės nebūna vienodo storio, bet kiekvienas lipdinys savitas, originalus, ir gali būti tikri kad kito tokio niekas kitas neturi.

Jeigu vazoną arba lovį planuojate ne lipdyti, bet lieti, hypertufos masę darykite skystesnę, kad galėtumete lengvai sukrėsti į tam skirtą formą. Imkite dvi skirtingų dydžių trisluoksnio kartono dėžes ar du plastikinius vazonus. Įstačius talpas vieną į kitą, tarp sienelių turi likti 3-5 cm tarpai. Apvilkite jas plastiko plėvele, įkrėskite hypertufos masės į stambesnę  formą ir suformuokite dugną. Įstatykite mažesnę talpą ir užpilkite tarpus tarp sienelių. Gerai suspauskite, kad neliktų oro burbulų. Pridenkite plėvele ir palikite parai ar dviem. Paskui atsargiai išimkite mažesnę formą. Atsargiai aplyginkite sienelių kraštus, pridenkite plėvele ir palikite dar parai. Paskui apverskite ir nuimkite didesnę formą. Jeigu formos nenusiima, supjaustykite jas. Sieneles ir kraštus nušveiskite, pridenkite plėvele ir džiovinkite taip pat kaip lipdytą vazoną.

Jeigu pirmasis vazonas pavyko ir nusprendėte jų pasigaminti daugiau, išsinuomokite betono maišyklę, nes sumaišyti didesnį kiekį hypertufos, kaip ir betono – ne juokų darbas.  Į mišinį įpilkite betono plastifikatoriaus – neliks burbuliukų, masė bus vientisesnė, o liejiniai dailesni.

Geriausia hypertufos vazonus lieti rudenį ir palikti lauke per žiemą, kad juos išskalbtų lietus ir išbandytų šaltis.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Laikas kirpti kasas

MiskantasIlgos miskantų šluotos puošia gėlyną visą žiemą. Pavasarį žiedynai jau būna gerokai apskurę, bet stiebai vis dar atrodo dekoratyviai. Vis dėlto juos reikėtų iškirpti, kol dar nepradėjo augti nauji ūgliai. Gegužės pradžia labai tinka ne tik genėti dekoratyvines žoles (miskantus, lendrūnus, ašuotes), bet ir jas dauginti.

Žolėms senstant ir kerui didėjant jo vidurys ima plikti. Gaunasi savotiškas riestainis su skyle centre. Kasmet ta skylė platėja, o keras silpnėja ir augina vis mažiau stiebų. Plikė – tai pirmas ženklas, kad augalą būtina išskirstyti ir persodinti į kitą vietą. Mažų ar vidutinio dydžio dekoratyvinių žolių kerą galima išversti iš žemės kastuvu ir išskirstyti su peiliu. Išrinkite sudžiūvusius ūglius, išpjaukite sunykusias kero dalis. Miskantus ir kitas stambias žoles iškasti per sunku, jas dalinkite kastuvu atkirsdami po tokį kero gabalą, kokį planuojate sodinti. Sodinkite iš karto po dalinimo ir nepamirškite palaistyti. Jeigu vieną kerą paliksite senojoje vietoje, pakeiskite žemę.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Gražuoliai oleandrai

Šiltuose kraštuose oleandrai auga puikiais vešliais kupolais ir visą sezoną beria baltus, rausvus, alyvinius, raudonus, kartais dvispalvius žiedus. Jų sąžalynų galima rasti net dykvietėse, kalnų šlaituose ar vasarą išdžiūvančių upių pakrantėse. Tai sausrai, dulkėms ir saulei ypač pakantūs augalai, todėl specialiai sodinami pakelėse, miestų parkeliuose, puošnesniais kultivarais apželdinamos viešbučių teritorijo

 

Pas mus oleandrams žiemą per šalta, bet vasaroti lauke po stogeliu jiems visai smagu. Rudenį prieš atvėstant orams pernešami į namus. Mano oleandras, kuris į Lietuvą atkeliavo iš Kretos, kol kas dar nedidelis, apie 80 cm aukščio, todėl peržiemoja ant platesnės pietinės palangės. Nors įvairiuose šaltinuose rašoma, kad oleandrai bijo sauso oro, todėl žiemą juos reikia purkšti, maniškiui užtenka, kad retsykiais jį palaistau.
Paprastai ant palangės visuomet vėsiau negu kambario viduryje. Jeigu ten 15-16 laipsnių – oleandrams idealu.

Pavasarį oleandrą pradedu laistyti kartą per savaitę arba dvi, o karštą vasarą prireikia ir dviejų kartų per savaitę. Tvarkaraštis apytikslis – laistyti niekada neskubu, nes oleandras pats parodo, kada jam reikia gerti – lapai pamažu nusvyra žemyn. Palaisčius jie per valandėlę kitą sugrįžta į pradinę padėtį.

Jeigu žiemą oleandrą laikote labai šiltai, atkreipkite dėmesį į lapus – galbūt augalą reikės dažniau palaistyti. Kovo – gegužės mėn. į vandenį įmaišau tirpių, kaktusams skirtų „Schultz“ trąšų. Jos puikiai tinka visoms gausiai žydinčioms kambarinėms gėlėms.

Pavasarį oleandrą tręšiu kiekvieną kartą laistant. Vasarą – tik tuomet, kai pradeda formuotis žiedpumpuriai. Mano oleandras paprastai žydi tris kartus per sezoną kas du mėnesiai – balandį, liepą ir spalį.  Spalį augalo nebetręšiu.

Tinkamai prižiūrimas oleandras per keletą metų suformuoja gražų, 1,5-2 m aukščio vainiką. Tiksliau, jūs patys jį suformuojate su sekatoriumi.

Iš užsienio parvežtos šakelės ne visuomet išgyvena. Kartais lagaminuose jos susitrina, sušąla, apdžiūva, o kartais tiesiog būna nuskintos netinkamu laiku ir šaknelių neišleidžia. Bet paprastai oleandrai įsišaknyja greitai ir gerai. Paprasčiausia parvežtas šakeles iškart pamerkti į vandenį ir pastatyti šiltai. Šaknelės pasirodo per 1-2 mėn., tuomet persodinama į žemę. Oleandrams tinka vidutinio sunkumo pirktiniai komposto mišiniai. Aš dėl žemės per daug nesuku galvos, ir visus „imigrantus“ sodinu į purų, naminį, iš nupjautos žolės ir daržo žemės paruoštą (per metus kitus supuvusį) kompostą. Pirmaisiais metais šakelė sparčiai stiebiasi į viršų ir greitai pasiekia 1 m aukštį. Kai būsite tikri, kad šakelė gerai įsišaknijusi ir įsitvirtinusi vazone, nukirpkite ją per sprindį. Ji netrukus išsišakos. Palikite 3-4 į skirtingas puses augančias šakas. Kitąmet jas nukirpsite per sprindį ir taip augalą vėl paskatinsite šakotis. Genima iš karto po žydėjimo, nes vėliau augalas pradeda krauti žiedus kitam žydėjimui. Oleandro sultys nuodingos, todėl jį genėkite tik su pirštinėmis, saugokitės, kad sulčių nepatektų į akis. Šio augalo neturėtų būti alergiškų žmonių namuose.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Į kiemą įsliūkino pirmoji šalna

Ji ateina tyliai kaip vaiduoklis ir nubarsto sodus ledo kristalais. Rytą plonas sniego voratiklis nudažo veją melsvai ir jeigu ne tirštas garas, besiveržiantis iš burnos, pagalvotumei, kad ši plonytė antklodė visai minkšta ir šilta. Kai saulė pagaliau atplyšta nuo horizonto, kiemas sutviska vaivorykštės spalvomis. Tūkstančiai miniatiūrinių veidrodėlių saulėje atspindi rudenines sodo spalvas. O raudoni, oranžiniai ar geltoni lapukai lyg chameleonai maino savo atspalvius…  Ruduo – nuostabus ir mistiškas metas sode. Todėl greičiau gerkite kavą ir eikite fotografuoti.. 🙂

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Žvakes laužiam per pusę

Pušų genėjimasVėsūs ir lietingi orai parvijo mane  namo. Taigi turiu laisvą minutę priminti apie vieną labai svarbų darbą, kol dar ne vėlu. Šiuo metu dauguma pušų jau užauginusios ilgus naujus ūglius, dar vadinamus žvakėmis. Jų spygliukai dar minkštučiai, šviesūs, prigludę prie ūglio. Dabar pats metas pušis genėti, jeigu norite išlaikyti kompatišką formą.

Pušų genėjimas ypatingas. Negalima kirpti pernykščių ir senesnių, visai susiformavusių šakų, jeigu planuojate tik sutankinti augalą – iškirpus liks skylės. Pušys neturi miegančių pumpurų, taigi šakos toje vietoje neataugs ir augalas nesutankės. Galbūt su laiku skylę lajoje paslėps šalia augančios šakelės, bet augalo forma bus sugadinta ilgam. Senesnės šakos kerpamos tik tuomet, kai serga, yra nudžiūvusios arba darko bendrą lajos vaizdą. Genimi – pusiau nulaužiami ar nukerpami tik jauni pušų ūgliai.

Miniatiūrinės ar pusiau miniatiūrinės pušys paprastai negenimos, nes yra aiškios kompaktiškos formos ir auga taip lėtai, kad genėti tiesiog nėra jokios prasmės (ir nėra ką). Su kitomis pušaitėmis, ypač kalninėmis, kurių dabar tiek kultivarų, galima šiek tiek „pažaisti“, ypač jeigu jos pasodintos netinkamoje vietoje ir yra per didelės persodinti. Mano alpinariumas – puikiausias netinkamos vietos pavyzdys, kai prieš keletą metų, stengdamasi kuo greičiau jį apsodinti, įkišau keletą rūšinių kalninių pušaičių.

Taigi, dabar apie genėjimą. Šakų viršūnėse pušys suformuoja po keletą (rečiau vieną) naujų ūglių. Nelygu kiek leisite pušiai paaugti, ūgliai patrumpinami trečdaliu arba per pusę. Jeigu norite, kad  šaka neaugtų į viršų, bet plėstųsi į šonus, vidurinį (viršūninį) kiekvienos šakos ūglį išskinkite visai, o šoninius patrumpinkite trečdaliu arba per pusę. Jeigu norite užauginti ilgą, neišsišakojančią šaką, centrinio ūglio nelieskite, bet išlaužkite šoninius.

pinus pruning

Prieš genėjimą

pine pruning

Centrinis ūglis

Ūglį laužiam pusiau

pruning

Štai ir viskas. Išgenėta.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Kaip šukuoti pieveles

Per keletą metų net gerai prižiūrimose vejose susidaro veltinis. Tai ne visai supuvusių žolių stiebų, lapų, šaknų ir šakniastiebių sluoksnelis, susiformavęs tarp vejos žaliosios vegetatyvinės dalies ir dirvos. Jeigu žemė sunki, supuolusi, prastai paruošta sėjai, joje daug nesupuvusios organikos, žolė pasėta per tankiai, netinkamai tręšiama ir pjaunama, veltinis susidaro greičiau. Jis pradeda formuotis, kai apmirusių žolių ir kitų organinių atliekų prisikaupia tiek daug, kad nespėja natūraliai supūti.

Plonas veltinio sluoksnis nedaro ypatingos žalos, atvirkščiai – jis sulaiko drėgmę, todėl veją reikia rečiau laistyti, sumažina dirvos temperatūros svyravimus. Storas veltinio sluoksnis trukdo į dirvą susigerti vandeniui, sulaiko trąšas, neleidžia augti naujai žolei, todėl vejos pavasarį ilgai stovi gelsvos. Jeigu žemė labai sunki, supuolusi, veltinis tik pablogina padėtį – susislegia ir kartu su dirva sudaro orui bei vandeniui nepralaidų sluoksnį. Žolių šaknys ima augti sekliau,  veja tampa neatspari mindymui, šalčiui ir sausrai, užpuola ligos.

Storesnį veltinį būtina kasmet išpešti, išgrėbti ir išvežti. Tam tinka specialūs grėbliai arba skarifikatorius (elektrinis, benzininis). Tai nedidelė, į vejapjovę panaši mašinėlė, kuri pas mus kartais klaidingai pavadinama aeratoriumi. Specialūs peiliai iššukuoja apmirusį vejos sluoksnį, samanas, o tuo pačiu supjausto kupstus.

Vejos šukuojamos anksti pavasarį, nelygu orai – kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje – prieš vegetaciją, būtinai sausu oru (šlapias šienas veliasi tarp grėblio/skarifikatoriaus nagų). Jeigu rudenį palikote nenupjautą veją, dabar ją reikia žemai nupjauti. Skarifikatoriaus peiliai nuleidžiami taip, kad ne tik išpeštų veltinį, bet ir supjaustytų dirvą. Veja dažniausiai būna nelygi, todėl peilių aukštį būtina nuolat stebėti ir reguliuoti. Išpeštas veltinis surenkamas į specialią skarifikatoriaus talpą, bet jeigu veltinis labai storas, talpa labai greitai prisipildo. Geriausia veltinį pešti be surinkimo krepšio ir palikti, kad šiek tie apdžiūtų. Išpeštą ir apdžiūvusį veltinį labai lengva sugrėbti  paprastu sodo grėbliu, surinkti į maišus ir išvežti iš sodo arba sukrauti į kompostinę.

Išgrėbus veltinį, veja patręšiama ir laukiama lietaus. Jeigu žemė labai supuolusi, sunki, vejas papildomai galima subadyti aeratoriumi. Privačiai namų valdai skirtas skarifikatorius kainuoja ne mažiau kaip 600 lt, o naudojamas tik kartą metuose, todėl jeigu taupote,  skarifikatorių ir aeratorių galite išsinuomoti. Juos nuomoja dauguma sodo įrankiais bei technika prekiaujančių firmų.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Ką žiema paliko

Ilga, šalta, neįprasta – be atlydžių – žiema jau pasitraukė, laikas skaičiuoti nuostolius. Atlydžius lydinčios staigios paros temperatūrų kaitos ir mirkimo vandenyje nepakenčiantys augalai peržiemojo neblogai. Rizikos zonos augalais laikyti plaštakiškų (Acer palmatum) bei japoninių klevų kultivarai (Acer japonicum), sirinės kinrožės (Hibiscus siriacus), japoninis seglinis (Stewartia pseudocamellia), skėtkėniai (Sciadopytis) mano sode neapšalo nei vienos šakutės (Vidurio Lietuva). Užtat nukentėjo tie, iš kurių to visai nebuvo tikimasi.

Pagrindinė bėdų priežastis – šaltas vėjas, storas, apledėjęs, iki kovo vidurio nenutirpęs sniego sluoksnis ir kaitri pavasarinė saulė. Po sniegu palaidoti visžaliai lapuočiai, taip pat spygliuočiai sušuto, išlūžo. Ant vejos drėgnesnėse vietose matyti furaziozės (sniego pelėsis) pėdsakai, nuo jos nukentėjo ir visi žemaūgiai, po sniegu žiemoję šalčiui atsparūs bambukai (Sasa, Pseudosasa, Sasaella,  Pleioblastus).

Nuo šaltų vėjų stipriai apšalo atvirose vietose augę puskiparisiai (net 10-15 metų amžiaus), rytinės tujos, lauravyšnės, nukentėjo kai kurios spalvą žiemą keičiančios pušys ir kėniai. Vasarį vaizdas sode dar buvo neblogas. O kovo pradžioje, vos per keletą saulėtų dienų, išdegė dauguma virš sniego išlindusių spygliuočių. Ypač nukentėjo pietryčių-pietvakarių pusėje pasodinti Lietuvoje labai mėgiami baltųjų eglių (Picea glauca) kutivarai, šiek tiek apsvilo ir įsaulyje augančios įvairių dekoratyvinių formų paprastosios (Picea abies) bei rytinės (Picea orientalis) eglės. Tie patys kultivarai pavėsyje ir užuovėjoje nenukentėjo.

Išdegusias, rudas šakutes reikėtų iškirpti iki šalčio nepažeistų vietų. Neverta tikėtis, kad rudi spygliai nubyrės, o jų vietoje užaugs nauji žali. Visgi jeigu nusvilę tik pavieniai spygliukai, o šakutės su naujais pumpurais sveikos, galima tikėtis, kad per sezoną augalas atsigaus. Lėtai augantys ir stipriai apšalę (pvz., visą vieną pusę) spygliuočiai taisyklingą geometrinę formą atgauna per 3-5 ar daugiau metų. Senesnės spygliuočių šakos neaugina naujų ūglių, todėl atsivėrusią tuštumą pamažu užpildyti gali tik augdamos kitos šoninės šakelės. Kai kurios eglės sprogsta ne 1, bet 2 kartus. Pirmą kartą nauji ūgliai labai aiškiai matomi, jie dideli ir jų daug. Antras etapas būna negausus, ūgliukai mažyčiai ir pavieniai, tačiau jo nuvertinti nereikėti, ypač jeigu jūsų augalai iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą ir svarbus kiekvienas mm.

Didesnę dalį šakų nušalę augalai kartais ir nebeatsigauna. Spygliuočiai miršta lėtai, todėl dar metus kitus jie gali atrodyti visai neblogai, lyg kabintųsi į gyvenimą. Jeigu augalas stipriai apšąla kasmet, gal jo vieta kompostinėje?

Pavasarį išpjaunamos tik šalčio pažeistos, sudžiūvusios spygliuočių šakos. Tai netinkamas metas pjauti žalias šakas – genėti, formuoti, keisti arba gerinti augalo lajos formą. Šiuos darbus reikėtų perkelti į vasaros vidurį arba pabaigą. Vasarą dar kartą apžiūrėkite iškarpytus augalus. Gali būti, kad apšalo daugiau šakučių, bet anksti pavasarį pažeidimų dar nebuvo matyti.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.