Prieskonių sodas

Pirmą kartą vaikštant po atogrąžų mišką nematai nieko kito, tik žalią sieną. Akys neiškiria ir neatpažįsta augalų, juo labiau, kad žemutiniame arde matyti tik medžių kamienai (jų lajos aukštai danguje) ir tankiai juos dengianti parazitinė flora. Todėl Penango tropikų prieskonių sodas  – tikras išganymas smalsiam augalų mylėtojui. Jis įkurtas 2003 metais Penango salos (Malaizijos vakarinė pakrantė) atogrąžų miško šlaite, visai netoli turistų pamėgto Batu Ferringhi rajono.
3,5 ha plote suformuoti trys tarpusavyje persipynę takai – dekoratyvinio kraštovaizdžio (jame galima pamatyti augalus, kuriais apželdinami Malaizijos miestai ir privatūs kiemai, o taip pat tuos, kurie šaltesnio klimato šalyse auginami kambaryje), natūralių džiunglių (žmogaus nepaliestas miško kąsnelis – lygiai toks pats, kaip atrodė prieš 130 mln. metų, kai žemėje lakstė dinozaurai) ir prieskoninių augalų.
Takai pažymėti skirtingomis spalvomis. Dekoratyvinį taką žymi oranžinė, prieskonių – raudona, o džiunglių – žalia spalva, todėl orientuotis sode labai lengva. Užtenka žvilgtelėti žemyn ir surasti tako pakraštyje pūpsančią spalvotą plytelę.

Įėjimas suaugusiam žmogui kainuoja 14 malaizietiškų ringitų, o tai apytiksliai 11 Lt. Vos įėjęs į prieskonių sodą į rankas gauni vietovės žemėlapį ir esi nuo galvos iki kojų nupurškiamas specialiu vabzdžius atbaidančiu skyčiu, o kasininkas mandagiai įspėja saugotis uodų. Uodo įkandimas Malaizijoje – ne juokai, nes uodai perneša maliarijos sukėlėjus. Tai labai nemaloni ir pavojinga liga, bet jos labiausiai bijo turistai. Malaiziečiai sako, kad gripas jiems daug baisiau – maliarija gali susirgti tik įkandus uodui, o gripas plinta oru masinio susibūrimo vietose ir kvapniais purškalais nuo jo neapsisaugosi.

Prieskonių sode galima surasti daugiau kaip 500 rūšių gydomųjų, prieskoninių ir dekoratyvinių augalų. Smagu tai, kad prie kiekvieno yra lentelė su anglišku ir lotynišku augalo pavadinimu, o kai kurie augalai aprašyti išsamiau. Labiausiai Malaizija didžiuojasi trimis savo augalais – kvapniuoju muskatmedžiu (Myristica fragans), kvapniuoju gvazdikmedžiu (Syzyngium aromaticum) ir braziline hevėja (Hevea brasiliensis), kuri buvo įvežta į šalį 1890 metais kaip natūralaus kaučiuko (gumos) šaltinis ir labai plačiai paplito.
Keletas populiariausių prieskonių:

Kvapniojo muskatmedžio (Myristica fragans) sėklos, dažnai vadinamos muskato riešutais – labai populiarus prieskonis. Iš tikrųjų muskato riešutas nėra riešutas, tai į persiką panašaus vaisiaus branduolys. Malaizijoje iš vaisiaus minkštimo spaudžiamas labai populiarus gaivinantis, bet keistai kartoko skonio gėrimas (lyg gertum sultys sumaišytas su alkoholiu). Sakoma, kad šis gėrimas labai sveikas, skatina virškinimą ir skatina smegenų veiklą. Minkštimas taip pat yra džiovinamas, apveliamas cukrumi ir valgomas kaip saldainiai.

Kvapnusis gvazdikmedis (Syzyngium aromaticum) ir jo džiovinti žiedpumpuriai – ypač mėgiamas prieskonis pasaulio virtuvėse, bet vietos gyventojai juo pernelyg nesižavi. Tai labiau eksportui skirta kultūra. Gvazdikėlius kulinarijoje plačiau naudoja tik Malaizijoje gyvenantys indai, taip pat jų dedama į Ind

onezijoje gaminamas Kretek cigaretes.

Tikrasis imbieras (Zingiber officinale) Lietuvoje labai populiarus kaip natūralus vaistas peršalimui gydyti (kartu su citrina ir medumi), o pasaulyje dažniausiai siejamas su Kalėdomis ir imbieriniais sausainiukais bei namukais. Malaizijoje šviežiu tarkuotu imbieru gardinami kokoso pieno pagrindu ruošiami troškiniai, o imbiero ir uoginės paprikos tyrele prieš kepant įtrinama mėsa. Labaidažnai valgomas ir su svogūnais apkeptas imbieras, kuris įgauna labai malonų švelnų skonį.

Tikrasis cinamonas (Cinnamonum verum) – nedidelis prieskoninis medis ar krūmas, taip pat auga Malaizijoje. Kaip prieskonis naudojama  plonytė, nuo šakų nulupta arba nuskusta žievė. Vertingiausia žievė nulupta nuo pirmamečių šakelių, todėl dvimečiai krūmai dažniausiai iškertami ir laukiama jaunų šaknų atžalų.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Malaizijos džiunglės

Kai ateina žiema ir už lango žvarbu bei pusto, pradedame ilgėtis saulės, šilumos ir atostogų. Tad šį sykį –  apie karščiu ir drėgme alsuojančią Malaiziją. Ši pietryčių Azijos šalis garsėja svetingumu, smėlėtais paplūdimiais, smaragdine jūra ir puikiu maistu. Be to, Malaizijoje yra džiunglės – magiškas žodis augalų mylėtojui.

Taigi kas yra tos džiunglės? Mes dažnai vartojame šį žodį norėdami apibūdinti kažką painaus arba egzotiško, o taip pat kalbėdami apie nepereinamus, tamsius ir pavojingus miško masyvus. Džiunglės – tai visžaliai miškai augantys derlingose žemumose, ten kur visus metus šilta ir gausiai lyja. Beje, lietus, nors ir kasdieninis, dažniausiai yra šiltas, malonus ir trunka vos valandą ar dvi per dieną. Paskui vėl šviečia saulė.
Liūčių sezono laikotarpiu, kuris Malaizijoje trunka nuo lapkričio iki kovo, lyja gausiau ir dažniau (naktimis pasitaiko liūtys su žaibais ir griaustiniu), bet palyginus su rudeniniais lietuviškais orais tai gryni niekai. Be to, dėl nuolatinio karščio (29-32oC) ir ypatingai puraus dirvožemio vanduo iškart susigeria, nuteka į upes arba virsta garais – balų Malaizijoje nepamatysi. Daugiau lietaus ir vėjo gauna rytinė pakrantė ir salos, todėl liūčių sezono laikotarpiu uždaromi vietos kurortai ir visos linksmybės persikelia į vakarinę šalies pusę.

Sąlygos augti yra puikios, todėl džiunglių augalija turi nuolat kovoti dėl vietos po saule. Išlieka greičiausi, stipriausi arba geriausiai prisitaikę. Daugumos medžių vainikai yra 40-50 m aukštyje, o kai kurie pasiekia net 60 m. Juos apsiveja lianos, jie apauga epifitinėmis (augalai, kurie šaknis leidžia ne į dirvožemį, bet auga ant kitų augalų kamienų ir šakų) bromelijomis ir orchidėjomis – kuo aukščiau šie parazitiniai augalai užsiropščia, tuo daugiau šviesos gauna. Labai daug atogrąžose ir vabzdžiaėdžių augalų, ypač aukštikalnėse. Gindamiesi nuo vandens pertekliaus ir stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą, kai kurie medžiai žemės paviršiuje užaugina lentines šaknis – jos siauros, bet aukštos ir panašios į atramines sieneles. Beje, panašią funkciją ir atlieka. Kiti augalai nuolatinės drėgmės sąlygose iš kamieno išleidžia daugybę storų pridėtinių šaknų, kurios ne tik papildomai maitina augalą, bet ir prilaiko jį.

Atskirą ardą sudaro miško paklotėje augantys ir prie tamsos prisitaikę augalai.

Drėgnieji atogrąžų miškai ir mangrovių giraitės gamtos mylėtojams visuomet palieka neišdildomą įspūdį. Juk iš čia kilę dauguma mūsų kambarinių, ant palangės lepinamų augalų. Bromelijos, kai kurios orchidėjos, paparčiai, anturiai, krotonai, monsteros, filodendrai, strelicijos džiunglėse auga ir žydi savaime – panašiai kaip mūsų pakalnutės ar žibutės – niekas jų nelaisto, nedangsto nuo saulės ir nelepina.
Vietiniai žmonės puikiai pažįsta savo augalus ir naudoja juos netradicinėje medicinoje, buityje, maistui, religinių apeigų metu, grožio ar higienos priemonėms gaminti. Dauguma jų – monsteros, filodendrai – už džiunglių ribų yra raunami ir naikinami, nes plinta greitai kaip piktžolės ir užgožia vertingesnius augalus. Augindami monsteras vazonuose žmonės paprastai nė neįsivaizduoja, kaip laisvėje, kai jų šaknys nespaudžiamos ir neribojamos, atrodo šie įspūdingi epifitai.
Iš drėgno ir šilto klimato kraštų kilę ir beveik visi mums žinomi prieskoniniai augalai – imbieras, citrinžolė, gvazdikmedis, muskatmedis, cinamonas ir pan. O bananai, bambukai (įspūdingi 10-20 m aukščio milžinai) ir melionmedžiai (papaja) čia auga kaip piktžolės pakelėse ir pamiškėse.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Botanikos sodas Briuselyje

Belgijos  nacionalinis botanikos sodas įsikūręs puikioje ramioje vietoje Briuselio pakraštyje, Meise priemiestyje. Vos už 4 km nuo botanikos sodo yra įžymusis Atomiumas, šiuolaikinio mokslo, technologijų ir meno muziejus, jau tapęs Belgijos sostinės simboliu ir teminis parkas „Mini Europa” – tai labai patogu miesto svečiams, kurie per dieną aprėpti visas aktyvias pramogas.

Tai puiki vieta ramiai pasivaikščioti didžiuliu 92 ha parku arba prisėti ant suolelio ir sukrimsti sumuštinį. Tik saugokitės Bouchout pilies (ji priklausė Belgijos karaliaus Leopoldo II seseriai Šarlotei) tvenkinį aplipusių žąsų ir ančių. Ne tiek jų pačių, kiek žolę nuklojusių įspūdingo dydžio „bombikių“. Jomis nuklota ne tik veja, bet ir visi takeliai aplink pilį,  todėl šios vietos geriau vengti.

Jeigu vaikščioti tingite, sėskite į dailią dvikinkę karietą, kuri senų medžių alėjomis jus nuveš iki vadinamųjų augalų stiklo rūmų. Įspūdingo dydžio žiemos sodai suskirstyti pagal klimato zonas –  pradedant stepėmis ir dykuma, baigiant lietingais tropikų miškais. Stiklo rūmus sudaro 13 didelių patalpų apsuptų 22 „salelėmis”. Tai daugiau kaip 1 ha žemės po stiklu ir įspūdingiausios augalų kolekcijos iš viso pasaulio. Joms verta paskirti bent keletą valandų, juo labiau, kad už stiklo sienų laukia tik neišvaizdžios žąsų bombikės.

Lietingame atogrąžų miške visuomet šilta ir drėgna, jame auga lianos, palmės ir epifitai. Čia tiesiog knibžda gyvybė. Juose aptinkama daugiau augalų ir gyvūnų rūšių negu visuose kituose pasaulio biomuose kartu sudėjus. Amazonės baseine viename hektare randama net 300 rūšių medžių. Juos apsiveja ir dažnai įvairiame aukštyje sujungia lianos. Epifitai uždengia medžių kamienus ir šakas. Kai kurie atogrąžų miškai kasmet apsemiami, kai liūmių sezonu patvinsta upės.

Atogrąžų kalnų šlaituose tvankų ir drėgną žemunų miškų karštį keičia vėsesnė drėgmė. Rūkai gaubia šių miškų lajas, o nuo lapų tiesiog laša drėgmė. Medžius apaugusios kerpės ir samanos.

Viduržemio jūros klimato žiemos sode – ne tik augalai iš Italijos ar Turkijos, bet ir kitų pasaulio regionų, kur orai ir augimo sąlygos panašios – tai Pietų Afrika, Čilė, Vakarų Australija ir JAV (Kalifornija). Šis regionas išsiskiria palyginti trumpu sezonu – vešlų pavasarinį augimą keičia vasaros sausra. Augalai prisitaikę ne tik prie kaitrios saulės ir sausros, bet ir prie gaisrų.

Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems įdomu stilizuotame Evoliucijos muziejuje, kur tiksliai atkuriamas  augalų evoliucijos procesas nuo žaliųjų dumblių iki dabatinių žydinčių augalų.  Senovinis miškas labai tikroviškas, taip ir lauki, kad ant takelio iš tankmės iššoktų dinozauras. Pats gražiausias, tiesiog pribloškiantis amazoninių viktorijų (Victoria amazonica) paviljonas.

Didžiuliame apskritame baseine auga lelijos, kurių lapai gali išlaikyti paviršiuje vienerių metų vaiką, pakraščiuose žydi gražiausios tropikų lelijos, lotosai, auga mangrovės, kiti vandens ir pelkių augalai. Šiame paviljone labai karšta ir drėgna, nuolat palaikoma apie 30 laipsnių temperatūra.

Belgijos nacionalinis botanikos sodas vienas didžiausių  pasaulyje. 1958 metais jis buvo perkeltas iš Briuselio miesto centro į dabartinę vietą. Kartu persikėlė ir visos per keletą šimtmečių sukauptos augalų kolekcijos.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Palmengarten – žalia oazė stiklo džiunglėse

Frankfurtas prie Maino – vienas didžiausių Vokietijos miestų, išsidėstęs abiejose Maino upės pusėse. Tai Vokietijos finansų sostinė, jame įsikūrusi ir Europos centrinio banko būstinė. Pačiame miesto centre, visai šalia 11 įspūdingų dangoraižių – finansinės miesto širdies ir miestiečių pasididžiavimo – prisišliejęs Palmengarten botanikos sodas. Kaip džiunglėse mokslininkai stebisi aptikę civilizacijos apraiškas, taip neįtikėtinai ši žalia ir gaivi oazė atrodo modernių metalo ir stiklo džiunglių fone. Sodas išsidėstęs 29 ha teritorijoje, jame eksponuojami 6000 augalų rūšių iš viso pasaulio.

Vos tik įėjus per vartus – iš pagrindinio Palmengarten pastato su bilietų kasa, patenki į gaivų, svaiginantį spalvų ir kvapų pasaulį – lyg karštą dieną įšoktum į spalvingą ledų šerbetą. Miesto triukšmas nutolsta, jį pakeičia gėlynuose drugelius gaudančių ar tvenkinyje kartu su milžiniškais karpiais besiturškiančių vaikų krykštavimas. Ausis pagauna ir monotonišką suoliukus nuklojusių pagyvenusių ponių murmesį, retsykiais pagyvinamą paukščių balsais.

Palmengarten botanikos sodas, kaip ir dauguma Vokietijos viešų parkų ar kitų poilsio zonų, suformuotas taip, kad jame būtų gera ir patogu ilsėtis. Planas aiškus, daug saulėtų ir pavėsingų poilsio vietų, kas keletas žingsnių – patogūs suoliukai. Sode daug erdvės ir pramogų, vaikams yra speciali žaidimų aikštelė ir lauko teatras, o taip pat traukinukas, bet jiems labiau rūpi pašerti milžiniškus karpius, kurie lyg šuniukai būriuojasi prie lieptelio. Jie visai nebailūs, čepsi batoną tiesiai iš rankų ir nesprunka, kai bandai pakasyti jų riebius šonus. Antys irgi čia pat, komiškai atliuoksi per pievelę, jeigu pastebi, kad kažkas ant suoliuko ką tik išsivyniojo sumuštinį.

Geometrinis rožių sodas su fontanu atkurtas pagal 1884 metų projektą, bet dabar jis gerokai didesnis ir spalvingesnis, su balta pergole, apauginta oranžinėmis vijoklinėmis rožėmis.

Palmengarten buvo keičiamas ir plečiamas pamažu. Prie 20 metų vakarinėje sodo dalyje buvo supiltas kalnas rūgščios žemės ir suformuotas rododendrų sodas. Iš Rytų Azijos ir Šiaurės Amerikos kilusios rododendų ir azalijų rūšys kasmet gegužės – birželio mėnesiais apsipila nuostabiais žiedais.

Didžiulis alpinariumas buvo visiškai pertvarkytas 1980 metais. Suformuoti žvyro takeliai su pakopomis, kalnų upelis, atvežta specialios žemės. Augalai alpinariume surinkti iš įvairių pasaulio kalnuotų vietovių. Alpinariumo akcentas – didžiulis krioklys su apžvalgos aikštele viršuje. Iš čia puikiai matyti ne tik visas tvenkinys, vėžlių sala (ji iš tikrųjų aplipusi baliniais vėžliais – šie gyvūnai čia šildosi saulėje), medinis, tvenkinį pusiau skiriantis lieptas, bet ir miesto dangoraižiai – vadinamasis Europos Manhetenas.

Akį ypač traukia Palmengarten žiemos sodų kompleksas arba vadinamasis tropikariumas. Jį sudaro 6 dideli ir 7 mažesni stikliniai namukai. Kiekviename sukurtos specialios, konkrečiai klimato zonai skirtos sąlygos ir auga specifiniai augalai. Kompiuteris prižiūri drėgmės ir šilumos balansą, vėdina ir net laisto. Čia rasite tikrą dykumą, lietingą tropikų mišką, drėgną aukštikalnę ir net magrovę. Kitame stiklo name – vėsus kalnų klimatas, subtropikai, savanos. Viso pasaulio gamta – po vienu stogu.

Lauke taip pat įdomu. Baseinėliuose prie pat žiemos sodų spalvingus žiedus krauna tropinės vandens lelijos ir lotosai. Kitoje žiemos sodų pusėje, ant kalniuko po atviru dangumi auga vėsesniam orui atsparesni kaktusai ir kiti sukulentai. Ypač įspūdingai atrodo tikrųjų araukarijų miškelis – jų lapai kieti ir aštrūs kaip skustuvai.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.