Ilga, šalta, neįprasta – be atlydžių – žiema jau pasitraukė, laikas skaičiuoti nuostolius. Atlydžius lydinčios staigios paros temperatūrų kaitos ir mirkimo vandenyje nepakenčiantys augalai peržiemojo neblogai. Rizikos zonos augalais laikyti plaštakiškų (Acer palmatum) bei japoninių klevų kultivarai (Acer japonicum), sirinės kinrožės (Hibiscus siriacus), japoninis seglinis (Stewartia pseudocamellia), skėtkėniai (Sciadopytis) mano sode neapšalo nei vienos šakutės (Vidurio Lietuva). Užtat nukentėjo tie, iš kurių to visai nebuvo tikimasi.

Pagrindinė bėdų priežastis – šaltas vėjas, storas, apledėjęs, iki kovo vidurio nenutirpęs sniego sluoksnis ir kaitri pavasarinė saulė. Po sniegu palaidoti visžaliai lapuočiai, taip pat spygliuočiai sušuto, išlūžo. Ant vejos drėgnesnėse vietose matyti furaziozės (sniego pelėsis) pėdsakai, nuo jos nukentėjo ir visi žemaūgiai, po sniegu žiemoję šalčiui atsparūs bambukai (Sasa, Pseudosasa, Sasaella,  Pleioblastus).

Nuo šaltų vėjų stipriai apšalo atvirose vietose augę puskiparisiai (net 10-15 metų amžiaus), rytinės tujos, lauravyšnės, nukentėjo kai kurios spalvą žiemą keičiančios pušys ir kėniai. Vasarį vaizdas sode dar buvo neblogas. O kovo pradžioje, vos per keletą saulėtų dienų, išdegė dauguma virš sniego išlindusių spygliuočių. Ypač nukentėjo pietryčių-pietvakarių pusėje pasodinti Lietuvoje labai mėgiami baltųjų eglių (Picea glauca) kutivarai, šiek tiek apsvilo ir įsaulyje augančios įvairių dekoratyvinių formų paprastosios (Picea abies) bei rytinės (Picea orientalis) eglės. Tie patys kultivarai pavėsyje ir užuovėjoje nenukentėjo.

Išdegusias, rudas šakutes reikėtų iškirpti iki šalčio nepažeistų vietų. Neverta tikėtis, kad rudi spygliai nubyrės, o jų vietoje užaugs nauji žali. Visgi jeigu nusvilę tik pavieniai spygliukai, o šakutės su naujais pumpurais sveikos, galima tikėtis, kad per sezoną augalas atsigaus. Lėtai augantys ir stipriai apšalę (pvz., visą vieną pusę) spygliuočiai taisyklingą geometrinę formą atgauna per 3-5 ar daugiau metų. Senesnės spygliuočių šakos neaugina naujų ūglių, todėl atsivėrusią tuštumą pamažu užpildyti gali tik augdamos kitos šoninės šakelės. Kai kurios eglės sprogsta ne 1, bet 2 kartus. Pirmą kartą nauji ūgliai labai aiškiai matomi, jie dideli ir jų daug. Antras etapas būna negausus, ūgliukai mažyčiai ir pavieniai, tačiau jo nuvertinti nereikėti, ypač jeigu jūsų augalai iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą ir svarbus kiekvienas mm.

Didesnę dalį šakų nušalę augalai kartais ir nebeatsigauna. Spygliuočiai miršta lėtai, todėl dar metus kitus jie gali atrodyti visai neblogai, lyg kabintųsi į gyvenimą. Jeigu augalas stipriai apšąla kasmet, gal jo vieta kompostinėje?

Pavasarį išpjaunamos tik šalčio pažeistos, sudžiūvusios spygliuočių šakos. Tai netinkamas metas pjauti žalias šakas – genėti, formuoti, keisti arba gerinti augalo lajos formą. Šiuos darbus reikėtų perkelti į vasaros vidurį arba pabaigą. Vasarą dar kartą apžiūrėkite iškarpytus augalus. Gali būti, kad apšalo daugiau šakučių, bet anksti pavasarį pažeidimų dar nebuvo matyti.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.