Malaizijos džiunglės

Kai ateina žiema ir už lango žvarbu bei pusto, pradedame ilgėtis saulės, šilumos ir atostogų. Tad šį sykį –  apie karščiu ir drėgme alsuojančią Malaiziją. Ši pietryčių Azijos šalis garsėja svetingumu, smėlėtais paplūdimiais, smaragdine jūra ir puikiu maistu. Be to, Malaizijoje yra džiunglės – magiškas žodis augalų mylėtojui.

Taigi kas yra tos džiunglės? Mes dažnai vartojame šį žodį norėdami apibūdinti kažką painaus arba egzotiško, o taip pat kalbėdami apie nepereinamus, tamsius ir pavojingus miško masyvus. Džiunglės – tai visžaliai miškai augantys derlingose žemumose, ten kur visus metus šilta ir gausiai lyja. Beje, lietus, nors ir kasdieninis, dažniausiai yra šiltas, malonus ir trunka vos valandą ar dvi per dieną. Paskui vėl šviečia saulė.
Liūčių sezono laikotarpiu, kuris Malaizijoje trunka nuo lapkričio iki kovo, lyja gausiau ir dažniau (naktimis pasitaiko liūtys su žaibais ir griaustiniu), bet palyginus su rudeniniais lietuviškais orais tai gryni niekai. Be to, dėl nuolatinio karščio (29-32oC) ir ypatingai puraus dirvožemio vanduo iškart susigeria, nuteka į upes arba virsta garais – balų Malaizijoje nepamatysi. Daugiau lietaus ir vėjo gauna rytinė pakrantė ir salos, todėl liūčių sezono laikotarpiu uždaromi vietos kurortai ir visos linksmybės persikelia į vakarinę šalies pusę.

Sąlygos augti yra puikios, todėl džiunglių augalija turi nuolat kovoti dėl vietos po saule. Išlieka greičiausi, stipriausi arba geriausiai prisitaikę. Daugumos medžių vainikai yra 40-50 m aukštyje, o kai kurie pasiekia net 60 m. Juos apsiveja lianos, jie apauga epifitinėmis (augalai, kurie šaknis leidžia ne į dirvožemį, bet auga ant kitų augalų kamienų ir šakų) bromelijomis ir orchidėjomis – kuo aukščiau šie parazitiniai augalai užsiropščia, tuo daugiau šviesos gauna. Labai daug atogrąžose ir vabzdžiaėdžių augalų, ypač aukštikalnėse. Gindamiesi nuo vandens pertekliaus ir stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą, kai kurie medžiai žemės paviršiuje užaugina lentines šaknis – jos siauros, bet aukštos ir panašios į atramines sieneles. Beje, panašią funkciją ir atlieka. Kiti augalai nuolatinės drėgmės sąlygose iš kamieno išleidžia daugybę storų pridėtinių šaknų, kurios ne tik papildomai maitina augalą, bet ir prilaiko jį.

Atskirą ardą sudaro miško paklotėje augantys ir prie tamsos prisitaikę augalai.

Drėgnieji atogrąžų miškai ir mangrovių giraitės gamtos mylėtojams visuomet palieka neišdildomą įspūdį. Juk iš čia kilę dauguma mūsų kambarinių, ant palangės lepinamų augalų. Bromelijos, kai kurios orchidėjos, paparčiai, anturiai, krotonai, monsteros, filodendrai, strelicijos džiunglėse auga ir žydi savaime – panašiai kaip mūsų pakalnutės ar žibutės – niekas jų nelaisto, nedangsto nuo saulės ir nelepina.
Vietiniai žmonės puikiai pažįsta savo augalus ir naudoja juos netradicinėje medicinoje, buityje, maistui, religinių apeigų metu, grožio ar higienos priemonėms gaminti. Dauguma jų – monsteros, filodendrai – už džiunglių ribų yra raunami ir naikinami, nes plinta greitai kaip piktžolės ir užgožia vertingesnius augalus. Augindami monsteras vazonuose žmonės paprastai nė neįsivaizduoja, kaip laisvėje, kai jų šaknys nespaudžiamos ir neribojamos, atrodo šie įspūdingi epifitai.
Iš drėgno ir šilto klimato kraštų kilę ir beveik visi mums žinomi prieskoniniai augalai – imbieras, citrinžolė, gvazdikmedis, muskatmedis, cinamonas ir pan. O bananai, bambukai (įspūdingi 10-20 m aukščio milžinai) ir melionmedžiai (papaja) čia auga kaip piktžolės pakelėse ir pamiškėse.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.