Vasarą žali – žiemą geltoni

Kai kurie spygliuočiai kaip chameleonai keičia savo rūbo spalvą.

Pavyzdžiui, dauguma tujų, ypač senesnių veislių, rudenį nepatraukliai paruduoja. Vakarinė tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold` žiemą paruduoja taip, kad atrodo, jog augalas žuvęs. Yra ir išimčių – didžioji tuja (Thuja plicata) `Stoneham Gold` – visai graži. Jos šakelės nusidažo auksine bronza, o jauni ūgliai – rudai raudonai. Vakarinė tuja `Sunkist` nusidažo rudai geltonai.

Bet ne vien tujos keičia savo spalvą. Paprastoji potujė (Microbiota decussata) rudenį paruduoja, o žiemą nusidažo rusvu purpuru. Japoninė kriptomerija (Cryptomeria japonica) `Elegans` ir `Jindai Sugi`, baltasis puskiparisis (Chamaecyparis thyoides )`Rubicon` (sin. `Red Star`) ir `Heatherbun`, rytinė tuja (Thuja orientalis) `Purple King` nusidažo panašiai kaip potujės.

Vis dažniau auginami spygliuočiai, kurie savo žalią ar blyškiai gelsvą lają žiemą nudažo ryškiai geltonai.

Tai kalninės pušys (Pinus mugo) `Winter gold`, `Ophir`, `Carsten`, `Zundert`, suktaspyglė pušis (Pinus contorta) `Chief Joseph`, veimutinė pušis (Pinus strobus) `Hillside Winter Gold`, virgininė pušis (Pinus virginiana) `Wates Golden`, paprastoji pušis (Pinus sylvestris) `Aurea` ir dar daug kitų.

Balzaminis kėnis `Golden spreader` žiemą

Balzaminis kėnis (Abies nordmanniana) `Golden Spreader` vasarą būna neryškus, o žiemą šviečia iš toli. Žiemą ryškesnis ir pilkasis kėnis (Abies concolor) `Wintergold`.

Spygliuočių šakelės ryškiau nusidažo saulėtoje vietoje, bet pavasarį saulėje jos ypač smarkiai apdega. Nedidukus, ryškiai nusidažiusius augalus pavasarį nuo saulės reikėtų pridengti pirmiausiai.

Kas įtakoja tokią spalvos kaitą? Mokslininkai šiuo klausimu nesutaria. Vieni sako, kad laikinus pokyčius sukelia tie patys reiškiniai, dėl kurių pagelsta ir lapus numeta lapuočiai medžiai ir krūmai. Kiti ginčijasi, kad tai tik genų mutacija, kuri mažai priklauso nuo aplinkos. O augintojai pastebi, kad spalvos pokyčius labiausiai skatina trumpėjančios dienos ir vėstantys orai. Taip pat svarbu augavietė – saulėje spygliai būna ryškesni. Šiltą ir lietingą žiemą spygliai dažniausiai lieka blyškūs.

Giedrė

P.S. Nepamirškite nupurtyti sniegą nuo spygliuočių, kad neišlaužytų šakų!

© Sodoplanas.lt, 2021, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. Ranka taip ir tiesiasi paglostyti, nugnybti, į žemę įkišti… Tad šį sykį – apie spygliuočių dauginimą.

Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Tai ypač populiaru miško pramonėje, kur vienu ypu reikia gauti daug sodinamosios medžiagos, taip pat medelynuose, kurie specializuojasi skiepydami spygliuočius, nes sėjinukai yra naudojami kaip pigus ir nereiklus poskiepis. Kultivarai, kurie savo išvaizda gerokai skirasi nuo rūšinių augalų sėklas subrandina retai, o tie kurie subrandina, vistiek dauginami vegetatyviniu būdu, nes jų sėjinukai neišlaiko veislei būdingų požymių (natūraliai grįžta prie rūšiai būdingos išvaizdos) arba tie požymiai labai retai ir prastai išreikšti. Nelygu augalas, veislės požymius išlaiko apie 10-60 proc. sėjinukų. Žodžiu, pasėjus bukojo puskiparisio “Nana Gracilis“ sėklas, gal tik 10 proc. sėjinukų turės tikslius veislės požymius.

Neetiška sėklomis dauginti tų kultivarų, kurie skirti pardavimui, nes tai tas pats kaip parduoti katę maiše. Net jeigu trimetis sėjinukas atrodo labai panašus į motinį augalą, po metų, dviejų ar penkių jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Geltonspyglių, glaustašakių augalų sėjinukai paveldi daugiau veislei ir formai būdingų požymių, o štai margi ar svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys sėklų nė neužmezga.

Visgi spygliuočių dauginimas sėklomis yra labai įdomus, smagus, nors ir ilgas procesas. Motulė gamta kartais prikrečia pokštų, ir tarp sėjinukų pasitaiko išskirtinių egzempliorių įdomios formos ar spalvos laja,  deformuotomis šakomis arba spygliais, ar kitais keistais, bet akį traukiančiais morfologiniais požymiais, kurie verti ne tik naujo veislės pavadinimo, bet ir patento.

Sėklomis dauginami dekoratyvūs rūšiniai spygliuočiai, tokie kaip veimutinės pušys (Pinus strobus), Engelmano (Picea engelmannii) ar serbinės eglės (Picea omorica), arba didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) tinka sodinti erdvesnėse sodyboje, nes užauga dideli. Sėjinukai praverčia ir tuomet, kai augalų reikia daug ir tikslingai. Pavyzdžiui, paprastųjų eglių gyvatvorei arba kalninių pušų smėlingiems šlaitams sutvirtinti.

Sėklų galima nusipirkti ar prisirinkti patiems. Kankorėžiai paprastai subręsta rudenį. Įnešti į šiltą patalpą jie išsiskleidžia ir sėklos nesunkiai išbyra. Jeigu kankorėžis neatsidaro, jį galima pašildyti iki 40-45ºC. Išbyrėjusias sėklas prieš sėją būtina stratifikuoti (peršaldyti). Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir mažiausiai 6 savaites laikomos plastiko maišelyje šaldytuve (tinka standartinė 4ºC temperatūra). Paskui, paprastai vasario-kovo mėnesiais, sėjama į rūgštoką substratą vazonėliuose ar dėžutėse (taip daug patogiau) ir laikoma šviesioje patalpoje (galima išnešti į šiltnamį ar vėsų prieškambarį).

Dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, bet dauguma tik po metų. Vėliau dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos užuovėjoje, pusiau pavėsyje, užklotos agroplėvele. Žemė jose neturi perdžiūti ar užmirkti. Tokią sėjos eigą rekomenduoja specialistai, o aš darau daug paprasčiau. Sėju rudenį tiesiai į daigyną, lysves pažymiu, pasėju ir mulčiuoju smulkinta žieve (2-3 cm sluoksniu). Jeigu sėklų mažai arba augalas labai vertingas, jas 2 mėnesius laikau drėgname smėlyje šaldytuve, paskui sėju į dėžutes, mulčiuoju žieve, išnešu į lauką ir įkasu į žemę arba pastatau (jeigu žemė įšalusi) užuovėjoje.

Dėžutes užkloju agroplėvele, šonus apkamšau pernykšte nupjauta žole, lapais ar stambia medžio žieve ir palieku iki šiltesnių dienų. Agroplėvelė skirta tam, kad mulčias ir kamšalai nesusimaišytų. Atšilus orams agroplėvelė saugo nuo per kaitrios saulės, žemė dėžutėse lėčiau džiūva. Sėjinukų mažiausiai metus nejudinu. Kitą žiemą dėžutes vėl užkloju agroplėvele, pridengiu lapais, žieve. Žemių mišinį gaminu iš nupjautos žolės ir smulkios medžio žievės – juos sumaišius per metus ar dvejus gaunasi puikus pūdinys, kuris tinka ne tik spygliuočius sėti, bet ir įšaknydinti jų auginius. Supuvusi žolė turi daug maistingų medžiagų, o apirusi žievė daro substratą purų, laidų ir rūgštų. Jeigu sėklos labai smulkios, pūdinį persijokite ir išrinkite stambesnes dalis. Paprastai sėjama 1-2,5 cm gyliu. Jeigu pasėlį mulčiuosite smulkinta medžio žieve, sėkite ant žemės paviršiaus, nes mulčias ir sudarys tuos 2,5 cm. Smulkias sėklas verčiau užberti ne žieve, bet smulkiu smėliu.

Beje, spygliuočių dauginimas labai išsamiai ir aiškiai aprašytas Dendrologų draugijos tinklapyje. Rekomenduoju paskaityti: Augalų dauginimas gyvašakėmis

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.