Prie ištakų

Grįžtu prie Sodo plano po keleto metų tylos. Gyvenime būna laikotarpių, kad vietoje gerai žinomų, plačiai ištryptų ir jau kiek pabodusių takų renkamės mažai pramintus takelius ir ieškome savęs, o ratui apsisukus grįžtame prie ištakų. Gamta ir augalai – mano ištakos, mano alfa ir omega, užburianti, kasdien vis kitaip iškrintanti dėlionė, o sodai – tai odai ir sielai artimiausia jos dalis.

Kraipau galvą skaitydama tai, ką rašiau prie penketą metų. Daugelį tekstų reikėtų perrašyti (gal su laiku taip ir padarysiu), nes metai įrodė, jog sode nėra ir negali būti konkrečių, kategoriškų, visiems ir viskam tinkamų taisyklių. Yra bendri sodininkystės principai ir metodai, kuriuos mes kiekvienas lanksčiai prisitaikome sau.  Šis blogas skirtas ne mokyti, bet įkvėpti, palaikyti ir paskatinti imtis smagių dalykų savo kieme. 

Augalai su metais pažėrė staigmenų, keitėsi ir mano numylėtinių statusas. Spalvos ir formos vis dar žavi mane, kaip ir ankščiau, bet labiausiai mylėti augalai dabar velkasi sąrašo pabaigoje.

Žemaūgiai spygliuočių kultivarai vis dar `top wanted`, nes tai patys nereikliausi padarai žemėje. Nei jų tręšti, nei purkšti, nei lapus grėbti – tik grožėtis. Jų bėda, kad auga lėtai. Miniatiūriniai spygliuočiai apskritai geriausiai atrodo pasodinti grupėmis alpinariume ar kitoje tam specialiai skirtoje vietoje, o bendruose želdiniuose pasimeta tarp stambesnių augalų. Todėl jeigu neesate kolekcionierius, želdynams verčiau rinkitės kitus augalus ar augesnius spygliuočių kultivarus.

Labiausiai mane žavi lapuočiai krūmai ir medžiai spalvotais lapais. Nedidukai kultivarai ir atmainos, telpantys mažuose miesto ar priemiesčių sklypuose. Jie puikiai dera su spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai visą sezoną dekoratyvūs augalai. Jų minusas – lapai, tad rudenį daug darbo.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarų (geltonais karpytais lapais) vietą mano sode užėmė žagreniai `Tiger Eye`, nes šeivamedžiai tiesiog varė mane į neviltį sugebėjimu pritraukti visus regione kenkėjus ir ligas. Panašiai ir su raudonlapiais raugerškiais – išvijau iš sodo visus rūšinius, stambius, kurie mane apgenėdavo labiau nei aš juos – visgi jų spygliai pavydėtino dydžio ir aštrumo. Bet vis dar žaviuose ir auginu koloninų formformų raugerškius ir kompaktinius kultivarus, kurių nereikia genėti, ir kurie visai netraukia kenkėjų.

Japoninių lanksvų mano sode dabar dviem trečdaliais mažiau negu prieš 10 metų. Tai nuostabus, spalvingas ir nereiklus augalas, bet kad gerai atrodytų, o laja išlaikytų nepriekaištingą formą, jį reikia du kartus per metus formuoti žirklėmis ir kas 5 metus atjauninti. Tai užima labai daug laiko.

 

Bambukų kolekcija susitraukė iki minimumo – pavargau dangstyti. Bet nedidukės Sasaella vis dar auga kaip mūras – nebaisus joms nei šaltis, nei sausros. Susižavėjimas dekoratyvinėmis žolėmis neperaugo į meilę (Rasa, atleisk.. :)) ), bet jos puikiai papildo mano spalvotus želdynus.

Vis dar myliu savo melsves. Jų sumažėjo tik dėl to, kad neturėjau kur sodinti naujų įdomių augalų 🙂 Jos puikiai užpildo erdvę ir yra visiškai nereiklios. Mano auginamų melsvių neįveikia net sraigės, kurios paskutiniais metais iš mielo, netikėto sodo svečio peraugo į viską naikinančių siaubūnų (vis dar mielų, mažų ir spalvotų) armiją. Dar didesnis priešas – iš kažkurio medelyno su kitais augalais atkeliavęs raudonlapis kiškio kopūstas, kuris plinta kaip maras ir nebijo net raundapo. Apie tai dar rašysiu. Įrašai nebus labai dažni, bet porą kartų per mėnesį tikrai pasimatysime.

Iki susitikimo sode!

Giedrė

2018 m. balandžio 13 d.

Mano numylėtinės

Man visuomet patiko augalai, kurių lapai yra spalvoti, o keras aiškios geometrinės formos arba jį lengva formuoti. Todėl japoninės lanksvos mano gėlynuose groja pagrindiniu smuiku. Tai puikūs augalai neaukštoms griežtos geometrinės formos arba laisvoms gyvatvorėms, platiems apvadams, kaip akcentas sudėtiniuose gėlynuose (viduriniame arde arba priekyje), alpinariumuose, jas galima auginti dekoratyviniuose vazonuose terasoje arba balkone, nes šaknų sistema paviršinė, o pats augalas labai gajus. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad mano gėlynuose vyrauja sumedėję augalai – lapuočiai arba spygliuočiai medžiai ir krūmai (žemaūgiai arba miniatiūriniai kultivarai, tinkami auginti nedideliuose sklypuose), o žoliniai augalai, arba taip vadinamos gėlės sudaro vos kelis procentus. Žoliniais augalais aš tik užpildau tarpus tarp medžių ir krūmų.

Daugumos japoninių lanksvų kultivarų lapai keičia spalvas visą sezoną. Vieni išsprogsta raudoni, paskui pažaliuoja, kiti iš geltonų tamsėja iki oranžinių, treti pavasarį pasitinka salotiniai ir gelsta iki tamsios citrinos. Viena savybė yra bendra – jeigu kultivaras pasižymi spalvingais lapais, jie visuomet išsprogsta tamsiausi ir vasaros vidurio pamažu šviesėja. Kai lanksvos pražysta, rausvi pūkuoti žiedynai nustelbia blyškius, jau šiek tiek pavargusius lapukus ir papuošia gėlyną naujomis spalvomis. Lanksvoms peržydėjus ir jas išgenėjus apie 2-3 savaites trunka bjauriojo ančiuko periodas, kai bunda miegantys pumpurai. Paskui lanksvos apsipila naujais spalvingais ūgliais (būtent – spalvoti ne tik jauni lanksvų lapai, bet ir nauji ūgliai, o taip pat žiedkočiai) ir rugpjūčio pabaigoje dar sykį žydi. Tiesa, šisyk jau nebe taip gausiai ir lapai jau nebūna tokie ryškūs kaip pavasarį, bet po birželio žalumos akį vistiem džiugina. Rudenį lanksvos vėlgi keičia spalvą – gelsvai ar rausvai nusidažo net žalialapiai kultivarai. Spalvos priklauso nuo rudens. Labai šaltą ir drėgną rudenį lanksvų (o taip pat ir kitų augalų) lapai atrodo prastokai, labiau rudi negu geltoni. Šiltą ir sausą rudenį jos džiugina oranžiniais ir raudonais atspalviais, o taip pat pavieniais žiedynais.

Sprogsta japoninės lanksvos vienos iš pirmųjų, balandžio mėnesį. Šiemet žiema buvo ilga (sniegas nutirpo tik kovo viduryje), o mano lanksvos išprogo balandžio 22 dieną. Jų ryškūs lapukai puikiai dera su pirmaisiais smulkiasvogūnių gėlių žiedais.

3 geriausi japoninių lanksvų kultivarai, kurios rekomenduoju ir kuriuos rasite beveik kiekviename medelyne:

`Golden Princess` – užauga iki 1 m aukščio ir panašaus pločio, bet kero dydį ir formą nesunku reguliuoti sodo žirklėmis. Pavasarį ūgliai ir lapukai skaisčiai geltoni, vėliau pasidaro aukso geltonumo. Žydi gausiai, rausvi žiedai sutelkti plokščiuose žiedynuose. Vasaros viduryje „auksas“ nublanksta iki šviesiai žalios spalvos, užleisdamas vietą žiedams. Rugpjūtį vaizdelis vėl pagerėja, nes pradeda augti nauji ūgliai. Rudenį visi lapai nusidažo šviesiai geltonai.

`Goldframe` – labai gražus kultivaras. Pavasarį jo lapukai būna tamsiai oranžiniai, kartais su bronziniu atspalviu. Vėliau blykšta iki geltonų, vasaros viduryje – gelsvų (tuomet beveik nesiskiria nuo `Golden Princess`). Rugpjūtį ima auginti naujus rausvus ūglius ir vėl išsiskiria „iš minios“. Šiltą sausą rudenį lapai nusidažo oranžiniai, o kartais raudonai. Atrodo puikiai!

`Magic Fire` nėra naujas kultivaras, bet Lietuvoje pasirodė palyginti neseniai ir visuose medelynuose jo nerasite (bet paieškojus tikrai galima rasti). Pavasarį jo lapukai sprogsta ryškiai raudoni – vaizdas tikrai neprastas! Pamažu lapai šviesėja iki tamsiai oranžinių, paskui rausvų, o vėliau ir visai pažaliuoja. Tačiau nauji ūgliai ir viršūniniai lapai visuomet auga raudoni arba rausvi, todėl dar sykį pakartoju – nebijokite lanksvų genėti. Žiedynai rausvai raudoni. Rudenį lapai nusidažo rausvai su geltonais ar rusvais atspalviais, kartais raudonai.

Japoninių lanksvų keras natūraliai yra apskritos arba šiek tiek ovalios, bet netvarkingos formos. Nekarpomos gali pasiekti metro aukštį ir plotį, bet aš rekomenduoju negailėti jų ir reguliariai genėti. Tuomet lapai bus ryškesni, o žiedai stambesni. Beje, apie žiedus. Aš derinu augalus su spalvotais lapais ir visiškai nekreipiu dėmesio į žiedus. Dažniausiai medžiai ir krūmai žydi trumpai, o kultivarai spalvotais lapais dažnai ir visai nežydi.

Tačiau ir gelsvalapės japoninės lanksvos gražiai žydi – jų žiedai pasirodo kaip tik tuomet, kai pavasarinė lapų spalva ima blykšti, ir puošia apie 10-20 dienų (nelygu orai – karštą ir sausą vasarą peržydi labai greitai). Žiedynus iškerpu dar nespėjus jiems pilnai peržydėti, kai pradeda vysti pirmieji žiedeliai. Tuo pačiu metu augalas formuojamas, nes iki vasaros vidurio labai išsikeroja. Geniu labai paprastai – suimu šakas į saują ir nukerpu viršūnes per 5-15 cm (taip, iš tikrųjų tiek daug, ypač alpinariume). Taip apeinu visą kerą.

Išgenėjus visas lanksvas susidaro keletas karučių šakų. Jas galima sukompostuoti arba padauginti. Birželio pabaiga – liepos pradžia idealiai tinka dauginti pusiau sumedėjusiais auginiais, be to, japoninės lanksvos labai lengvai įsišaknija. Dauginimui imkite 7-15 cm šakutes be žiedų, nukirpkite viršūnes, įsmeikite į vazoną su puria drėgna daržo žeme ir statykite pavėsyje (aš vazonus laikau šiaurinėje namo pusėje po melsvėmis). Nepamirškite retsykiais palaistyti. Aš dažniausiai savo auginius pamirštu ir apžiūriu tik rudenį, bet siūlau mano pavyzdžiu nesekti. Tokiu tinginio būdu įsišaknija apie 70 proc. auginių.

[b] Kaip minėjau, tai labai gajūs augalai. Ne sykį teko persodinti suaugusius lanksvų krūmus, perkelti iš vienos vietos į kitą ne sezono metu, pamiršti palaistyti ir panašiai – jos visada prigyja. Vienintelė priemonė, kurią taikau persodinus lanksvas – 2/3 išgeniu vainiką. Tiesiog nukerpu visas šakas per sprindį nuo žemės. Taip augalas išgarina mažiau vandens ir lengviau prigyja. Savo vainiką japoninės lanksvos atstato labai greitai – per 1-3 metus.

Lanksvų galima pasidauginti ir sumedėjusiais auginiais – vėlų rudenį (nukritus lapams) arba anksti pavasarį, kol pumpurai dar neišbrinkę, pasiruoškite 10-15 cm ilgio šakučių, viršūnes nukirpkite ir įsmeikite į vazonėlius su paprasta drėgna daržo žeme. Laikykite garaže arba rūsyje, svarbu kad patalpa žiemą neperšaltų. Į žemę šakutę įkiškite per 2 pumpurus, žemę aplink apspauskite.

Dew on spiraeaAš šitaip dauginu rudenį, nes pavasarį darbų per akis. Žemę vazonėliuose retsykais palaistau, o jeigu prognozuojami stipresni šalčiai, vazonėlius užkloju senais skudurais (mano garažas nešildomas) arba perkeliu į rūsį. Iki pavasario auginiams šviesa nebūtina.

Kai reikia vos 1-5 naujų augalų, lanksvas galima dauginti atlankomis. Anksti pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai, išsirinkite jauną gražią šakutę. Žemę po šakute supurenkite ir suformuokite negilų lovelį. Šaką paguldykite į lovelį, prismeikite vielinėmis ar plastikinėmis kilpelėmis, kad neatsitiestų. Per vidurį užberkite žeme ir atsargiai suminkite. 1-2 pumpurai ar pumpurų poros turi būti po žeme, o viršūnė kyšoti. Pavasarį drėgmės dažniausiai užtenka, o vasarą bent per karščius reikia palaistyti. Rudenį atsargiai patraukite atlanką už viršūnės – jeigu ji tvirtai prilipusi prie žemės, vadinasi, šaknys jau yra. Nukirpkite šaką jungiančią su motininiu augalu ir nejudinkite naujo kero iki pavasario. Tuomet persodinkite.

Dėl žemės ir vietos. Lanksvos labai pakančios, bet jeigu perkate kultivarus spalvotais lapais, sodinkite juos saulėje, kad būtų apšviesti bent pusdienį kasdien. Pavėsyje spalvos nebūna tokios ryškios arba augalas visai pažaliuoja. Skirtingai negu dauguma geltonlapių augalų vasarą japoninės lanksvos beveik niekuomet neapdega saulėje, nebent auga smėlyje, o Lietuvoje jau mėnesį nelyja. Dabar apie žemę. Deja, neturiu jokios patirties ir nežinau kaip lanksvos auga smėlyje, bet visur kitur – nuo gero komposto iki sunkoko molio – bujote bujoja. Tręšt taip pat niekuo papildomai netręšiu – pavasarį visus krūmus ir medžius (išskyrus spygliuočius) pamaloninu kompleksinėmis lėtai tirpstančiomis trąšomis ir tuo viskas baigiasi. Tiesa, žemę kas keletą metų pagerinu nupjautos žolės kompostu (pabarstau aplink augalus ir įterpiu su kauptuku), bet lanksvoms jo gailiu. Jos ir taip puikiai auga.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.