Gyvas paveikslas ant sienos

Šiuo metu pasaulyje labai populiarus vertikalus želdinimas ir gyvos augalų sienos. Dažniausiai jos naudojamos ofisams ar didelėms viešoms erdvėms pagyvinti. Populiarėja ir vertikaliai apželdintos sienelės lauke. Joms reikia specialaus karkaso su kišenėmis ir laistymo sistemos, ir tai ne kiekvieno kišenei. Bet mažutį gyvą paveikslėlį ant sienos (ar grindų) kuriam beveik nereikia priežiūros, gali turėti kiekvienas.
Toks miniatiūrinis sodelis skirtas išorinei namo sienai, pavėsinei, tvorai, laiptams ar terasai papuošti. Jį galima kabinti ir padėti visur, kur paviršius nebijo drėgmės ir lengva nuvalyti purvą. Nuotraukose mano augintinis, kuriam šiemet suėjo penkeri metai.

Lovelio išmatavimai: ilgis 50 cm, plotis 25 cm, aukštis 5 cm (4,5 cm plius 0,5 cm). Pagrindinio karkaso sienelės aukštis 4,5 cm. Dugnas užklijuotas 3 mm medžio fanera. Galima fanerą sugręžioti skylutėmis drenažui, bet mano lovelis buvo be drenažo. Užklijavus dugną karkasas apverčiamas.  Ant viršaus dedamas metalinis tinklelis (1×1 cm akutėmis; to paties pločio ir ilgio, kaip medinis karkasas), o ant jo – antras 0,5 cm aukščio ir 2-3 cm pločio rėmelis. Šio rėmelio išorinis matmuo turi būti lygus apatinio rėmo išoriniui matmeniui,  kad išorinės sienelės sutaptų, o žemę lovelyje dengtų per 1-2 cm. Tinklelis ir jį laikantis rėmelis prisukamas prie pagrindinio rėmo medsraigčiais (galima priklijuoti montažiniais klijais).

Nagingas žmogus tokius du stačiakampius ar kvadratinius rėmelius nesunkiai susikals pats iš 1 cm storio pušinių lentelių (jų įvairaus ilgio yra “Ermitaže” ar “Senukuose”). Galima naudoti ir tikrus paveikslo rėmus. Medinį karkasą reikėtų impregnuoti, bet man rūpėjo sužinoti, ar ilgai jis man tarnaus, todėl nei dažiau, nei impregnavau.

Žemę naudokite kuo paprastesnę, lengvą. Jeigu daržo žemė sunki, sumaišykite ją su smėliu ar komposto likučiais. Jeigu gyvenate bute, nusipirkite sukulentams skirto substrato. Aš padariau labai paprastai – į krūvą supyliau visų daržovių daigams ir sėjai skirtų kompostų likučius, kuriuos radau garaže, pridėjau kastuvą žemių iš kiemo (nes kompostai durpiniai arba durpių pagrindo) ir išmaišiau.
Žemes grūskite per tinklelio akutes – procesas panašus į virtinių “ežiukų” gaminimą :). Retsykiais sukratykite ir tęskite, kol lovys bus standžiai pilnas. Pirštas neturėtų lįsti lengvai, bet pagaliukas turi nesunkiai įspausti duobutę. Sodinkite perkūnropes ir visus sausros nebijančius nedidukus šilokus (jokių rudeninių ar labai stambaus kero). Jų auginių prisirinkite savo gėlyne ar nusipirkite. Dabar augalų prekybos aikštelėse jų yra tikrai daug ir nuostabių. Jeigu planuojate lovį palikti lauke, kaip dariau aš, venkite augalų, kurių atsparumas šalčiui neaiškus ar mažesnis nei 4 klimato zona. Mano lovio augalų asortimento pagrindą sudarė perkūnropės, aitrieji ir baltažiedžiai šilokai, kuriuos galima rieškučiomis semti alpinariume. Buvo ir “Angelinos” ir “Blue Elf” auginių, bet po poros šaltų žiemų jie išnyko.

Sodinimas nesudėtingas – pasiruošiate auginius, susiplanuojate, kur juos sodinsite, paskui imate pagaliuką ir numatytoje vietoje darote skylutę. Kišate auginį, iš viršaus užberiate žiupsnelį žemių ir atsargiai apspaudžiate su pagaliuku. Viską pasodinę atsargiai palaistykite (tinka mažas purkštuvas ar vaikiškas laistytuvas). Žemė turi būti drėgna, bet ne žliugsėti. Atsargiai nubraukite žemių perteklių, apvalykite rėmą ir palikite sodelį pusiau pavėsyje porai mėnesių. Maždaug tiek užtrunka, kol augalai įsišaknija ir įsitvirtina – tuomet pakėlus rėmą vertikaliai, žemės iš jo nebebyra.

Pirmus mėnesius saugokite sodelį nuo stipraus lietaus – jis gali išplauti žemes. Vėliau lietus sodeliui nekenks, tiesiog išpilkite vandens perteklių lietui pasibaigus. Jeigu lietus trunka ne valandas, bet dienas, verčiau sodelį perkelkite po stogeliu. Šis patarimas aktualus tik tuomet, kai sodelis padėtas horizontaliai. Pakabintiems lietus nebaisus, bet kartą ar du per mėnesį juos reikia nukabinti, paguldyti ir palaistyti. Po valandos kabinkite atgal. Laistyti svarbu ir pačioje pradžioje, kad augalai įsišaknytų. Laistykite tik tuomet, kai žemė išdžiūva. Neliekite, jeigu ji drėgna, nors jau ir praėjo savaitė ar dvi.

Žiemą sodelį galima palikti lauke, maniškis žiemodavo terasoje po stogeliu ir retsykiais gaudavo pažiaumoti sniegelio. Lauke išgyveno (tai padėtas, tai pakabintas) ketverius metus. Per tą laiką kai kurie augalai išnyko, išsiplovė dalis žemių, lovyje ėmė vyrauti šaknys. Šiemet po penktos žiemos lovio dugną atplėšiau ir visą žemę su augalais išmečiau į kompostinę. Žemė pakeista, užklijuotas naujas dugnas, o ką sodinsiu šį sykį, dar nesugalvojau. 🙂

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Vazonai lauke. Hypertufa

Patys geriausi vazonai ir loviai miniatiūriniams sodeliams bei alpinariumams yra išpjaustomi  iš tufos. Ši uoliena porėta, minkšta – greitai įšyla ir sulaiko šilumą, lengvai skobiasi, sugeria drėgmę iš aplinkos. Aukštikalnių augalai, kurie mėgsta saulės atokaitą ir sausą skurdoką žemę, tufos vazonuose jaučiasi kaip namie. Bet tufa reta ir brangi, todėl vietoje jos naudojami hypertufos liejiniai, kurie gaminami iš cemento ir liejinį minkštinančių medžiagų (durpių, perlito, vermikulito ir pan.).

Hypertufa yra sunkesnė už tufą, bet lengvesnė už betoną.  Iš hypertufos pagaminti vazonai ir loviai savo išvaizda primena akmenį, yra ilgaamžiai, žiemą juos galima palikti lauke – nesuskyla. Yra daug įvairių hypertufos receptūrų, nuo kurių priklauso liejinio išvaizda, savybės ir paskirtis. Dažniausiai „žaidžiama“ dviejų pagrindinių medžiagų – cemento ir durpių kiekiais.

Užsienyje hypertufos vazonai dažniausiai gaminama iš cemento, durpių ir perlito (2:3:3) arba vermikulito mišinio. Jie labai dailūs, atrodo lyg granitas. Pas mus šių medžiagų (vermikulito ir perlito) gauti sunku arba jos brangios, todėl dažniausiai apseinama su betonu, durpėmis ir smėliu (santykiu 1:2:1). Pagal tokį  receptą pagaminti loviai labai sunkūs. Hypertufos masę galima „palengvinti” putų polistirolo granulėmis arba dedant daugiau durpių. Kiek tiksliai jų berti  nustatysite tik bandydami patys. Kai gautas rezultatas patiks, lengvai raižysis kol minkštas ir bus tvirtas, kai sustings, vadinasi, radote aukso viduriuką.

Hypertufos masės tirštumas prikrauso nuo to, kokiu būdu planuojate gaminti vazoną ar lovį. Jeigu lipdysite jį rankomis, darykite tirštesnį. Tinkamas tirštumas tuomet, kai suspaudus rankoje rutuliuką išvarva vos keli vandens lašai. Tuomet paimkite pageidaujamos formos talpą, pavydžiui, plastikinį vazoną, apvilkite jį plastikiniu maišeliu arba apvyniokite plėvele, apverskite ir išorinę sienelę aplipdykite hypertufa. Sienelės storis ir dugnas turi būti 3-5 cm storio. Dugne įsmeikite 2-4 pagaliukus, kuriuos po paros ištrauksite, kai masė šiek tiek sukietės. Tai bus drenažo skylės. Šiek tiek pridenkite lipdinį polietilenu, kad per greitai nesukietėtų. Po paros patikrinkite ar masė pakankamai sustingusi. Jeigu pirštas lenda lengvai, paliekama dar parai. Paskui plėvelė nuimama, vazono kraštai aplyginami, sienelės nuvalomos arba, jeigu reikia, atsargiai nušveičiamos metaliniu šepečiu. Galima atsargiai išraižyti įvairių ornamentų. Vėl pridengiama plėvele ir pavėsyje džiovinama apie porą savaičių. Jeigu džiovinama patalpoje arba lauke labai sausa, kasdien nupurškiama vandeniu. Lipdytas vazonas nėra labai dailus, sienelės nebūna vienodo storio, bet kiekvienas lipdinys savitas, originalus, ir gali būti tikri kad kito tokio niekas kitas neturi.

Jeigu vazoną arba lovį planuojate ne lipdyti, bet lieti, hypertufos masę darykite skystesnę, kad galėtumete lengvai sukrėsti į tam skirtą formą. Imkite dvi skirtingų dydžių trisluoksnio kartono dėžes ar du plastikinius vazonus. Įstačius talpas vieną į kitą, tarp sienelių turi likti 3-5 cm tarpai. Apvilkite jas plastiko plėvele, įkrėskite hypertufos masės į stambesnę  formą ir suformuokite dugną. Įstatykite mažesnę talpą ir užpilkite tarpus tarp sienelių. Gerai suspauskite, kad neliktų oro burbulų. Pridenkite plėvele ir palikite parai ar dviem. Paskui atsargiai išimkite mažesnę formą. Atsargiai aplyginkite sienelių kraštus, pridenkite plėvele ir palikite dar parai. Paskui apverskite ir nuimkite didesnę formą. Jeigu formos nenusiima, supjaustykite jas. Sieneles ir kraštus nušveiskite, pridenkite plėvele ir džiovinkite taip pat kaip lipdytą vazoną.

Jeigu pirmasis vazonas pavyko ir nusprendėte jų pasigaminti daugiau, išsinuomokite betono maišyklę, nes sumaišyti didesnį kiekį hypertufos, kaip ir betono – ne juokų darbas.  Į mišinį įpilkite betono plastifikatoriaus – neliks burbuliukų, masė bus vientisesnė, o liejiniai dailesni.

Geriausia hypertufos vazonus lieti rudenį ir palikti lauke per žiemą, kad juos išskalbtų lietus ir išbandytų šaltis.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.