Sraigių antplūdis

Kai prieš keletą metų po japonine lanksva radau mažytę, mielą, geltonai dryžuotą sraigę, džiaugėsi visi namiškiai. Ji buvo iškart priskirta ypatingiesiems kiemo augintiniams, kartu su kas antrą naktį pro vartų apačią šiaip ne taip prasispraudžiančiu ežiu, atraminėje sienelėje tarp dolomito luitų gyvenančiomis žaliosiomis rūpužėmis ir geltonai dryžuotais vapsvavoriais. Po metų dryžuotų sraigių po lanksvomis surinkau gerą saują (jos išskrido per tvorą… kokia prasta tai buvo idėja) ir jau tuomet aplankė mintis, kad viskas gražiuoju nesibaigs. Bet ežys jau buvo gerokai išretinęs žaliųjų rūpūžių gretas, tad jokių papildomų priemonių prieš vis dar augintinių statusą turinčias sraiges nesiėmiau. Juk kiek ten jos ėda, galvojau – nepalyginsi su didžiuliais šliužais ar vynuoginėmis sraigėmis, kurie kaip maras naikina sodus ir gėlynus kitame Kauno pakraštyje.

Ir štai jau antri metai, kaip mielos gražios sraigytės okupavusios visą sodą, ir antri metai, kaip vykdoma “antisraiginė misija”.

Trumpai apie šias gražuoles.

Sodinės juostasraigės (Cepaea hortensis) – nedidukės sraigės gražiai dryžuotu kiautu. Dažniausiai rudai geltonos, bet esu radusi ir visai geltonų ar visai rudų.

Užauga iki 2-2,5 cm ir vasaros viduryje (o iš tikrųjų visą sezoną) negiliai žemėje deda baltus, 2 mm dydžio kiaušinėlius. Esu daug jų radusi ravėdama – dažniausiai pavėsyje, purioje puveningoje žemėje. Jaunikliai greitai išsirita ir per metus pasiekia suaugusių sraigių dydį.

Maitinasi puvėsiais, mirštančia žaliąja mase ir jaunais lapais. Gal dėl to iš pradžių ir nekėlė problemų – kol sraigių mažai, augalai nenukenčia arba žala sunkiai pastebima. Mano sode skaniausios lanksvos, sedulos, įvairios daugiametės gėlės švelniais lapukais. Melsvių imasi tik vėlų rudenį, kai nebelieka nieko skaniau, kai jos pašąla ir lapai suminkštėja.

Antisraiginės priemonės.

Tikėtis, kad sraigės pačios dings, neverta. Jeigu jų pas jus atsirado ir daugėja, vadinasi, sąlygos veistis yra puikios. Girdyti jas alumi ar barstyti druska taip pat neverta – tai tik vaikų žaidimas. Užtvaros, kalneliai ir tvorelės nepadeda. Padeda tik sraigių rinkimas ir, deja, chemija.

Pirmaisiais “antisraiginės misijos” metais rinkome sraiges į trilitrinį stiklainį ir kas savaitę išveždavome į miškus. Rinkti jas nesunku – dėl ryškių spalvų jos aiškiai matomos. Laikosi krūmuose ir pakrūmėse, kur gaiviau ir pavėsis, po mediniais tilteliais ir takeliais. Po žiemos labai daug randu įsiraususių spygliuose po eglutėmis, ant japoninių lanksvų ir kalninių pušelių šakučių. Labai lengva jas rinkti prieš lietų ar iškart po lietaus – tuomet veja ir mediniai takeliai pavirsta sraigių autostrada. Reikia apžiūrėti ir medžių kamienus – jos labai mėgsta ropštis aukščiau. Medžio žievės mulčias joms taip pat labai patinka, tai idealios sąlygos gyventi.

Teko pripažinti, kad visų sraigių išrinkti neįmanoma, o veisiasi jos greitai. Pernai vasarą pradėjau barstyti specialias mėlynas granules (parduotuvėse yra `Ferramol` su geležies sulfatu ir `Gusto` su metaldehidu). Aš perku `Ferramol` granules, jų veiklioji medžiaga – geležies sulfatas. Rašo, kad nekenkia augintiniams (tarp jų ir ežiams), o šuo granulėmis tikrai nesidomi. Kiek pastebėjau, lietuje jos netirpsta. Barstau ten, kur sraigių daug ir sunku prieiti, ir kur jos reguliariai deda kiaušinius – po mediniais takeliais, tilteliais, krūmų tankmėje, tam tikrose vietose ant mulčio. Mano sode ištisos sraigių kolonijos nakvoja smulkialapiuose buksmedžiuose, tai barstau ir po jais.

Sraigių tikrai sumažėjo  – randu daug tuščių kriauklių, bet pirmas 2018 metų stiklainis jau apgyvendintas (apie 50 sraigyčių) ir paruoštas kelionei į mišką. Granulės jau irgi išbarstytos. Kaip seksis toliau – parašysiu.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

Prie ištakų

Grįžtu prie Sodo plano po keleto metų tylos. Gyvenime būna laikotarpių, kad vietoje gerai žinomų, plačiai ištryptų ir jau kiek pabodusių takų renkamės mažai pramintus takelius ir ieškome savęs, o ratui apsisukus grįžtame prie ištakų. Gamta ir augalai – mano ištakos, mano alfa ir omega, užburianti, kasdien vis kitaip iškrintanti dėlionė, o sodai – tai odai ir sielai artimiausia jos dalis.

Kraipau galvą skaitydama tai, ką rašiau prie penketą metų. Daugelį tekstų reikėtų perrašyti (gal su laiku taip ir padarysiu), nes metai įrodė, jog sode nėra ir negali būti konkrečių, kategoriškų, visiems ir viskam tinkamų taisyklių. Yra bendri sodininkystės principai ir metodai, kuriuos mes kiekvienas lanksčiai prisitaikome sau.  Šis blogas skirtas ne mokyti, bet įkvėpti, palaikyti ir paskatinti imtis smagių dalykų savo kieme. 

Augalai su metais pažėrė staigmenų, keitėsi ir mano numylėtinių statusas. Spalvos ir formos vis dar žavi mane, kaip ir ankščiau, bet labiausiai mylėti augalai dabar velkasi sąrašo pabaigoje.

Žemaūgiai spygliuočių kultivarai vis dar `top wanted`, nes tai patys nereikliausi padarai žemėje. Nei jų tręšti, nei purkšti, nei lapus grėbti – tik grožėtis. Jų bėda, kad auga lėtai. Miniatiūriniai spygliuočiai apskritai geriausiai atrodo pasodinti grupėmis alpinariume ar kitoje tam specialiai skirtoje vietoje, o bendruose želdiniuose pasimeta tarp stambesnių augalų. Todėl jeigu neesate kolekcionierius, želdynams verčiau rinkitės kitus augalus ar augesnius spygliuočių kultivarus.

Labiausiai mane žavi lapuočiai krūmai ir medžiai spalvotais lapais. Nedidukai kultivarai ir atmainos, telpantys mažuose miesto ar priemiesčių sklypuose. Jie puikiai dera su spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai visą sezoną dekoratyvūs augalai. Jų minusas – lapai, tad rudenį daug darbo.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarų (geltonais karpytais lapais) vietą mano sode užėmė žagreniai `Tiger Eye`, nes šeivamedžiai tiesiog varė mane į neviltį sugebėjimu pritraukti visus regione kenkėjus ir ligas. Panašiai ir su raudonlapiais raugerškiais – išvijau iš sodo visus rūšinius, stambius, kurie mane apgenėdavo labiau nei aš juos – visgi jų spygliai pavydėtino dydžio ir aštrumo. Bet vis dar žaviuose ir auginu koloninų formformų raugerškius ir kompaktinius kultivarus, kurių nereikia genėti, ir kurie visai netraukia kenkėjų.

Japoninių lanksvų mano sode dabar dviem trečdaliais mažiau negu prieš 10 metų. Tai nuostabus, spalvingas ir nereiklus augalas, bet kad gerai atrodytų, o laja išlaikytų nepriekaištingą formą, jį reikia du kartus per metus formuoti žirklėmis ir kas 5 metus atjauninti. Tai užima labai daug laiko.

 

Bambukų kolekcija susitraukė iki minimumo – pavargau dangstyti. Bet nedidukės Sasaella vis dar auga kaip mūras – nebaisus joms nei šaltis, nei sausros. Susižavėjimas dekoratyvinėmis žolėmis neperaugo į meilę (Rasa, atleisk.. :)) ), bet jos puikiai papildo mano spalvotus želdynus.

Vis dar myliu savo melsves. Jų sumažėjo tik dėl to, kad neturėjau kur sodinti naujų įdomių augalų 🙂 Jos puikiai užpildo erdvę ir yra visiškai nereiklios. Mano auginamų melsvių neįveikia net sraigės, kurios paskutiniais metais iš mielo, netikėto sodo svečio peraugo į viską naikinančių siaubūnų (vis dar mielų, mažų ir spalvotų) armiją. Dar didesnis priešas – iš kažkurio medelyno su kitais augalais atkeliavęs raudonlapis kiškio kopūstas, kuris plinta kaip maras ir nebijo net raundapo. Apie tai dar rašysiu. Įrašai nebus labai dažni, bet porą kartų per mėnesį tikrai pasimatysime.

Iki susitikimo sode!

Giedrė

2018 m. balandžio 13 d.