Prie ištakų

Grįžtu prie Sodo plano po keleto metų tylos. Gyvenime būna laikotarpių, kad vietoje gerai žinomų, plačiai ištryptų ir jau kiek pabodusių takų renkamės mažai pramintus takelius ir ieškome savęs, o ratui apsisukus grįžtame prie ištakų. Gamta ir augalai – mano ištakos, mano alfa ir omega, užburianti, kasdien vis kitaip iškrintanti dėlionė, o sodai – tai odai ir sielai artimiausia jos dalis.

Kraipau galvą skaitydama tai, ką rašiau prie penketą metų. Daugelį tekstų reikėtų perrašyti (gal su laiku taip ir padarysiu), nes metai įrodė, jog sode nėra ir negali būti konkrečių, kategoriškų, visiems ir viskam tinkamų taisyklių. Yra bendri sodininkystės principai ir metodai, kuriuos mes kiekvienas lanksčiai prisitaikome sau.  Šis blogas skirtas ne mokyti, bet įkvėpti, palaikyti ir paskatinti imtis smagių dalykų savo kieme. 

Augalai su metais pažėrė staigmenų, keitėsi ir mano numylėtinių statusas. Spalvos ir formos vis dar žavi mane, kaip ir ankščiau, bet labiausiai mylėti augalai dabar velkasi sąrašo pabaigoje.

Žemaūgiai spygliuočių kultivarai vis dar `top wanted`, nes tai patys nereikliausi padarai žemėje. Nei jų tręšti, nei purkšti, nei lapus grėbti – tik grožėtis. Jų bėda, kad auga lėtai. Miniatiūriniai spygliuočiai apskritai geriausiai atrodo pasodinti grupėmis alpinariume ar kitoje tam specialiai skirtoje vietoje, o bendruose želdiniuose pasimeta tarp stambesnių augalų. Todėl jeigu neesate kolekcionierius, želdynams verčiau rinkitės kitus augalus ar augesnius spygliuočių kultivarus.

Labiausiai mane žavi lapuočiai krūmai ir medžiai spalvotais lapais. Nedidukai kultivarai ir atmainos, telpantys mažuose miesto ar priemiesčių sklypuose. Jie puikiai dera su spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai visą sezoną dekoratyvūs augalai. Jų minusas – lapai, tad rudenį daug darbo.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarų (geltonais karpytais lapais) vietą mano sode užėmė žagreniai `Tiger Eye`, nes šeivamedžiai tiesiog varė mane į neviltį sugebėjimu pritraukti visus regione kenkėjus ir ligas. Panašiai ir su raudonlapiais raugerškiais – išvijau iš sodo visus rūšinius, stambius, kurie mane apgenėdavo labiau nei aš juos – visgi jų spygliai pavydėtino dydžio ir aštrumo. Bet vis dar žaviuose ir auginu koloninų formformų raugerškius ir kompaktinius kultivarus, kurių nereikia genėti, ir kurie visai netraukia kenkėjų.

Japoninių lanksvų mano sode dabar dviem trečdaliais mažiau negu prieš 10 metų. Tai nuostabus, spalvingas ir nereiklus augalas, bet kad gerai atrodytų, o laja išlaikytų nepriekaištingą formą, jį reikia du kartus per metus formuoti žirklėmis ir kas 5 metus atjauninti. Tai užima labai daug laiko.

 

Bambukų kolekcija susitraukė iki minimumo – pavargau dangstyti. Bet nedidukės Sasaella vis dar auga kaip mūras – nebaisus joms nei šaltis, nei sausros. Susižavėjimas dekoratyvinėmis žolėmis neperaugo į meilę (Rasa, atleisk.. :)) ), bet jos puikiai papildo mano spalvotus želdynus.

Vis dar myliu savo melsves. Jų sumažėjo tik dėl to, kad neturėjau kur sodinti naujų įdomių augalų 🙂 Jos puikiai užpildo erdvę ir yra visiškai nereiklios. Mano auginamų melsvių neįveikia net sraigės, kurios paskutiniais metais iš mielo, netikėto sodo svečio peraugo į viską naikinančių siaubūnų (vis dar mielų, mažų ir spalvotų) armiją. Dar didesnis priešas – iš kažkurio medelyno su kitais augalais atkeliavęs raudonlapis kiškio kopūstas, kuris plinta kaip maras ir nebijo net raundapo. Apie tai dar rašysiu. Įrašai nebus labai dažni, bet porą kartų per mėnesį tikrai pasimatysime.

Iki susitikimo sode!

Giedrė

2018 m. balandžio 13 d.

5 pradinuko klaidos

Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus   “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.

Pirmiausia ir didžiausia klaida, kurią daro visi naujokai, kai pagavus azartui perkami visi patikę ar pirmiausiai pasitaikę medžiai ar krūmai ir sodinami kur pakliūva. Vėliau prasideda begaliniai persodinimai, augalų keitimai vietomis ar naujais augalais, ir galutinis kiemo vaizdas susiformuoja po gero dešimtmečio ar nesusiformuoja visai, tuo sukeldamas didžiulį nusivylimą.

Kita klaida, kai susižavima ir pradedami kolekcionuoti vienos rūšies augalai. Rimta augalų kolekcija ir akiai malonus želdinys – dvi sunkiai suderinamos savokos, nebent sklypas labai didelis ir savo kolekciją jūs galite meistriškai paslėpti tarp kitų augalų.

Trečia klaida, kai nekreipiama dėmesio į augalo ir sklypo dydžio darną. Dažniausiai prekiaujama jaunais, mažais augalais ir nepatyręs sodininkas pirkdamas net nepaklausia, kas užaugs iš šio mažo mielo spyglių ar lapų kamuoliuko. Nesodinkite didelių rūšinių medžių ir krūmų miesto sklype ir miniatiūrinių ar pusiau žemaūgių medžių ir krūmų erdvioje kaimo sodyboje, nebent jūs turite slaptą mintį ir viziją kaip juos tinkamai panaudoti.

Ketvirta klaida, kai nepaisoma agrotechnikos. Augalus reikia grupuoti pagal jų poreikius saulei, dirvai, jos pH ir drėgmės kiekiui. Tie, kurie mėgsta saulę, lengvą ir rūgščią žemę, prastai jausis pavėsyje ir molyje. Ir atvirkščiai.

Penkta klaida – žavėjimasis egzotiškais ir šalčiui neatspariais augalais. Jų vieta narvelyje, t.y. – vazonėlyje, o gražūs, daug priežiūros nereikalaujantys želdynai kuriami iš paprastų, šalčiui atsparių medžių ir krūmų, jų žemaūgių kultivarų spalvingais lapais ar spygliais.

Dažniausiai sumedėjusių augalų dydis apibūdinamas taip:

Miniatiūrinis augalas per 10 metų užauga nuo1 iki 30 cm (vidutiniškai 1-2,5 cm per metus).

Žemaūgis augalas per 10 metų užauga nuo 30 cm iki 1,8 m (vidutiniškai 2,5-15 cm per metus).

Vidutinio dydžio augalas per 10 metų užauga nuo 1,8 iki 4,5 m (vidutiniškai 15-30 cm per metus).

Normalaus dydžio (stambus) augalas per 10 metų užauga apie 4,5 m (apie 30 cm per metus).

Visgi gražiai susitvarkyti kiemą galima ir be specialisto pagalbos, jeigu rimtai domitės augalais, išmanote jų dydį, augimo greitį, lajos formą, lapų ar spyglių spalvas ir jų kaitą kintant metų laikams. Tam reikia ne vienerių metų augalų stebėjimo ir mokymosi iš savo bei svetimų klaidų.

Dažnai spygliuočiai sodinami tik gyvatvorėse arba išmėtomi vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

© Sodoplanas.lt, 2013, Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.