Paprasti,bet ne prasti vynvyčiai

Laipiojantys augalai yra ypatingi. Jie neturi stačių stiebų, bet užtat labai greitai auga ir sugeba lipti kitais augalais aukštyn kaip kopėčiomis, todėl kovoje už saulės šviesą dažnai laimi prieš kitus augalus. Jauno augalo ūgliai atlieka sukamuosius judesius užgriebdami vis daugiau erdvės. Jie labai jautrūs šviesai – tai jų kelrodė žvaigždė. Ieškodami šviesos ūgliai lipa aukštyn per krūmus, medžius, akmenis ir sienas. Jeigu atramos nėra, jie lipa ant savo paties stiebų. Kai kurie iš laipiojančių augalų labai gerai prisitaikę kopti  į viršų jie vyniojasi aplink atramą stiebais, kabinasi ūseliais ar dygliais, orinėmis šaknimis arba specialiais diskelio formos siurbtukais.

Lianos, arba sumedėję laipiojantys augalai, visuomet siejasi su tropikais, džiunglėmis ir įspūdingais vijokliais rankos storio stiebais. Bet jos auga ir vidutinio klimato zonoje, tik atrodo ne taip įspūdingai.

Štai penkialapis vynvytis (Parthenocissus quinquefolia) – pati tikriausia liana, kadaise labai populiari Lietuvoje ir, deja, nepelnytai pamiršta. Užauga iki 30 m aukščio. Miestuose ir miesteliuose galima rasti senos statybos penkiaaukščių namų, kurių sienos nuo apačios iki pat stogo apaugusios penkialapiais vynvyčiais. Gamtos sukurtas vertikalaus apželdinimo šedevras! Lipdami penkialapiai vynvyčiai ūseliais kabinasi už balkonų grotelių, vamzdžių,  menkiausio sienos nelygumo ir taip ropščiasi į viršų. Jeigu nebūtų tvirtos atramos, po keleto metų jie nukristų žemėn neišlaikę savo pačių svorio.

Šio vynvyčio lapai sudaryti iš penkių (retsykiais 3 ar 7) lapukų. Žiedai smulkūs, žalsvi, sutelkti skydiškas kekes. Žydi birželio liepos mėnesiais. Uogos smulkios, melsvai juodos, nevalgomos, prinoksta vėlų rudenį. Jas lesa paukščiai ir neretai prisėja aplink. Žemei penkialapis vinvytis nereiklus, gerai auga ir saulėje ir pavėsyje, pakenčia sausras ir yra visiškai atsparus šalčiui.

Įdomi atmaina  Parthenocissus quinquefolia var. Engelmannii, kurios šakelės turi siurbtukus ir prisitvirtina net prie visiškai lygaus vertikalaus paviršiaus, panašiai kaip triskiaučiai vynvyčiai. Šiam vynvyčiui nereikia atramų.

`Star showers` lapai baltai dėmėti, šlakuoti, dažnai su rausvu atspalviu. Gerokai mažesnis už rūšinį augalą. Jaunų lapų lapkočiai raudoni.

Triskiautis vynvytis (Parthenocissus tricuspidata) pas mus retai auginamas, o užsienyje tai viena iš populiariausių lianų. Užauga iki 3-5 m. Jo lapukai labai dekoratyvūs, triskiaučiai, nulinkę žemyn. Jie tamsiai žali, žvilgantys. Rudenį nusidažo puikiu raudoniu. Ūgliai patys prisitvirtina prie atramos siurbtukais, jų nereikia rišti. Dendrologas M. Navasaitis rašo, kad nors triskiaučiai vynvyčiai priskiriami 4 klimato zonai, šaltomis žiemomis gali apšąlti ar nušąlti iki sniego dangos (žemės). Tiesa, vėliau greitai atauga. Geriausiai sodinti rytinėje ar vakarinėje namo pusėje. Žemei nereiklus, bet vešliau auga derlingame priemolyje. Nedidukas, labai puošnus, neagresyvus, todėl labai tinka sodinti prie pavėsinės, pergolės, treliažo. Galima auginti dideliame vazone.

`Veitchi` lapai sprogdami purpuriniai, o rudeni sodriai raudoni.

`Lowii` ir `Ginza Lights` lapai gerokai smulkesni negu rūšinio augalo.

`Purpurea` lapai rausvi visą vasarą.

`Fenway Park` – ypač retas ir ypač gražus. Sprogdami lapai skaisčiai geltoni, vėliau išblunka iki šviesiai geltonų ar žaliai geltonų ir saulėtoje vietoje tokie būna visą vasarą. Rudenį lapai nusidažo raudonais, oranžiniais ir geltonais atspalviais.

`Green Showers` lapai gelsvai žali, rudenį – purpuro raudonumo.

Vynvyčiai tinka ne tik vertikaliam apželdinimui, iš jų galima formuoti kilimus, ypač drėgnose pavėsingose vietose, kur veja auga prastai arba ją nustelbia samanos. Vynvyčiai augūs, todėl ypač tinka dideliems plotams apželdinti, juo labiau, kad rudenį žalias kilimas paraudonuoja ir atrodo ypač puošniai.

Vynvyčių auginiai lengvai įsišaknyja, palyginti greitai auga, tokio kilimo nereikia purkšti, nes vynvyčiai neserga jokiomis ligomis.

Saulėtiems ir pusiau pavėsingiems želdiniams juos galima derinti su svogūninėmis pavasarinėmis gėlėmis ir stambiomis dekoratyvinėmis žolėmis. Pirmosios žydi pavasarį, kai vynvyčiai dar nesulapoję, o paskui natūraliai sunyksta ir snūduriuoja iki kitų metų. Stambios dekoratyvinės žolės, pavyzdžiui miskantai, visą savo grožį atskleidžia rudenį. Jų žiedynai bei lapai išsilaiko iki pavasario ir tuomet nupjaunami per sprindį nuo žemės. Atauga vėlai. Reikia stebėti, kad vynvyčiai savo ūgliais neišlaužytų miskantų jaunų ūglių, šiems tik pradėjus augti. Tarp vynvyčių galima sodinti ir spygliuočius, ypač melsvus ar pilkšvus, kurie puikiai atrodo rudenį raudonų lapų fone. Giliame pavėsyje vynvyčiai nusidažo prastai.

Be išvardintų gerųjų vynvyčių kilimo savybių, reikėtų paminėti ir keletą netikusių. Pirmiausiai, juo negalima vaikščioti taip, kaip vaikštoma žole. Pirmuosius metus visą plotą reikia ravėti, kol augalai sustiprės ir uždengs žemę. Pavienių piktžolių pasitaiko ir vėliau.

„Kilimą“ pasodinti nesunku. Dirva sukasama 18-20 cm gyliu, kas 0,8-1 m šachmatine tvarka iškasamos 20-30 cm gylio duobutės. Labiausiai vynvyčiams tinka priemolis, lengvoje žemėje prieauglis menkas, per sausras skursta. Jeigu planuojama apželdinti šlaitą, visos žemės perkasti nereikia, nes padidinsite eroziją, o duobės sodinimui pagilinamos iki 40-50 cm.  Auginiai ruošiami anksti pavasarį, prieš pradedant tekėti sulai. Jaunos (pirmametės), gerai sumedėjusios šakelės sukarpomos 20-35 cm ilgio pagaliukais su 2-4 pumpurais ir sodinama įstrižai, kad žemės paviršiuje liktų tik vienas pumpuras. Auginiai apspaudžiami žemėmis ir palaistomi. Laistoma ir vėliau, jeigu pavasaris sausas. Geriau rečiau, bet gausiai. Žemę kilimu vynvyčiai uždengia per 2-4 metus.

Kai reikia greito rezultato ir turima daug sodinamosios medžiagos, duobės kasamos kas pusmetrį, o į duobutę sodinama po 2-4  auginius. Įsišaknija daugiau kaip 80 proc. auginių. Pirmaisiais metais, jeigu užtenka drėgmės, vinvyčiai paauga apie 1 m, vėliau auga greičiau. Po kelerių metų kilimą reikia pradėti formuoti, šakas trumpinti, kad augalas nepaspruktų už jam skirtų ribų.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama

Botanikos sodas Briuselyje

Belgijos  nacionalinis botanikos sodas įsikūręs puikioje ramioje vietoje Briuselio pakraštyje, Meise priemiestyje. Vos už 4 km nuo botanikos sodo yra įžymusis Atomiumas, šiuolaikinio mokslo, technologijų ir meno muziejus, jau tapęs Belgijos sostinės simboliu ir teminis parkas „Mini Europa” – tai labai patogu miesto svečiams, kurie per dieną aprėpti visas aktyvias pramogas.

Tai puiki vieta ramiai pasivaikščioti didžiuliu 92 ha parku arba prisėti ant suolelio ir sukrimsti sumuštinį. Tik saugokitės Bouchout pilies (ji priklausė Belgijos karaliaus Leopoldo II seseriai Šarlotei) tvenkinį aplipusių žąsų ir ančių. Ne tiek jų pačių, kiek žolę nuklojusių įspūdingo dydžio „bombikių“. Jomis nuklota ne tik veja, bet ir visi takeliai aplink pilį,  todėl šios vietos geriau vengti.

Jeigu vaikščioti tingite, sėskite į dailią dvikinkę karietą, kuri senų medžių alėjomis jus nuveš iki vadinamųjų augalų stiklo rūmų. Įspūdingo dydžio žiemos sodai suskirstyti pagal klimato zonas –  pradedant stepėmis ir dykuma, baigiant lietingais tropikų miškais. Stiklo rūmus sudaro 13 didelių patalpų apsuptų 22 „salelėmis”. Tai daugiau kaip 1 ha žemės po stiklu ir įspūdingiausios augalų kolekcijos iš viso pasaulio. Joms verta paskirti bent keletą valandų, juo labiau, kad už stiklo sienų laukia tik neišvaizdžios žąsų bombikės.

Lietingame atogrąžų miške visuomet šilta ir drėgna, jame auga lianos, palmės ir epifitai. Čia tiesiog knibžda gyvybė. Juose aptinkama daugiau augalų ir gyvūnų rūšių negu visuose kituose pasaulio biomuose kartu sudėjus. Amazonės baseine viename hektare randama net 300 rūšių medžių. Juos apsiveja ir dažnai įvairiame aukštyje sujungia lianos. Epifitai uždengia medžių kamienus ir šakas. Kai kurie atogrąžų miškai kasmet apsemiami, kai liūmių sezonu patvinsta upės.

Atogrąžų kalnų šlaituose tvankų ir drėgną žemunų miškų karštį keičia vėsesnė drėgmė. Rūkai gaubia šių miškų lajas, o nuo lapų tiesiog laša drėgmė. Medžius apaugusios kerpės ir samanos.

Viduržemio jūros klimato žiemos sode – ne tik augalai iš Italijos ar Turkijos, bet ir kitų pasaulio regionų, kur orai ir augimo sąlygos panašios – tai Pietų Afrika, Čilė, Vakarų Australija ir JAV (Kalifornija). Šis regionas išsiskiria palyginti trumpu sezonu – vešlų pavasarinį augimą keičia vasaros sausra. Augalai prisitaikę ne tik prie kaitrios saulės ir sausros, bet ir prie gaisrų.

Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems įdomu stilizuotame Evoliucijos muziejuje, kur tiksliai atkuriamas  augalų evoliucijos procesas nuo žaliųjų dumblių iki dabatinių žydinčių augalų.  Senovinis miškas labai tikroviškas, taip ir lauki, kad ant takelio iš tankmės iššoktų dinozauras. Pats gražiausias, tiesiog pribloškiantis amazoninių viktorijų (Victoria amazonica) paviljonas.

Didžiuliame apskritame baseine auga lelijos, kurių lapai gali išlaikyti paviršiuje vienerių metų vaiką, pakraščiuose žydi gražiausios tropikų lelijos, lotosai, auga mangrovės, kiti vandens ir pelkių augalai. Šiame paviljone labai karšta ir drėgna, nuolat palaikoma apie 30 laipsnių temperatūra.

Belgijos nacionalinis botanikos sodas vienas didžiausių  pasaulyje. 1958 metais jis buvo perkeltas iš Briuselio miesto centro į dabartinę vietą. Kartu persikėlė ir visos per keletą šimtmečių sukauptos augalų kolekcijos.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.