Keistuolės iš tropikų

Kai lauke nėra ką veikti, nori nenori atsigręži į palanges. Paprastai nerašau apie kambarines gėles, bet šios ypač mielos. Ką ten mielos – tilandsijos arba “air plants” yra labai populiarios užsienyje ir be jų neįsivaizduojamas nei vienas modernus interjeras. Modernu ar ne – spręsti jums, bet augalai tikrai unikalūs ir verti poros sakinių.

Tilandsijos yra epifitiniai augalai ir dažnai neteisingai pravardžiuojamos parazitais. Kitais augalais jos naudojasi tik kaip atrama, kopetėlėmis ar patogia pakaba, bet jais nesimaitina ir ant jų neparazituoja. Jos pačios vykdo fotosintezę (nors ir menką) ir maitinasi maisto medžiagomis, gautomis su vandeniu.

Tilandsijos skirstomos į dvi pagrindines grupes – vienos labiau prisitaikiusios augti vidutinio drėgnumo tropikų miškuose, o kitos dykumose, sausuose tropikų miškuose arba labai atvirose, saulėtose drėgnų miškų vietose. Pirmos grupės augalai dažniausiai žali, plonais, bet plačiais ir minkštokais lapais. Jos dažnai suformuoja skrotelę, kur gali kaupti vandenį ir turi šaknis, kurios sugeba įsisavinti vandenį. Šias tilandsijas galima (bet nebūtina) sodinti į orchidėjoms/epifitams skirtą substratą (jokiu būdu ne kompostinė žemė).

Antros grupės tilandsijos visuomet pilkšvo atspalvio (pilkai rausvos, pilkai žalsvos, pilkai melsvos) arba pilkos, dažnai plaukuotos. Lapukai kieti, lyg vaškiniai, kibūs, dažniausiai smailėjantys, susukti į dailią skrotelę. Šios tilandsijos prisitaikiusios augti dykumose ir sausuose tropikų miškuose arba džiunglių aukštikalnėse ir ypač taupyti vandenį. Jos neturi šaknų arba turi kelias, bet jos nepritaikytos vandeniui siurbti ir naudojamos tik kaip laidukas prisitvirtinti prie atramos.

Mūsų parduotuvėse dažniausiai parduodamos būtent šios, sausesniuose regionuose augančios tilandsijos. Retai kam pavyksta jas išlaikyti ilgiau kaip pusę metų dėl netinkamos priežiūros. Jos arba supūva nuo vandens ir trąšų pertekliaus, arba sudžiūva dėl vandens trūkumo.

Tilandsijos tikrai unikalios. Augdamos ypatingose sąlygose, jos prisitaikė išgyventi ypatingais metodais. Daugumos sausų vietovių tilandsijų lapus dengia trichomos – tai savotiški žvyneliai, kurie atspindi saulę ir apsaugo augalą nuo nudegimo, ir tuo pačiu gaudo drėgmę iš oro. Kuo trichomų daugiau, tuo augalai pilkesnis (pasitaiko pūkuotų). Be to, šios tilandsijos fotosintezę vykdo tik naktį, nes tik tuomet, taupydamos drėgmę, jos atveria savo lapų žioteles. Naktį šviesos labai mažai, todėl fotosintezė mažai aktyvi ir augalai labai lėtai auga.

Apie tai užsiminiau ne veltui – tai įvadas į tilandsijų laistymo instrukciją.

Sodinti į žemę ir laistyti jų negalima (išskyrus “drėgno” tipo tilandsijas, augančias orchidėjų substratuose), bet reguliariai sudrėkinti būtina. Įprasta manyti, kad tilandsijas, kad jos gautų pakankamai drėgmės, reikia purkšti keletą kartų per dieną – žodžiu, kad jų lapukai visada turi būti drėgni. Tai pirma klaida, nes tilandsijos iki nakties privalo išdžiūti – sudrėkusios trichomos užspaudžia žioteles ir augalas negali vykdyti fotosintezės.

Geriausias būdas pagirdyti sauso klimato tilandsijas – pamerkti jas valandai į drungną/šiltą vandenį. Paskui ištraukti, nupurtyti ir apverstas padėti ant popierinio rankšluosčio, kad gerai nuvarvėtų. Tai daryti reikėtų pirmoje dienos pusėje, kad augalai išdžiūtų iki nakties. Sauso klimato tilandsijoms pakanka vienų maudynių per savaitę, drėgno – jeigu jos auga ne vazone – 2-3.

Žiemą, kai kambario oras ypač sausas, ir sauso klimato tilandsijas mirkyti reikėtų du kartus per savaitę. Prie atramų pritvirtintas tilandsijas keblu kaskart nuimti ir vėl iš naujo užkabinti. Tokiu atveju belieka purkšti. Augalas pilnai pagirdomas per 2-3 purškimus. Kiekvieną sykį purkštuvas paspaudžiamas po 2-3 kartus, kad nuo augalo imtų varvėti vanduo. Procedūra pakartojama po 15-20 min. Purškiama 2-3 kartus per savaitę, o žiemą, jeigu kambaryje oras labai išsausėja, kasdien. Kaip ir po mirkymo, iki nakties nupurkštos tilandsijos privalo išdžiūti. Geriausia, kai tilandsijos prie atramos pritvirtinamos aukštyn kojomis, lapukais žemyn (natūraliose augavietėse jie dažniausia taip ir auga) arba bent 45 laipsnių kampu. Tuomet vandens perteklius natūraliai išteka. Nupurkštos arba į vandenį pamerktos tilandsijos pažaliuoja, praranda savo pilkšvą atspalvį, nes vandens prikaupusios trichomos pasidaro skaidrios (kol jo neperima kitos ląstelės – tuomet augalas vėl papilkėja).

Nors gaji kitokia nuomonė, tilandsijų visai nebūtina kabinti ar kažkur pritvirtinti. Jos puikiai jaučiasi ant palangės – tiesiog paguldykite jas ten, sugrupuokite po kelias į seklų vazoną ar lovelį, pakabinkite ant kitų augalų. Dabar yra specialių vielinių rėmelių ir kabyklų, kur augalų nereikia nei nei klijuoti – tiesiog įsprauskite “uodegėlę”, ir viskas. Šioje mano nuotraukoje ant palangės – DIY tilandsijos “vazonėlis” iš medžio kubelio ir vielos. Tokį pasigaminti labai paprasta – tiesiog pragręžkite medį, iš storos vielos rankomis suformuokite spiralę ir jos galiuką įklijuokite išgręžtoje skylutėje karštais klijais. Viskas – turite šaunų stilingą stovelį savo augintinei.

Drėgno klimato tilandsijos (jų mūsų parduotuvėse matyti neteko, bet vistiek keletas žodžių apie laistymą) labai mėgsta purškimą, ir jų nereikia džiovinti. Atvirkščiai, skrotelėje (jeigu skroteles suformuoja) sukauptas vanduo joms į naudą, gausiai laistomas ir substratas, nes šaknys naudojamos pagal paskirtį. Gausiai laistyti nereiškia, kad tilandsijos turi augti pelkėje. Palaistėte, ir po valandos dviejų perteklių išpylėte.

Šiems augalams reikia daug šviesos, tai dar viena klaida, kurią dažnas padarome, nukišdami tilandsijas į tamsiausią kambario kertelę. Ties pusiauju saulė daug stipresnė negu mūsų klimato juostoje, ten išklaidyta džiunglių šviesa atitinka mūsiškę tiesioginę. Lietuvoje tilandsijos puikiai jaučiasi ant rytinių, vakarinių ir šiaurinių palangių, o žiemą ideali pietų pusė. Jeigu auginate tilandsijas ant sieninių atramų, jos turi būti kuo arčiau lango.

Dabar apie vandenį. Jokio vandens iš krano, šulinio ar vandens telkinio. Geriausias lietaus vanduo – jo nesunku prisirinkti (žinau.. ironiška… ypač šiais metais… 😉 ) ir laikyti uždengtame inde lauke, o prieš maudynes pasemti kiek reikia ir įnešti į namus, kad sušiltų; arba naudoti filtruotą vandenį. Esu skaičiusi, kad tinka ir vanduo buteliuose, bet koks tiksliai nežinau.

Tręšti tilandsijų nereikia, bet jeigu labai labai norite pabandyti, naudokite epifitinėms orchidėjoms skirtas trąšas ir tik dešimtadalį normos. Ištirpinkite jas vandenyje, kuriame mirkysite tilandsijas.

Sėkmės lepinant 🙂

Giedrė

P.S. Paspaudus ant nuotraukų, jos padidėja 😉

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

 

Kerpam buksmedžius

Apie buksmedžių auginimą jau rašiau, o dabar apie tobulas formas.

Buksmedžiai kerpami birželį, kai užauga nauji ūgliai. Šiemet sausra perstūmė šiuos darbus į liepą, kai po lietaus gerai įmirko žemė ir saulė ėmė slėptis debesiukuose.  Jeigu esate įgudę, galima kirpti elektrinėmis gyvatvorių žirklėmis, bet jos dažniausiai naudojamos tik bendrai aptakiai formai išgauti, kai krūmai auga grupėmis ir yra persipynę, arba buksmedžių gyvatvorėms ir apvadams (ilgoms tiesioms linijoms) genėti.

Kirpti geriausia rankinėmis gyvatvorių žirklėmis. Reikia ir sekatoriaus – sausoms ir sergančioms šakelėms iškirpti krūmo centre, arba iškirpti šakoms (atidengti kamieną) prie pat žemės.

Kad buksmedžiai gražiai atrodytų, pirmiausiai reikia nuspręsti, kokią formą kirpsite (rutulį, pagalvėlę, piramidę ir pan.) ir jos laikytis keletą metų. Dažniausiai buksmedžiai kerpami rutuliu. Suformuoti idealiai lygų rutulį visai nesunku, jeigu turite keletą metų ir… kantrybės.

Kaip kirpti:

• Pasitieskite seną paklodę ar gabalą agroplėvelės po krūmais kuriuos genėsite – paskui nereikės rinkti nukirptų šakelių.

• Jeigu pradedate nuo jaunų negenėtų augaliukų, sodinkite juos anksti pavasarį ir iškart trečdaliu patrumpinkite lają. Kitą pavasarį palaukite, kol išsprogs ir užaugs jauni ūgliai, ir vėl nukirpkite trečdalį visos lajos. Vasaros pabaigoje nukirpkite pavienius išsikišusius ūglius, jeigu tokių pasitaikys. Dar kitą pavasarį, kai augalas jau pakankamai sutvirtėjęs ir sutankėjęs, pamažu pradėkite formuoti. Jeigu augalas skursta, nenori augti, o metinio prieauglio nėra arba jis labai menkas, gerinkite augimo sąlygas ir lajos nekirpkite, palaukite kitų metų.

• Jeigu buksmedis sveikas ir tankus, imkitės žirklių. Kirpkite etapais – po kelis centimetrus. Iš viso nukerpami 3-7 cm. Po kiekvieno etapo atsitraukite ir apžiūrėkite krūmą iš toliau. Taip lengviau įvertinsite, kur reikia pakirpti labiau, o kur jau gana. Jeigu buksmedis jau turi puikią šukuoseną ir jūs kasmet tik palaikote suteiktą formą, visą metų prieauglį galima nukirpti vienu ypu. Daug metų kerpama forma būna aiškiai matoma ir tereikia pašalinti nepaklusnias garbanas. Jeigu norite, kad rutulys kasmet didėtų, jaunų ūglių nenukirpkite visai, palikite po 1-2 cm.

• Kai jau esate patenkinti šukuosena, perbraukite lają ranka (galima ir abiem), sutaršykite krūmą. Nukris visos nukirptos, bet ant lajos vis dar kybančios šakelės, ir išlįs visos pasislėpusios, užlinkusios ar susipynusios, kurios išlįstų vėliau ir sugadintų lajos formą. Nukirpkite jas.

• Genėkite buksmedžius apsiniaukusią, nekarštą dieną. Jeigu tokią ištaikyti sunku, iškart po genėjimo lają iki vakaro pridenkite sena drėgna paklode – taip mažiau lapukų paruduos. Jeigu sausa, buksmedžius palaistykite.

Buksmedžiai labai mėgsta trąšas ir drėgną žemę (galima laistyti vandenyje ištirpintomis trąšomis 2-3 kartus per sezoną kas 4-6 savaites), bet aš jų taip nelepinu. Gauna sumedėjusiems augalams skirtų trąšų 1-2 kartus per sezoną (granulės po krūmu), ir viskas.

Anglų specialistai rekomenduoja po genėjimo krūmus nupurkšti mikroelementų arba specialiu jūros dumblių tirpalu.

Labai seni, išplikę, prastai suformuoti krūmai pavasarį išpjaunami iki žemės (per keletą cm). Jie pamažu atželia ir suformuojami iš naujo, kaip jauni negenėti augalai (žiūrėti tekstą aukščiau).

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

Po uogą iki rudens

Jos pačios pirmos ir todėl pačios geriausios. Jos ankstyvesnės už pačias ankstyviausias ir gražiausios už pačias gražiausios. Tai remantantinės “Pink Panda”, kurias sunku pavadinti braškėmis, bet šaukti žemuogėmis irgi kažkaip nevalia. Mano sode jos atsirado dėl puikių rausvų žiedų, o dėl nereiklaus ir nepretenzingo charakterio gyvena iki šiol. Kartais vazonuose, kartais pakeltoje lysvėje – žiemoja (pietinė namo pusė vidurio Lietuvoje) visur vienodai gerai ir niekuo nesiskundžia. Jos, panašiai kaip angliškos rožės, neturi aiškaus ramybės periodo, ir vos pajutusios pavasarį ima auginti lapus ir žiedus. O po žiedų, kaip žinia, pasipila ir uogos.

Šiemet pirmos uogos nuskintos gegužės 22 dieną. Jų nebūna daug, bet dera visą sezoną kol užšąla. Dauginasi greitai ir gausiai ūsais. Jų galuose formuojasi kereliai, kurie tais pačiais metais žydi ir dera, ir augina savo vaikučius. Taip gaunasi didelė, 3-5 kartų (kirtis ant ų 🙂 ) šeimyna, su proseneliais ir proanūkiais tame pačiame vazone, todėl “Pink Panda” dažnai sodinamos į aukštus vazonus, pakabinamus maišus ar kitas vertikalias struktūras. Jos labai tinka ir žemei uždengti natūraliuose želdynuose – gerose sąlygose greitai suauga į purų, rausvai žydintį kilimą. Ligos ir kenkėjai puola tie patys, kaip ir kitas braškes ar žemuoges.

Žemei augalas nereiklus, bet kiek duosi, tiek ir turėsi 🙂 Išmaitinti didelę šeimyną nelengva, todėl negailėkite jiems vandens, jeigu paliekate naujus kerus kabėti ir derėti. Aš papildomai netręšiu, bet persodinu kasmet į naują derlingą žemę – dažniausiai šviežią naminį kompostą arba pirktinį kompostą (tik ne durpes ar durpių substratą) “pagardinu” džiovintu maltu mėšlu. Tokį žemės mišinį reiktų pasiruošti iš rudens, kad gerai sudrėktų ir “išsigulėtų”.

Žiemai šių braškių niekuo nedengiu (nors reikėtų), labai šaltomis ir besniegėmis žiemomis silpnesni augalai pakeltoje lysvėje neišgyvena, bet kiti greitai pasidaugina ir užima jų vietą.

Vazonuose auginamas braškes žiemai reikia nešti į garažą ir laikyti 0ºC temperatūroje. Vazonus dar galima įkasti į žemę arba prieš žiemą keletą jaunų augalų persodinti į lysvę, o senus išmesti (ką kasmet ir padarau). Per sausras, kaip šiemet gegužę, daigus palaistau, nes jie tuo metu jau žydi ir augina uogas. “Pink Panda” – augalas ne gausiam derliui, bet smagiai pramogai, gražiems žiedeliams ir kelioms skanioms uogoms.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

 

 

Gyvas paveikslas ant sienos

Šiuo metu pasaulyje labai populiarus vertikalus želdinimas ir gyvos augalų sienos. Dažniausiai jos naudojamos ofisams ar didelėms viešoms erdvėms pagyvinti. Populiarėja ir vertikaliai apželdintos sienelės lauke. Joms reikia specialaus karkaso su kišenėmis ir laistymo sistemos, ir tai ne kiekvieno kišenei. Bet mažutį gyvą paveikslėlį ant sienos (ar grindų) kuriam beveik nereikia priežiūros, gali turėti kiekvienas.
Toks miniatiūrinis sodelis skirtas išorinei namo sienai, pavėsinei, tvorai, laiptams ar terasai papuošti. Jį galima kabinti ir padėti visur, kur paviršius nebijo drėgmės ir lengva nuvalyti purvą. Nuotraukose mano augintinis, kuriam šiemet suėjo penkeri metai.

Lovelio išmatavimai: ilgis 50 cm, plotis 25 cm, aukštis 5 cm (4,5 cm plius 0,5 cm). Pagrindinio karkaso sienelės aukštis 4,5 cm. Dugnas užklijuotas 3 mm medžio fanera. Galima fanerą sugręžioti skylutėmis drenažui, bet mano lovelis buvo be drenažo. Užklijavus dugną karkasas apverčiamas.  Ant viršaus dedamas metalinis tinklelis (1×1 cm akutėmis; to paties pločio ir ilgio, kaip medinis karkasas), o ant jo – antras 0,5 cm aukščio ir 2-3 cm pločio rėmelis. Šio rėmelio išorinis matmuo turi būti lygus apatinio rėmo išoriniui matmeniui,  kad išorinės sienelės sutaptų, o žemę lovelyje dengtų per 1-2 cm. Tinklelis ir jį laikantis rėmelis prisukamas prie pagrindinio rėmo medsraigčiais (galima priklijuoti montažiniais klijais).

Nagingas žmogus tokius du stačiakampius ar kvadratinius rėmelius nesunkiai susikals pats iš 1 cm storio pušinių lentelių (jų įvairaus ilgio yra “Ermitaže” ar “Senukuose”). Galima naudoti ir tikrus paveikslo rėmus. Medinį karkasą reikėtų impregnuoti, bet man rūpėjo sužinoti, ar ilgai jis man tarnaus, todėl nei dažiau, nei impregnavau.

Žemę naudokite kuo paprastesnę, lengvą. Jeigu daržo žemė sunki, sumaišykite ją su smėliu ar komposto likučiais. Jeigu gyvenate bute, nusipirkite sukulentams skirto substrato. Aš padariau labai paprastai – į krūvą supyliau visų daržovių daigams ir sėjai skirtų kompostų likučius, kuriuos radau garaže, pridėjau kastuvą žemių iš kiemo (nes kompostai durpiniai arba durpių pagrindo) ir išmaišiau.
Žemes grūskite per tinklelio akutes – procesas panašus į virtinių “ežiukų” gaminimą :). Retsykiais sukratykite ir tęskite, kol lovys bus standžiai pilnas. Pirštas neturėtų lįsti lengvai, bet pagaliukas turi nesunkiai įspausti duobutę. Sodinkite perkūnropes ir visus sausros nebijančius nedidukus šilokus (jokių rudeninių ar labai stambaus kero). Jų auginių prisirinkite savo gėlyne ar nusipirkite. Dabar augalų prekybos aikštelėse jų yra tikrai daug ir nuostabių. Jeigu planuojate lovį palikti lauke, kaip dariau aš, venkite augalų, kurių atsparumas šalčiui neaiškus ar mažesnis nei 4 klimato zona. Mano lovio augalų asortimento pagrindą sudarė perkūnropės, aitrieji ir baltažiedžiai šilokai, kuriuos galima rieškučiomis semti alpinariume. Buvo ir “Angelinos” ir “Blue Elf” auginių, bet po poros šaltų žiemų jie išnyko.

Sodinimas nesudėtingas – pasiruošiate auginius, susiplanuojate, kur juos sodinsite, paskui imate pagaliuką ir numatytoje vietoje darote skylutę. Kišate auginį, iš viršaus užberiate žiupsnelį žemių ir atsargiai apspaudžiate su pagaliuku. Viską pasodinę atsargiai palaistykite (tinka mažas purkštuvas ar vaikiškas laistytuvas). Žemė turi būti drėgna, bet ne žliugsėti. Atsargiai nubraukite žemių perteklių, apvalykite rėmą ir palikite sodelį pusiau pavėsyje porai mėnesių. Maždaug tiek užtrunka, kol augalai įsišaknija ir įsitvirtina – tuomet pakėlus rėmą vertikaliai, žemės iš jo nebebyra.

Pirmus mėnesius saugokite sodelį nuo stipraus lietaus – jis gali išplauti žemes. Vėliau lietus sodeliui nekenks, tiesiog išpilkite vandens perteklių lietui pasibaigus. Jeigu lietus trunka ne valandas, bet dienas, verčiau sodelį perkelkite po stogeliu. Šis patarimas aktualus tik tuomet, kai sodelis padėtas horizontaliai. Pakabintiems lietus nebaisus, bet kartą ar du per mėnesį juos reikia nukabinti, paguldyti ir palaistyti. Po valandos kabinkite atgal. Laistyti svarbu ir pačioje pradžioje, kad augalai įsišaknytų. Laistykite tik tuomet, kai žemė išdžiūva. Neliekite, jeigu ji drėgna, nors jau ir praėjo savaitė ar dvi.

Žiemą sodelį galima palikti lauke, maniškis žiemodavo terasoje po stogeliu ir retsykiais gaudavo pažiaumoti sniegelio. Lauke išgyveno (tai padėtas, tai pakabintas) ketverius metus. Per tą laiką kai kurie augalai išnyko, išsiplovė dalis žemių, lovyje ėmė vyrauti šaknys. Šiemet po penktos žiemos lovio dugną atplėšiau ir visą žemę su augalais išmečiau į kompostinę. Žemė pakeista, užklijuotas naujas dugnas, o ką sodinsiu šį sykį, dar nesugalvojau. 🙂

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Žvakių laužymo sezonas atidarytas

Pušų ūgliai jau delno dydžio ir tai reiškia, kad metas juos genėti. Apie pušelių formavimą jau esu rašiusi, bet jaučiu būtinybę informaciją papildyti ir duoti keletą patarimų, kuriuos perskaitę greičiausiai apsispręsite nežaisti.

Taigi kaip čia su tuo genėjimu.

Kalninių pušų (Pinus Mugo) lają labai paprasta formuoti genint (išlaužiant) jaunus ūglius (liaudiškai žvakes), kai pavasarį jie ištįsta per sprindį.

Dabar apie tai, ar verta prasidėti. Savo pietinį šlaitą, išdidžiai vadinamą didžiuoju alpinariumu, pradėjau tvarkyti prieš maždaug 12 metų ir pirmi augalai jame buvo kalninės pušys. Norėjau pagalvėlės ar rutulio formos pušų, bet mano augalinėms fantazijoms jau trūko lėšų, tad nusprendžiau pažaisti ir vietoje neaugių miniatiūrinių kultivarų pirkti rūšines pušeles.  Jos auga plačiu krūmu ar daugiakamieniu medeliu ir paprastai pasiekia 3-4 m aukštį bei 2-3 m plotį. Mokėjau tuomet po 5-7 litus už 5 m. amžiaus sėjinukus vazonuose. Kasmet laužiau ūglius ir šiai dienai turiu šį grožį (nuotrauka kairėje):

Kasmet išlaužomi ūgliai

Palyginkite kaip atrodo prieš 5 metus (8 metais vėliau) sodintos ir visai negenimos kalninės pušys (nuotrauka dešinėje):

O dabar laikas suskaičiuoti visus pliusus ir minusus.

Niekada negenėta rūšinė kalninė pušis

Pliusai:

Sodinukai pigūs (maždaug 5 kartus pigesni už miniatiūrinius kultivarus).

Rūšinės pušys visos nereiklios nei vietai, nei žemei (nebent sodinsite grynam molyje – užmirkimas nepatinka nei vienai pušiai).

Jūs patys reguliuosite augalo dydį ir formą, ir iš rutulio nesunkiai suformuosite piramidę, pagalvę, debesėlį ar kitą dangaus gyvūną. Formą galima keisti ir po 10 ar daugiau metų – jūsų kūrybinė žaliava yra jauni ūgliai, o jie užauga kasmet. Vienų metų fantazijos polėkį (ar trūkumą) nesunku ištaisyti kitais metais. Teko tai daryti ir ne kartą.

Nugnybti ūgliai tinka šilauogėms ir kitiems rūgščią dirvą mėgstantiems augalams mulčiuoti.

Kurti yra didelis džiaugsmas 🙂

Minusai:

Ūglių genėjimas – papildomas darbas sode. Genima gegužės mėnesį, kai darbų ir taip su kaupu. Jeigu pušelė viena, darbo daug nebus, bet jeigu auginsite jų keletą ar visą gyvatvorę, genėti reikės keletą dienų.

Sprindžio ilgio minkšti ūgliai – metas genėti

Jeigu neformuojate jokios ypatingos formos, tiesiog norite tankesnės ir kompaktiškesnės lajos, visus jaunus ūglius galima trumpinti perpus ar 2/3 ir tam naudoti sodo žirkles ilgesniais ašmenimis (ne sekatorių) – taip daug greičiau negu laužyti pirštais. Įgudus galima naudoti ir elektrines ar akumuliatorines krūmų žirkles 8-20 cm ilgio ašmenimis. Jeigu formuojate sudėtingą formą, nėra geresnio įrankio už jūsų pirštus. Darbas lėtas, bet patikimas. Genėkite su plonomis vinilo pirštinėmis – sakai sunkiai nusivalo (įrankių ašmenys taip pat apsivelia).

Jeigu formuojate labai tankią lają, augalus kasmet reikia apžiūrėti, ar šakos ne per daug sutankėjusios ir lajos viduje nesikaupia nukritę spygliai. Juos išgriebkite pirštais, o sutankėjusias šakeles iškirpkite sekatoriumi prie pat kamieno. Prieš kirpdami 9 kartus pamatuokite, kad lajoje neatsirastų skylių. Susikaupę spygliai ima trūnyti, juose kaupiasi drėgmė, ir tai puikūs namai įvairiems sodo kenkėjams ir ligoms. Taigi tankiai formuojamos pušelės nevaloma laja gali pradėti sirgti.

Ūglius laužyti reikia kasmet. Tai darbas, kurio nevalia praleisti ir apleisti. Vienų metų tinginystės rezultatas – pusmetriniai ūgliai ir sudarkyta lajos forma. Jeigu sodą parduodate, naujiems šeimininkams reikia paaiškinti šių pušų priežiūros ypatumus. Jeigu norite kompaktiškų tam tikros formos pušelių, bet negalėsite joms skirti laiko, verčiau pirkti brangesnius žemaūgius kultivarus.

Genimos pušys niekada nesustos augusios, taigi kasmet, kad ir minimaliai, plėsis į šonus ir viršų. Tą reikia apskaičiuoti planuojant želdinius. Kai kurie bonsai augintojai, o geni jie daug ir dažnai, siūlo nebijoti ir naujus ūglius išskinti visai – tokiu būdu augalas liks toks koks buvęs, bet aš subjektyviai manau, kad tai per daug drąstiška ir palieku bent 1 cm.

Santrauka:

Rūšinės kalninės pušys pigios ir greitai auga. Kasmet laužydami ūglius greitai suformuosite įspūdingas, želdinius labai pagyvinančias ir akį traukiančias formas. Tai reiškia daug papildomo darbo sezono metu.

Žemaūgiai kalninių pušų kultivarai brangūs ir lėti. Prieš perkant reikia pasidomėti, kokio konkrečiai aukščio ir pločio bus naujasis augintinis, pasiekęs savo brandą. Bet darbo ir galvos skausmo bus mažai – pasodinote ir einate ravėti salotų.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Sraigių antplūdis

Kai prieš keletą metų po japonine lanksva radau mažytę, mielą, geltonai dryžuotą sraigę, džiaugėsi visi namiškiai. Ji buvo iškart priskirta ypatingiesiems kiemo augintiniams, kartu su kas antrą naktį pro vartų apačią šiaip ne taip prasispraudžiančiu ežiu, atraminėje sienelėje tarp dolomito luitų gyvenančiomis žaliosiomis rūpužėmis ir geltonai dryžuotais vapsvavoriais. Po metų dryžuotų sraigių po lanksvomis surinkau gerą saują (jos išskrido per tvorą… kokia prasta tai buvo idėja) ir jau tuomet aplankė mintis, kad viskas gražiuoju nesibaigs. Bet ežys jau buvo gerokai išretinęs žaliųjų rūpūžių gretas, tad jokių papildomų priemonių prieš vis dar augintinių statusą turinčias sraiges nesiėmiau. Juk kiek ten jos ėda, galvojau – nepalyginsi su didžiuliais šliužais ar vynuoginėmis sraigėmis, kurie kaip maras naikina sodus ir gėlynus kitame Kauno pakraštyje.

Ir štai jau antri metai, kaip mielos gražios sraigytės okupavusios visą sodą, ir antri metai, kaip vykdoma “antisraiginė misija”.

Trumpai apie šias gražuoles.

Sodinės juostasraigės (Cepaea hortensis) – nedidukės sraigės gražiai dryžuotu kiautu. Dažniausiai rudai geltonos, bet esu radusi ir visai geltonų ar visai rudų.

Užauga iki 2-2,5 cm ir vasaros viduryje (o iš tikrųjų visą sezoną) negiliai žemėje deda baltus, 2 mm dydžio kiaušinėlius. Esu daug jų radusi ravėdama – dažniausiai pavėsyje, purioje puveningoje žemėje. Jaunikliai greitai išsirita ir per metus pasiekia suaugusių sraigių dydį.

Maitinasi puvėsiais, mirštančia žaliąja mase ir jaunais lapais. Gal dėl to iš pradžių ir nekėlė problemų – kol sraigių mažai, augalai nenukenčia arba žala sunkiai pastebima. Mano sode skaniausios lanksvos, sedulos, įvairios daugiametės gėlės švelniais lapukais. Melsvių imasi tik vėlų rudenį, kai nebelieka nieko skaniau, kai jos pašąla ir lapai suminkštėja.

Antisraiginės priemonės.

Tikėtis, kad sraigės pačios dings, neverta. Jeigu jų pas jus atsirado ir daugėja, vadinasi, sąlygos veistis yra puikios. Girdyti jas alumi ar barstyti druska taip pat neverta – tai tik vaikų žaidimas. Užtvaros, kalneliai ir tvorelės nepadeda. Padeda tik sraigių rinkimas ir, deja, chemija.

Pirmaisiais “antisraiginės misijos” metais rinkome sraiges į trilitrinį stiklainį ir kas savaitę išveždavome į miškus. Rinkti jas nesunku – dėl ryškių spalvų jos aiškiai matomos. Laikosi krūmuose ir pakrūmėse, kur gaiviau ir pavėsis, po mediniais tilteliais ir takeliais. Po žiemos labai daug randu įsiraususių spygliuose po eglutėmis, ant japoninių lanksvų ir kalninių pušelių šakučių. Labai lengva jas rinkti prieš lietų ar iškart po lietaus – tuomet veja ir mediniai takeliai pavirsta sraigių autostrada. Reikia apžiūrėti ir medžių kamienus – jos labai mėgsta ropštis aukščiau. Medžio žievės mulčias joms taip pat labai patinka, tai idealios sąlygos gyventi.

Teko pripažinti, kad visų sraigių išrinkti neįmanoma, o veisiasi jos greitai. Pernai vasarą pradėjau barstyti specialias mėlynas granules (parduotuvėse yra `Ferramol` su geležies sulfatu ir `Gusto` su metaldehidu). Aš perku `Ferramol` granules, jų veiklioji medžiaga – geležies sulfatas. Rašo, kad nekenkia augintiniams (tarp jų ir ežiams), o šuo granulėmis tikrai nesidomi. Kiek pastebėjau, lietuje jos netirpsta. Barstau ten, kur sraigių daug ir sunku prieiti, ir kur jos reguliariai deda kiaušinius – po mediniais takeliais, tilteliais, krūmų tankmėje, tam tikrose vietose ant mulčio. Mano sode ištisos sraigių kolonijos nakvoja smulkialapiuose buksmedžiuose, tai barstau ir po jais.

Sraigių tikrai sumažėjo  – randu daug tuščių kriauklių, bet pirmas 2018 metų stiklainis jau apgyvendintas (apie 50 sraigyčių) ir paruoštas kelionei į mišką. Granulės jau irgi išbarstytos. Kaip seksis toliau – parašysiu.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

Prie ištakų

Grįžtu prie Sodo plano po keleto metų tylos. Gyvenime būna laikotarpių, kad vietoje gerai žinomų, plačiai ištryptų ir jau kiek pabodusių takų renkamės mažai pramintus takelius ir ieškome savęs, o ratui apsisukus grįžtame prie ištakų. Gamta ir augalai – mano ištakos, mano alfa ir omega, užburianti, kasdien vis kitaip iškrintanti dėlionė, o sodai – tai odai ir sielai artimiausia jos dalis.

Kraipau galvą skaitydama tai, ką rašiau prie penketą metų. Daugelį tekstų reikėtų perrašyti (gal su laiku taip ir padarysiu), nes metai įrodė, jog sode nėra ir negali būti konkrečių, kategoriškų, visiems ir viskam tinkamų taisyklių. Yra bendri sodininkystės principai ir metodai, kuriuos mes kiekvienas lanksčiai prisitaikome sau.  Šis blogas skirtas ne mokyti, bet įkvėpti, palaikyti ir paskatinti imtis smagių dalykų savo kieme. 

Augalai su metais pažėrė staigmenų, keitėsi ir mano numylėtinių statusas. Spalvos ir formos vis dar žavi mane, kaip ir ankščiau, bet labiausiai mylėti augalai dabar velkasi sąrašo pabaigoje.

Žemaūgiai spygliuočių kultivarai vis dar `top wanted`, nes tai patys nereikliausi padarai žemėje. Nei jų tręšti, nei purkšti, nei lapus grėbti – tik grožėtis. Jų bėda, kad auga lėtai. Miniatiūriniai spygliuočiai apskritai geriausiai atrodo pasodinti grupėmis alpinariume ar kitoje tam specialiai skirtoje vietoje, o bendruose želdiniuose pasimeta tarp stambesnių augalų. Todėl jeigu neesate kolekcionierius, želdynams verčiau rinkitės kitus augalus ar augesnius spygliuočių kultivarus.

Labiausiai mane žavi lapuočiai krūmai ir medžiai spalvotais lapais. Nedidukai kultivarai ir atmainos, telpantys mažuose miesto ar priemiesčių sklypuose. Jie puikiai dera su spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai visą sezoną dekoratyvūs augalai. Jų minusas – lapai, tad rudenį daug darbo.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarų (geltonais karpytais lapais) vietą mano sode užėmė žagreniai `Tiger Eye`, nes šeivamedžiai tiesiog varė mane į neviltį sugebėjimu pritraukti visus regione kenkėjus ir ligas. Panašiai ir su raudonlapiais raugerškiais – išvijau iš sodo visus rūšinius, stambius, kurie mane apgenėdavo labiau nei aš juos – visgi jų spygliai pavydėtino dydžio ir aštrumo. Bet vis dar žaviuose ir auginu koloninų formformų raugerškius ir kompaktinius kultivarus, kurių nereikia genėti, ir kurie visai netraukia kenkėjų.

Japoninių lanksvų mano sode dabar dviem trečdaliais mažiau negu prieš 10 metų. Tai nuostabus, spalvingas ir nereiklus augalas, bet kad gerai atrodytų, o laja išlaikytų nepriekaištingą formą, jį reikia du kartus per metus formuoti žirklėmis ir kas 5 metus atjauninti. Tai užima labai daug laiko.

 

Bambukų kolekcija susitraukė iki minimumo – pavargau dangstyti. Bet nedidukės Sasaella vis dar auga kaip mūras – nebaisus joms nei šaltis, nei sausros. Susižavėjimas dekoratyvinėmis žolėmis neperaugo į meilę (Rasa, atleisk.. :)) ), bet jos puikiai papildo mano spalvotus želdynus.

Vis dar myliu savo melsves. Jų sumažėjo tik dėl to, kad neturėjau kur sodinti naujų įdomių augalų 🙂 Jos puikiai užpildo erdvę ir yra visiškai nereiklios. Mano auginamų melsvių neįveikia net sraigės, kurios paskutiniais metais iš mielo, netikėto sodo svečio peraugo į viską naikinančių siaubūnų (vis dar mielų, mažų ir spalvotų) armiją. Dar didesnis priešas – iš kažkurio medelyno su kitais augalais atkeliavęs raudonlapis kiškio kopūstas, kuris plinta kaip maras ir nebijo net raundapo. Apie tai dar rašysiu. Įrašai nebus labai dažni, bet porą kartų per mėnesį tikrai pasimatysime.

Iki susitikimo sode!

Giedrė

2018 m. balandžio 13 d.

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

Nors spygliuočiai šiek tiek keičia savo spalvą metų bėgyje, lapuočių krūmų ir daugiamečių gėlių derinimas želdyne įneša daugiau gyvumo, o sezonų kaita būna gerokai išraiškingesnė. Be to, tai gerokai išplečia augalų asortimentą ir spalvų gamą, juos paprasčiau ir pigiau surinkti.

Nereikėtų labai pedantiškai skaičiuoti augalų dydį ar aukštį, nes visa tai labai paprasta, o dažnai net ir rekomenduojama pakoreaguoti žirklėmis. Viena iš didžiausių bėdų yra ta, kad spygliuočiai dažniausiai auga lėtai, o kiti augalai greitai, ir želdynas įgauna nenormalias proporcijas.

Visuomet palikite spygliuočiams pakankamai vietos aplink augti ir gražėti. Jeigu spygliuočius sodinate kartu su daugiametėmis gėlėmis ar menkaverčiais lapuočiais krūmais, juos galima suglausti labiau, nes spygliuočiui paaugus kitus augalus tiesiog iškelsite.

Jeigu taupote ir perkate mažus sodinukus, rizikuojate mažiausiai 10-15 metų laukti kol sodas pagaliau bus toks kokį nusipiešėte, badydamas akis tuščiais tarpais tarp augalų. Kartais verčiau investuoti ir pirkti didesnius augalus. Svarbu neapsigauti perkant sodinukus: stambesnių rūšių ir miniatiūriniai kultivarai dažniausiai parduodami vienodo standartinio dydžio. Miniatiūriniai jau būna gerokai paauginti, o kiti dar visai jauni. Pasodinus juos kartu miniatiūriniai beveik nesikeis, o kiti ims augti ir pamažu išdarkys bendrą vaizdą. Todėl grupuoti geriausia augalus kurie yra panašaus augumo arba nebijo žirklių (ir jos nesugadina jų prigimtinio lajos grožio). Kita išeitis, kad gėlyno tarpuose 10 metų neišvilpautų vėjai – derinti spygliuočius su kitais augalais, kuriuos vėliau, spygliuočiams paaugus, perkelsite kitur. Galima spygliuočius grupuoti su nereikliais, puošniais ir augiais, žirklių nebijančiais lapuočiais krūmais (japoninės lanksvos, sedulos, pūkeniai, raugerškiai ir pan.), kurių vėliau persodinti nereiks, užteks kontroliuoti jų dydį ir formą sekatoriumi.

Grupavimas

Akcentiniai augalai padeda nukreipti žvilgsnį ten kur jums reikia. Jeigu vejoje ar gėlynui skirtoje vietoje ryžotės pasodinti tik vieną augalą, jis turi būti vertas šios garbės, o jo dydis –  atitikti erdvę. Visgi didesniame sklype toks augalas visuomet atrodys geriau jeigu aplink jį bus grupuojami mažesni.

Skaičius du iš karto padalina vaizdą į dvi simetriškas puses. Du vienodi augalai niekuomet nesodinami kartu, juos turi skirti takelis, įėjimas, laiptai ar gėlių lysvė.

Trejetuką reikėtų išmėtyti netvarkingai. Jeigu trikampyje derinate skirtingų rūšių augalus, sodindami palikite tarp jų šiek tiek daugiau erdvės.  Ketvertukas  geriausiai atrodo, kai padalinama į dvi grupes – vienoje lieka 3 augalai, o kitoje 1.

Penketukas geriausiai atrodo pasodintas kartu, panašiai kaip trijulė. Stambiausi egzemplioriai  sodinami trikampyje, o smulkesni išdėstomi kraštuose. Šešetukas geriausiai atrodo padalintas į dvi grupes po 3. Didesnes augalų grupes skaidykite neporiniais skaičiais.

Dažniausios dekoratyvinių medžių ir krūmų grupavimo klaidos –  pasodinama per tankiai, augalai nedera lajos forma ir spalvomis, jiems reikia skirtingų augimo sąlygų ir jie vienas kitam trukdo. Jau prieš pirkdami augalus turite žinoti, kur ir kaip juos sodinsite – grupėmis ar pavieniui, vejos viduryje ar pakraštyje, prie tvoros, namo fasadinėje pusėje ar vidiniame kieme, ir pan. Kai kurie medžiai ir krūmai labai gražiai atrodo grupėje, bet visai netinka sodinti po vieną.

Grupėmis sodinami augalai derinami ne tik pagal išvaizdą, bet ir augimo sąlygas. Juk vieniems reikia saulės, kitiems pusiau pavėsio, priemolio arba priesmėlio, o kai kurie paprasčiausiai nepakenčia kaimynystės. Labai svarbu, augalai augtų vienodai greitai. Jeigu vieni augs greitai, po 15-50 cm per metus, o kiti lėtai (1-5 cm), grupė atrodys prastai ir augalus gali tekti persodinti.

Pabandykite ant popieriaus nusipiešti keletą eskizų. Viename pavaizduokite augalų grupę, kaip ji atrodo dabar, o kitame – kaip grupė atrodys po 10 ar 15 metų, kai medeliai ar krūmai užaugs.

Jūsų dėmesiui keletas paprastų spygliuočių grupavimo planelių, kurie galbūt įkvėps ir pažadins jūsų vaizduotę. Nereikėtų jais vadovautis aklai, nes planeliai sukurti kompiuterine apželdinimo programa, kuriame įdiegtas ribotas augalų asortimentas, todėl čia išvardintus, bet rečiau prekyboje sutinkamus augalas galite drąsiai keisti populiaresniais, panašaus dydžio, spalvos ir lajos formos. Rekomenduoju ir patiems pažaisti su GardenPuzzle, tai nemokama lengvai valdoma programėlė. Labai smagu! 🙂

Visi augalai planeliuose vaizduojami jau pasiekę savo normalų, veislei būdingą aukštį ir formą. Paspauskite ant paveikslėlio, kad atsidarytų didesnis.

1 planelis. Sala

Aukščiausias augalas – dygioji eglė (Picea pungens)  `Koster,` raudonas – Tunbergo raugerškis (Berberis Thunbergi) `Atropurpurea`,  šalia jo geltonas kupstas – paprastoji tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold`. Tarp tujos ir eglės auga kazokinis kadagys (Juniper sabina) `Tamariscifolia`, šalia stambi gelsva pagalvė – žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea`. Priešais puskiparisį auga kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`, o želdyno priekyje – paprastoji tuja `Danica`.

Pilkšvi kilimėliai tai gulčiasis kadagys (Juniperus horizontalis) `Blue Chip`, o raudonai žydintys krūmeliai – sidabrakrūmiai (Potentilla fruticosa) `Red Ace`.

© Sodoplanas.lt, 2013, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

5 pradinuko klaidos

Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus   “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.

Pirmiausia ir didžiausia klaida, kurią daro visi naujokai, kai pagavus azartui perkami visi patikę ar pirmiausiai pasitaikę medžiai ar krūmai ir sodinami kur pakliūva. Vėliau prasideda begaliniai persodinimai, augalų keitimai vietomis ar naujais augalais, ir galutinis kiemo vaizdas susiformuoja po gero dešimtmečio ar nesusiformuoja visai, tuo sukeldamas didžiulį nusivylimą.

Kita klaida, kai susižavima ir pradedami kolekcionuoti vienos rūšies augalai. Rimta augalų kolekcija ir akiai malonus želdinys – dvi sunkiai suderinamos savokos, nebent sklypas labai didelis ir savo kolekciją jūs galite meistriškai paslėpti tarp kitų augalų.

Trečia klaida, kai nekreipiama dėmesio į augalo ir sklypo dydžio darną. Dažniausiai prekiaujama jaunais, mažais augalais ir nepatyręs sodininkas pirkdamas net nepaklausia, kas užaugs iš šio mažo mielo spyglių ar lapų kamuoliuko. Nesodinkite didelių rūšinių medžių ir krūmų miesto sklype ir miniatiūrinių ar pusiau žemaūgių medžių ir krūmų erdvioje kaimo sodyboje, nebent jūs turite slaptą mintį ir viziją kaip juos tinkamai panaudoti.

Ketvirta klaida, kai nepaisoma agrotechnikos. Augalus reikia grupuoti pagal jų poreikius saulei, dirvai, jos pH ir drėgmės kiekiui. Tie, kurie mėgsta saulę, lengvą ir rūgščią žemę, prastai jausis pavėsyje ir molyje. Ir atvirkščiai.

Penkta klaida – žavėjimasis egzotiškais ir šalčiui neatspariais augalais. Jų vieta narvelyje, t.y. – vazonėlyje, o gražūs, daug priežiūros nereikalaujantys želdynai kuriami iš paprastų, šalčiui atsparių medžių ir krūmų, jų žemaūgių kultivarų spalvingais lapais ar spygliais.

Dažniausiai sumedėjusių augalų dydis apibūdinamas taip:

Miniatiūrinis augalas per 10 metų užauga nuo1 iki 30 cm (vidutiniškai 1-2,5 cm per metus).

Žemaūgis augalas per 10 metų užauga nuo 30 cm iki 1,8 m (vidutiniškai 2,5-15 cm per metus).

Vidutinio dydžio augalas per 10 metų užauga nuo 1,8 iki 4,5 m (vidutiniškai 15-30 cm per metus).

Normalaus dydžio (stambus) augalas per 10 metų užauga apie 4,5 m (apie 30 cm per metus).

Visgi gražiai susitvarkyti kiemą galima ir be specialisto pagalbos, jeigu rimtai domitės augalais, išmanote jų dydį, augimo greitį, lajos formą, lapų ar spyglių spalvas ir jų kaitą kintant metų laikams. Tam reikia ne vienerių metų augalų stebėjimo ir mokymosi iš savo bei svetimų klaidų.

Dažnai spygliuočiai sodinami tik gyvatvorėse arba išmėtomi vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

© Sodoplanas.lt, 2013, Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Žavingieji bukučiai

Bukieji puskiparisiai ( Chamaecyparis obtusa) kilę iš Japonijos aukštikalnių. Rūšiniai augalai dideli ir retai auginami želdynuose, bet žemaūgiai, geltonspygliai, lėtai augantys kultivarai užsienyje labai populiarūs. Kaip ir dauguma iš Rytų kilusių augalų, bukieji puskiparisiai šiek tiek keistoki, neįprasti akiai. Galima jų nekęsti arba jais žavėtis, bet abejingų nebus. Išsiskiria trumpomis šakelėmis, suktomis, lyg garbanotomis jų viršūnėlėmis. Dauguma kultivarų neturi viršūnės arba ji nėra aiškiai išreikšta. Pirmasis prieš 15 metų man tekęs „bukutis“ – `Nana Gracilis` – prieš jį nuperkant keletą metų skurdo vazonėlyje ir labiau priminė keistą bijūno žiedą, negu mažą grakštų medelį, kaip žadėjo pavadinimas. Mano paskutinis numylėtinis – `Tsatsumi Gold` svyrančiomis geltonomis šakelėmis, lyg reumato išsuktais pirštais. Sudėjus šiuos du augalus krūvon vargiai nuspėtum jų kraujo ryšį.  Kandidatas į numylėtinius – `Lemon Twist `, bet šis dar vos matyti virš žemės (o dabar giliai po sniegu)  ir sunku pasakyti  kaip jam seksis man patikti. 🙂 Šiuo metu pasaulyje yra atrinkta tikrai daug puikių miniatiūrinių bukųjų puskiparisių, ir keletas įdomesnių, jeigu rimtai pataupysiu, šią vasarą nutūps mano kolekcijoje.

Balsvi, geltoni, tamsiai žali, suktomis šakutėmis, pasišiaušę kaip ežiukai, purūs ir minkšti kaip miško samanos – štai kokie tie „bukučiai“. Kai kurie labiau primena elfų namukus ar pasakų personažus negu augalus. Pavyzdžiui, `Golden Fern`, kurį galima supainioti su tikru paparčiu. `Snowkist` kai kurių šakelių viršūnės kreminiai baltos, lyg apsnigtos negausiu pirmu sniegu, o `Chirimen` šakos atrodo lyg būtų apaugusios samanomis ir primena keistą šiurpoką padarą, kuris tiesia savo ūglius stačiai į viršų ieškodamas atramos užsikabinti. Šis augaliukas pirmas mano šių metų “Privalu turėti” augalų sąraše.

Miniatiūriniai bukųjų puskiparisių kultivarai – puikus akcentas alpinariume arba nedideliame japoninio stiliaus sodelyje, arboretume.

Gerai auga drėgnuose, bet laidžiuose priemoliuose, mėgsta saulę ir drėgną orą, bet oro drėgmės jiems visai pakanka, jeigu pažemė storiau mulčiuota žieve. Jeigu alpinariumas prie tvenkinio, tuomet dar geriau. Nors mėgsta saulę ir atviras vietas, jiems nepatinka šaltas vėjas, todėl spalvingus brangius kultivarus verčiau sodinti užuovėjoje, pusiau pavėsyje. Miniatiūriniai (dwarf) puskiparisiai gali augti vazonuose.

Rekomenduoju aplankyti www.iselinursery.com

Tai visame pasaulyje garsus medelynas Oregono valstijoje (JAV), kurio selekcininkai yra išvedę ar atradę daug tikrai įspūdingų spygliuočių kultivarų. Ten rasite ne tik spygliuočių aprašymus, bet ir pasigrožėsite puikiomis nuotraukomis.

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.