Apie projektą

Grįžtu prie Sodo plano po keleto metų tylos. Gyvenime būna laikotarpių, kad vietoje gerai žinomų, plačiai ištryptų ir jau kiek pabodusių takų renkamės mažai pramintus takelius ir ieškome savęs, o ratui apsisukus grįžtame prie ištakų. Gamta ir augalai – mano ištakos, mano alfa ir omega, užburianti, kasdien vis kitaip iškrintanti dėlionė, o sodai – tai odai ir sielai artimiausia jos dalis.

Kraipau galvą skaitydama tai, ką rašiau prie penketą metų. Daugelį tekstų reikėtų perrašyti (gal su laiku taip ir padarysiu), nes metai įrodė, jog sode nėra ir negali būti konkrečių, kategoriškų, visiems ir viskam tinkamų taisyklių. Yra bendri sodininkystės principai ir metodai, kuriuos mes kiekvienas lanksčiai prisitaikome sau.  Šis blogas skirtas ne mokyti, bet įkvėpti, palaikyti ir paskatinti imtis smagių dalykų savo kieme. 

Augalai su metais pažėrė staigmenų, keitėsi ir mano numylėtinių statusas. Spalvos ir formos vis dar žavi mane, kaip ir ankščiau, bet labiausiai mylėti augalai dabar velkasi sąrašo pabaigoje.

Žemaūgiai spygliuočių kultivarai vis dar `top wanted`, nes tai patys nereikliausi padarai žemėje. Nei jų tręšti, nei purkšti, nei lapus grėbti – tik grožėtis. Jų bėda, kad auga lėtai. Miniatiūriniai spygliuočiai apskritai geriausiai atrodo pasodinti grupėmis alpinariume ar kitoje tam specialiai skirtoje vietoje, o bendruose želdiniuose pasimeta tarp stambesnių augalų. Todėl jeigu neesate kolekcionierius, želdynams verčiau rinkitės kitus augalus ar augesnius spygliuočių kultivarus.

Labiausiai mane žavi lapuočiai krūmai ir medžiai spalvotais lapais. Nedidukai kultivarai ir atmainos, telpantys mažuose miesto ar priemiesčių sklypuose. Jie puikiai dera su spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai visą sezoną dekoratyvūs augalai. Jų minusas – lapai, tad rudenį daug darbo.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarų (geltonais karpytais lapais) vietą mano sode užėmė žagreniai `Tiger Eye`, nes šeivamedžiai tiesiog varė mane į neviltį sugebėjimu pritraukti visus regiono kenkėjus ir ligas. Panašiai ir su raudonlapiais raugerškiais – išvijau iš sodo visus rūšinius, stambius, kurie mane apgenėdavo labiau nei aš juos – visgi jų spygliai pavydėtino dydžio ir aštrumo. Bet vis dar žaviuosi ir auginu koloninių formų raugerškius ir kompaktinius kultivarus, kurių nereikia genėti, ir kurie visai netraukia kenkėjų.

Japoninių lanksvų mano sode dabar dviem trečdaliais mažiau negu prieš 10 metų. Tai nuostabus, spalvingas ir nereiklus augalas, bet kad gerai atrodytų, o laja išlaikytų nepriekaištingą formą, jį reikia du kartus per metus formuoti žirklėmis ir kas 5 metus atjauninti. Tai užima labai daug laiko.

Bambukų kolekcija susitraukė iki minimumo – pavargau dangstyti. Bet nedidukės Sasaella vis dar auga kaip mūras – nebaisus joms nei šaltis, nei sausros. Susižavėjimas dekoratyvinėmis žolėmis neperaugo į meilę, bet jos puikiai papildo mano spalvotus želdynus.

Vis dar myliu savo melsves. Jų sumažėjo tik dėl to, kad neturėjau kur sodinti naujų įdomių augalų… 🙂 Jos puikiai užpildo erdvę ir yra visiškai nereiklios. Mano auginamų melsvių neįveikia net sraigės, kurios paskutiniais metais iš mielo, netikėto sodo svečio peraugo į viską naikinančių siaubūnų (vis dar mielų, mažų ir spalvotų) armiją. Dar didesnis priešas – iš kažkurio medelyno su kitais augalais atkeliavęs raudonlapis kiškio kopūstas, kuris plinta kaip maras ir nebijo net raundapo. Apie tai dar rašysiu. Įrašai nebus labai dažni, bet porą kartų per mėnesį tikrai pasimatysime.

Iki susitikimo sode!

Giedrė

2018 m. balandžio 13 d.

1 Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.