Šokoladinės mimozos

Lenkoraninė albizija (Albizia julibrissin) kilusi iš Azijos, auga didžiuliame plote nuo Irano iki Japonijos. Šie medžiai vertinami dėl kvapnių, į gausius žiedynus sutelktų rausvų žiedų. Jie švelnūs kaip šilkas ir primena gervių kuodukus. Tai jautriųjų mimozų (Mimosa pudica L.) giminaitės, dažnai vadinamos šilkinėmis mimozomis. Daugumos rūšių mimozų lapai jautrūs bet kokiam mechaniniam dirginimui. Jautriosios mimozos lapukai paliesti poromis susiglaudžia į viršų ir visas sudėtinis lapas nulinksta žemyn, o po pusvalandžio atsitiesia. Albizijos nėra tokios jautrios kaip mimozos, bet nakčiai ir jos suskleidžia lapukus.

Jautriosios mimozos – nedidukas (iki 0,6 m), šilumamėgis ir trumpaamžis augalas. Neverta jų auginti daugiau kaip 1-2 metus, nes keras nuskursta, išretėja, ima sirgti. Geriausiai iškart po žydėjimo jį išmesti ir kitąmet pasisėti iš naujo. Lenkoraninė albizija taip pat palyginti trumpaamžė, bet gražiai augs ir žydės bent 8-12 metų. Šiltuose kraštuose albizijos užauga iki 6 m aukščio ir panašaus pločio, bet pas mus vargiai pasiekia 2-2,5 m aukštį. Jeigu po keleto metų augalas ima skursti, dažnai sirgti, padauginkite keletą naujų augaliukų iš pusiau sumedėjusių (vasarą) auginių arba sėklų, o jį patį išmeskite.

Tai 7-9 zonos augalas, lauke pas mus joms  per šalta, bet galima auginti namuose, panašiai kaip auginami oleandrai, brugmansijos, bugenvilijos ar citrusiniai augalai. Rudenį ir pavasarį jie praleidžia namuose, žiemoja vėsiai (numeta lapus) arba šiltai ir šviesiai (nenumeta lapų arba tik keletą), o vasaroja lauke.

Šiltuose kraštuose lenkoraninės albizijos nemėgiamos ir net naikinamos, nes greitai auga ir plinta kaip invazinė rūšis. Tačiau prieš keletą metų Vakarų Europos augalų mugėse ir parodose pasirodžiusi `Summer Chocolate` sulaukė nemenko susidomėjimo. Pirmą sykį šį augalą pamačiau Gento (Belgija) augalų mugėje 2008 metų rudenį. Iš pradžių pagalvojau, kad tai robinija, kuri pas mus puikiai auga lauke, ir mintyse jau kasiau jai duobę pietiniame gėlyno kampe, bet  pardavėjas pertraukė mano fantazijas pasakydamas, kad tai mimoza. Šalčiui atspari, pridūrė išdidžiai, pakenčia -5oC, gal net daugiau. Duobę gėlyne teko užkasti. Visgi šokoladiniai lapukai dar ilgai mojavo man prieš akis, tad kitąmet iš Vokietijos atsisiunčiau sprindinį, ką tik išaknydintą auginį. Kasmet persodinamas į derlingą, bet laidžią žemę (nupjautos žolės komposto, priemolio ir smėlio mišinys 2:1:1) ir vis didesnį vazoną, per porą metų jis pasiekė 60 cm ir suformavo vainiką.

Įdomu tai, kad nauji ūgliai su lapukais auga žali ir pamažu nusispalvina sodria bronza. Juk paprastai visi raudonlapiai krūmai ir medžiai ryškiausi būna pavasarį ir vasarą, o paskui jų spalvos išblunka. Lenkoraninė albizija `Summer Chocolate`, atvirkščiai – juo toliau į vasarą, tuo ryškesni lapai. Pražysta vasaros antroje pusėje, jauni augaliukai – vėliau, ir žydi iki vėlyvo rudens. Žiedukai balsvai rausvi ar purpuriniai, atrodo labai dailiai tarp tamsių šokoladinių lapų. Mėgsta saulę, šviesą ir šilumą, todėl į lauką išneškite tuo pačiu metu, kai balkone ar terasoje sodinsite surfinijas ir kitas šalčiui jautrias balkonines gėles. Paprastai tai gegužės pabaiga arba birželio pradžia.

Rytinėje ir vakarinėje namo pusėje albizija gerai jausis saulėje, pietinėje pusėje verčiau laikykite pusiau pavėsyje, vazoną statykite prie pavėsinės, pergolės ar suoliuko, kad nekaistų saulėje.

Augalas pakenčia sausras, bet vazone žemė greičiau išdžiūva, todėl nepamirškite palaistyti ir kartą per mėnesį (vasarą) patręšti skystomis kompleksinėmis, žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Albizija mėgsta, kai žemė vazone drėgna, bet „kojos“ vandenyje nemirksta. Jeigu perlaistėte arba po itin smarkaus ilgo lietaus, vandens perteklių iš vazono išpilkite.

Manoji albizija, kol jauna, žiemodavo kambaryje, bet šiemet planuoju palikti lauke iki pirmų šalnų ir palaukti, kol ji natūraliai pradės mesti lapus. Tai šio augalo problema, jis lapų mesti neskuba, o lietuviška žiema iki gruodžio nelaukia. Yra trys galimi žiemojimo variantai.

1. Jeigu numeta lapus ir pasiruošia žiemai – vėsiame tamsiame rūsyje (6-10oC).

2. Numeta dalį lapų, nustoja augti – vėsioje šviesioje patalpoje (12-16oC).

3. Auga, žydi, žiemai nesiruošia  – kambaryje, ar kitoje šiltoje patalpoje.

Kambaryje žiemojančios albizijos ūgliai ištįsta, auga šviesūs, augalą puola skydamariai ir baltasparniai. Lauke joss taip pat patinka įvairiems kenkėjams. Kai purkšite rožes, nepamirškite ir albizijų. Jeigu vasarą lietinga, vazoną perkelkite po stogeliu.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Siūlai vietoje lapų

Paprastasis šaltekšnis (Frangula alnus) – neišvaizdus, nieko neišsiskiriantis medelis ar krūmas. Auga mūsų miškuose ir pamiškėse – tokio savo sode tikrai nesodintumėte. Tačiau jo dekoratyvinė forma  `Asplenifolia` atkreipia net išrankiausio sodininko dėmesį. Tai iki 2 m aukščio ir 1,5-2 m pločio ažūrinis krūmas kompaktiška, neplataus skėčio formos laja. Lapukai giliai karpyti, siauri, linijiški, netaisyklingai skiautėti. Augalas labiau primena didžiulę papirusinę viksvuolę, negu šaltekšnį.

Žemei nereiklus ir vietai nereiklus, bet geriau jaučiasi saulėje ar pusiau pavėsyje, derlingoje ir drėgnoje žemėje. Šalčiui visai atsparus, dengti nereikia. Genėti taip pat beveik nereikia. Auga lėtai. Laja gerokai platesnė augalo viršuje, todėl šaltekšnį galima sodinti su neaukštais krūmeliais ar daugiamečiais žoliniais augalais, kurie jo neužgoštų, bet uždengtų žemę. Šalia labai dera dekoratyvinės žolės ir svogūniniai augalai.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Sveikalapis karklas `Hakuro Nishiki`

Botanikas, pavadinęs šį augalą sveikalapiu, buvo tikras cinikas. Nežinia kaip kiti sveikalapiai karklai (Salix integra), bet `Hakuro Nishiki` yra vienas iš pretenzingiausių. Jį puola beveik visi kenkėjai bei ligos, o šaltomis žiemomis apšąla ūglių viršūnės. Bet koks gražus, pasakysite, ir būsite teisūs. Jų lapukai trijų spalvų – žali, balti ir rausvi, dažnai išmarginti iš karto keliomis spalvomis. Pavasarį lapukai ūglių viršūnėse būna ypač ryškūs ir laja primena rausvai baltą ažūrinį debesėlį.

Įvairiuose botaniniuose šaltiniuose kultivaras `Hakuro Nishiki` taip pat minimas kaip `Albo maculata`, `Fuiji Koreangi`, `Fuiji Nishiki` arba `Albomarginata`. Tai vienas iš smulkiausių sveikalapių karklų, auginamas kaip nedidelis medelis apskrita laja arba krūmas.

 Žiedynai gelsvi, retoki ir visai nepanašūs į tuos prašmatnius baltus, kačiukais vadinamus pūkuotus burbulus, kuriais pamiškėse pasipuošia blindės (Salix caprea). Sveikalapių karklų `Hakuro Nishiki` žiedynai pasirodo anksti pavasarį, prieš išsprogstant lapams arba jiems sprogstant. Karklai yra vieni iš anksčiausiai sprogstančių augalų, jų lapai paprastai pasirodo 3-4 savaitėmis anksčiau negu kitų medžių ir krūmų. Lapai ant jaunų ūglių būna ryškiai rausvi su baltu, o sendami keičia spalvą į kreminiai balsvą arba pažaliuoja. Dauguma šio karklo lapų yra žali ir baltai dėmėti arba balti ir žaliai dėmėti. Rudenį lapai pagelsta ir nukrenta palyginti vėlai. Žiemai persiritus į antrą pusę, stiebai gražiai parausta (jeigu orai šalti). Nauji ūgliai augina ryškesnius stambesnius lapus, todėl žiemos pabaigoje lają rekomenduojama išgenėti, apkirpti. Jaunos šakelės žiemą taip pat būna ryškesnės. Karklai nebijo genėjimo, jiems tai naudinga sveikatinimo procedūra.

`Hakuro Nishiki` dažniausiai auginamas kaip krūmelis arba į aukštą kamieną skiepytas medelis. Jo laja apvali, kompaktiška. Visus poskiepio ūglius, pasirodžiusius ant kamieno arba pomedžio zonoje (iš šaknų) reikia išpjauti.

 Šiems karklams reikia derlingos ir drėgnos, bet neužmirkstančios žemės. Kai prigyja, pakenčia sausras geriau negu kiti karklai. Pirmaisiais metais po pasodinimo per sausras būtina reguliariai laistyti. Gerai jaučiasi saulėje ir pusiau pavėsyje. Ryškiausia lapų spalva būna saulėje, bet karštą vasarą, ypač kai užtrunka sausros, `Hakuro Nishiki` lapai nudega.

 Jauni šakos stačiai aukštyn, o vėliau gražiai nulinksta. Jeigu pageidaujate išlaikyti apvalią lajos formą, ją reikia retsykiais apkirpti, bet paprastai užtenka vieno rimtesnio genėjimo žiemos pabaigoje. Krūmo formos karklus galima nupjauti per sprindį nuo žemės, naujos šakos greitai atauga. Medelio formos karklai, nelygu jų vainiko dydis, apkerpami per vieną ar du sprindžius.

Negenimo krūmo šakos gerose sąlygose gali ištįsti iki 3 m, bet dažniausiai neviršija 2 m.

 `Hakuro Nishiki` patinka trąšos, bet juos, kaip ir visus medėjančius augalus, geriausiai patręšti vieną kartą gausiau pavasarį, negu nuolat ir po truputį. Nuo vasaros vidurio negalima tręšti azoto trąšomis, nes jos paskatina augti naujus ūglius, kurie nespėja sumedėti iki žiemos ir nušąla. Apskritai su trąšomis verčiau nepersistengti. Šie karklai neblogai jaučiasi dideliuose vazonuose, tuomet tręšiama lėtai tirpstančiomis trąšomis (dažniausiai pagaliuko ar konuso formos, rečiau birios), kurios įterpiamos į žemę prie šaknų. Jų užtenka visam sezonui.

 Puošnūs šio karklo lapukai geriausiai atrodo tamsiame fone. Jį tinka sodinti priešais raudonlapius medžius ir krūmus (bukai, šeivamedžiai, pūkeniai, pūsleniai ir pan.), labai gražiai atrodo prie tvenkinio, krioklio ar aukštos gyvatvorės. Tinka sodinti sudėtinėse lysvėse su apvadais kaip vertikalus akcentas.

Kaip minėjau, šis karklas labai skanus – jį ėda visi kas tik gali. Jeigu neturite kantrybės skainioti pažeistus lapus ir ūglius, 1-2 kartus per metus profilaktiškai nupurškite augalą fungicidais ir insekticidais. Jeigu auginate rožes, galite purkšti tuo pačiu metu ir tais pačiais chemikalais, tik silpnesniu tirpalu. Svarbu tai atlikti apsiniaukusią dieną arba vakare, nes balti ar rausvi lapai, nupurkšti saulėtą dieną, tuojau pat susiraito ir nudžiūva. Taip nutinka ir tuomet, kai skiedinys per stiprus.

Dauginama žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, įsišaknija lengvai. Šalčiui atsparus, bet šaltą žiemą pravartu mulčiuoti šaknis, o viršūnes apšąla beveik visuomet.

Vis dažniau gėlynuose auginama patobulinta `Hakuro Nishiki` atmaina – sveikalapis karklas `Flamingo`. Jo šakos žiemą gerokai ryškesnės, lapukai trumpesni ir siauresni, o rausvi lapai pavasarį ypač ryškūs ir spalvą išlaiko palyginti ilgai. Be to, lapukai atsparesni saulei ir rečiau nudega.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Rausvas kaip flamingas

 Kininis indrenis (Toona sinesis) `Flamingo` – augalų pasaulio chameleonas. Lietuvoje jo matyti neteko, o būtų įdomu pabandyti auginti (6 klimato zona), ypač centrinėje šalies dalyje ir pajūryje. Kam yra tekę lankytis Londono Kew botanikos sode gegužės pradžioje, tas sutiks, kad Jungtinėje Karalystėje tai ypač spalvingas mėnuo – žydi rododendrai ir azalijos, dekoratyviniai svogūnai, skleidžiasi aguonos, bijūnai, o krūmai ir medžiai spalvotais lapais tuo metu ypač ryškūs. Nenuostabu, kad pavėsingas arba rododendrų sodas pavasarį Kew yra populiariausias ir sulaukia daugiausia lankytojų. Tačiau labiausiai čia žavimasi ne ryškiomis azalijų ar rododendrų pagalvėmis, bet keistu medžiu siaura ažūrine laja, kurį būtų galima pavadinti uosiu, jeigu ne jo ryškiai rožiniai lapai. Tai kininis indrenis `Flamingo` ir jo pavadinimas tiksliai apibūdina įspūdį, kurį šis augalas palieka pavasarį, mojuodamas rausvais lapais skaisčiai mėlyname danguje. Nauji lapukai išsprogsta skaisčiai rožiniai, vėliau pamažu blykšta iki rausvų, balsvai rausvų, kol visai pabąla ir pamažu pažaliuoja. Šis procesas užtrunka apie mėnesį. Per tiek laiko kininis indrenis iš gulbės pavirsta bjauriuoju ančiuku ir tokiu lieka iki rudens. Tuomet lapai pagelsta, o paskui nukrinta.

 Kininis indrenis `Flamingo` užauga iki 8 m, jo laja siaura, ažūrinė. Lapai sudėtiniai, 30-40 cm pločio ir iki 60 cm ilgio, sudaryti iš 10-24 smulkesnių lapukų. Žiedynai taip pat sudėtiniai, 30-40 cm ilgio, sudaryti iš smulkių kreminių žiedelių.

Indreniui patinka derlinga, rūgštoka (5,5-6,5 pH) ir drėgna žemė, saulėta vieta.

 Jauni indrenio ūgliai yra valgomi ir labai vertinami Azijoje, išsiskiria savotišku svogūno prieskoniu. Jie apkepami arba apverdami (kartais troškinami) ir valgomi kartu su kitomis daržovėmis su mėsa ar ryžiais. Beje, rausvi `Flamingo` ūgliai vertinami labiau negu žali rūšinio augalo ūgliai. Indrenių žievė, sėklos ir šaknys naudojamos tradicinėje kinų medicinoje kaip veiksminga priemonė prieš vėžį, jo ekstraktas reguliuoja cukraus kiekį sergant diabetu, gerina atmintį. Labai vertinama ir mediena, iš jos gaminami baldai. Indrenio smilkalai deginami Azijos šventyklose ir turi malonų specifinį kvapą.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.