Tobulas mažylis

Pagaliau palijo ir mano sodas atsigavo. Bent jau tokį įvaizdį sudaro daugiametės gėlės, stipriai ūgtelėjusios vos per vieną naktį, ir vėl sodrią spalvą atgaunanti veja (o gal tai tik piktžolės vejoje… ). Su lietumi grįžo noras rašyti. Kad bukai yra vieni iš mylimausių mano medžių turbūt aišku iš išsamaus ankščiau rašyto straipsnio šiame bloge. Man patinka šie kantrūs ir puošnūs augalai, bet ne visi jie telpa mažame miesto sklype. Dėl paprastojo buko (Fagus sylvatica) `Mercedes` tokių problemų nekyla. Pirmas krūmelis mano kolekcijoje atsirado prieš 10 metų, kartu su dekoratyvinių formų šeivamedžiais. Įsigijau jį kaip pakaitalą japoniniams klevams, kurie pas mane niekaip neaugo ir ankščiau ar vėliau numirdavo.

Įvairiuose specializuotuose šaltiniuose rašoma, kad `Mercedes` gali pasiekti 4 m aukštį ir 3 m plotį. Auga labai lėtai, maniškis per 10 metų pasiekė 1,5 aukštį ir plotį (sodinau 0,5 m aukščio laibą poros šakų krūmelį). Jis gražaus, bet netaisyklingo rutulio formos, laja labai tanki. Lapukai ilgi, siauri. Beje `Mercedes` yra miniatiūrinė `Asplenifolia` sesuo. Jų lapai tokios pačios formos, dydžio bei spalvos. Dėl kompaktiškos lajos ir siaurų lapukų `Mercedes` dažnai yra sodinami japoniniuose soduose ir pakeičia lepius japoninius klevus.

`Mercedes` turi labai įdomią savybę – jų lapai žali, rudenį pageltonuoja (nelygu orai, bet dažniausiai būna gražios garstyčių spalvos), o paskui paruduoja ir kybo ant krūmo iki pat naujų lapų kitą pavasarį. Sprogsta vėliausiai už visus kitus bukus ir jų giminaičius skroblus. Kartais atrodo, kad augalas nudžiūvo – sode jau žaliuoja net didžiausi lėtapėdžiai, o jis nė krust. Ir staiga per vieną naktį `Mercedes` nusimeta seną rūbą ir pasipuošia nauju žaliu. Kas kartą šio virsmo laukiu lyg stebuklo.

Mažylis bukas visai nereiklus. Mėgsta saulę ar pusiau pavėsį. Pas mane jis auga kietame, per sausras į akmenį sudžiūvantį priemolį. Papildomai nelaistomas (išskyrus pirmuosius metus po pasodinimo), šiek tiek trąšų gauna kasmet pavasarį kai trešiama žolė ir spygliuočiai. Esu mačiusi ant jo keletą baltasparnių ir keletą sraigių, bet panašu, kad jis neskanus. Šalčio visai nebijo, nėra apšąlęs nei vienos šakelės.

Tobulas augalas. O svarbiausia, jo nukritę lapukai negadina nuotaikos rudenį, nesivolioja keletą metų pakrūmėse ir per sezoną suyra (kas augina bukus tas supranta apie ką aš). 

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2019, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

5 pradinuko klaidos

Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus   “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.

Pirmiausia ir didžiausia klaida, kurią daro visi naujokai, kai pagavus azartui perkami visi patikę ar pirmiausiai pasitaikę medžiai ar krūmai ir sodinami kur pakliūva. Vėliau prasideda begaliniai persodinimai, augalų keitimai vietomis ar naujais augalais, ir galutinis kiemo vaizdas susiformuoja po gero dešimtmečio ar nesusiformuoja visai, tuo sukeldamas didžiulį nusivylimą.

Kita klaida, kai susižavima ir pradedami kolekcionuoti vienos rūšies augalai. Rimta augalų kolekcija ir akiai malonus želdinys – dvi sunkiai suderinamos savokos, nebent sklypas labai didelis ir savo kolekciją jūs galite meistriškai paslėpti tarp kitų augalų.

Trečia klaida, kai nekreipiama dėmesio į augalo ir sklypo dydžio darną. Dažniausiai prekiaujama jaunais, mažais augalais ir nepatyręs sodininkas pirkdamas net nepaklausia, kas užaugs iš šio mažo mielo spyglių ar lapų kamuoliuko. Nesodinkite didelių rūšinių medžių ir krūmų miesto sklype ir miniatiūrinių ar pusiau žemaūgių medžių ir krūmų erdvioje kaimo sodyboje, nebent jūs turite slaptą mintį ir viziją kaip juos tinkamai panaudoti.

Ketvirta klaida, kai nepaisoma agrotechnikos. Augalus reikia grupuoti pagal jų poreikius saulei, dirvai, jos pH ir drėgmės kiekiui. Tie, kurie mėgsta saulę, lengvą ir rūgščią žemę, prastai jausis pavėsyje ir molyje. Ir atvirkščiai.

Penkta klaida – žavėjimasis egzotiškais ir šalčiui neatspariais augalais. Jų vieta narvelyje, t.y. – vazonėlyje, o gražūs, daug priežiūros nereikalaujantys želdynai kuriami iš paprastų, šalčiui atsparių medžių ir krūmų, jų žemaūgių kultivarų spalvingais lapais ar spygliais.

Dažniausiai sumedėjusių augalų dydis apibūdinamas taip:

Miniatiūrinis augalas per 10 metų užauga nuo1 iki 30 cm (vidutiniškai 1-2,5 cm per metus).

Žemaūgis augalas per 10 metų užauga nuo 30 cm iki 1,8 m (vidutiniškai 2,5-15 cm per metus).

Vidutinio dydžio augalas per 10 metų užauga nuo 1,8 iki 4,5 m (vidutiniškai 15-30 cm per metus).

Normalaus dydžio (stambus) augalas per 10 metų užauga apie 4,5 m (apie 30 cm per metus).

Visgi gražiai susitvarkyti kiemą galima ir be specialisto pagalbos, jeigu rimtai domitės augalais, išmanote jų dydį, augimo greitį, lajos formą, lapų ar spyglių spalvas ir jų kaitą kintant metų laikams. Tam reikia ne vienerių metų augalų stebėjimo ir mokymosi iš savo bei svetimų klaidų.

Dažnai spygliuočiai sodinami tik gyvatvorėse arba išmėtomi vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

© Sodoplanas.lt, 2013, Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.