Keistuolės iš tropikų

Kai lauke nėra ką veikti, nori nenori atsigręži į palanges. Paprastai nerašau apie kambarines gėles, bet šios ypač mielos. Ką ten mielos – tilandsijos arba “air plants” yra labai populiarios užsienyje ir be jų neįsivaizduojamas nei vienas modernus interjeras. Modernu ar ne – spręsti jums, bet augalai tikrai unikalūs ir verti poros sakinių.

Tilandsijos yra epifitiniai augalai ir dažnai neteisingai pravardžiuojamos parazitais. Kitais augalais jos naudojasi tik kaip atrama, kopetėlėmis ar patogia pakaba, bet jais nesimaitina ir ant jų neparazituoja. Jos pačios vykdo fotosintezę (nors ir menką) ir maitinasi maisto medžiagomis, gautomis su vandeniu.

Tilandsijos skirstomos į dvi pagrindines grupes – vienos labiau prisitaikiusios augti vidutinio drėgnumo tropikų miškuose, o kitos dykumose, sausuose tropikų miškuose arba labai atvirose, saulėtose drėgnų miškų vietose. Pirmos grupės augalai dažniausiai žali, plonais, bet plačiais ir minkštokais lapais. Jos dažnai suformuoja skrotelę, kur gali kaupti vandenį ir turi šaknis, kurios sugeba įsisavinti vandenį. Šias tilandsijas galima (bet nebūtina) sodinti į orchidėjoms/epifitams skirtą substratą (jokiu būdu ne kompostinė žemė).

Antros grupės tilandsijos visuomet pilkšvo atspalvio (pilkai rausvos, pilkai žalsvos, pilkai melsvos) arba pilkos, dažnai plaukuotos. Lapukai kieti, lyg vaškiniai, kibūs, dažniausiai smailėjantys, susukti į dailią skrotelę. Šios tilandsijos prisitaikiusios augti dykumose ir sausuose tropikų miškuose arba džiunglių aukštikalnėse ir ypač taupyti vandenį. Jos neturi šaknų arba turi kelias, bet jos nepritaikytos vandeniui siurbti ir naudojamos tik kaip laidukas prisitvirtinti prie atramos.

Mūsų parduotuvėse dažniausiai parduodamos būtent šios, sausesniuose regionuose augančios tilandsijos. Retai kam pavyksta jas išlaikyti ilgiau kaip pusę metų dėl netinkamos priežiūros. Jos arba supūva nuo vandens ir trąšų pertekliaus, arba sudžiūva dėl vandens trūkumo.

Tilandsijos tikrai unikalios. Augdamos ypatingose sąlygose, jos prisitaikė išgyventi ypatingais metodais. Daugumos sausų vietovių tilandsijų lapus dengia trichomos – tai savotiški žvyneliai, kurie atspindi saulę ir apsaugo augalą nuo nudegimo, ir tuo pačiu gaudo drėgmę iš oro. Kuo trichomų daugiau, tuo augalai pilkesnis (pasitaiko pūkuotų). Be to, šios tilandsijos fotosintezę vykdo tik naktį, nes tik tuomet, taupydamos drėgmę, jos atveria savo lapų žioteles. Naktį šviesos labai mažai, todėl fotosintezė mažai aktyvi ir augalai labai lėtai auga.

Apie tai užsiminiau ne veltui – tai įvadas į tilandsijų laistymo instrukciją.

Sodinti į žemę ir laistyti jų negalima (išskyrus “drėgno” tipo tilandsijas, augančias orchidėjų substratuose), bet reguliariai sudrėkinti būtina. Įprasta manyti, kad tilandsijas, kad jos gautų pakankamai drėgmės, reikia purkšti keletą kartų per dieną – žodžiu, kad jų lapukai visada turi būti drėgni. Tai pirma klaida, nes tilandsijos iki nakties privalo išdžiūti – sudrėkusios trichomos užspaudžia žioteles ir augalas negali vykdyti fotosintezės.

Geriausias būdas pagirdyti sauso klimato tilandsijas – pamerkti jas valandai į drungną/šiltą vandenį. Paskui ištraukti, nupurtyti ir apverstas padėti ant popierinio rankšluosčio, kad gerai nuvarvėtų. Tai daryti reikėtų pirmoje dienos pusėje, kad augalai išdžiūtų iki nakties. Sauso klimato tilandsijoms pakanka vienų maudynių per savaitę, drėgno – jeigu jos auga ne vazone – 2-3.

Žiemą, kai kambario oras ypač sausas, ir sauso klimato tilandsijas mirkyti reikėtų du kartus per savaitę. Prie atramų pritvirtintas tilandsijas keblu kaskart nuimti ir vėl iš naujo užkabinti. Tokiu atveju belieka purkšti. Augalas pilnai pagirdomas per 2-3 purškimus. Kiekvieną sykį purkštuvas paspaudžiamas po 2-3 kartus, kad nuo augalo imtų varvėti vanduo. Procedūra pakartojama po 15-20 min. Purškiama 2-3 kartus per savaitę, o žiemą, jeigu kambaryje oras labai išsausėja, kasdien. Kaip ir po mirkymo, iki nakties nupurkštos tilandsijos privalo išdžiūti. Geriausia, kai tilandsijos prie atramos pritvirtinamos aukštyn kojomis, lapukais žemyn (natūraliose augavietėse jie dažniausia taip ir auga) arba bent 45 laipsnių kampu. Tuomet vandens perteklius natūraliai išteka. Nupurkštos arba į vandenį pamerktos tilandsijos pažaliuoja, praranda savo pilkšvą atspalvį, nes vandens prikaupusios trichomos pasidaro skaidrios (kol jo neperima kitos ląstelės – tuomet augalas vėl papilkėja).

Nors gaji kitokia nuomonė, tilandsijų visai nebūtina kabinti ar kažkur pritvirtinti. Jos puikiai jaučiasi ant palangės – tiesiog paguldykite jas ten, sugrupuokite po kelias į seklų vazoną ar lovelį, pakabinkite ant kitų augalų. Dabar yra specialių vielinių rėmelių ir kabyklų, kur augalų nereikia nei nei klijuoti – tiesiog įsprauskite “uodegėlę”, ir viskas. Šioje mano nuotraukoje ant palangės – DIY tilandsijos “vazonėlis” iš medžio kubelio ir vielos. Tokį pasigaminti labai paprasta – tiesiog pragręžkite medį, iš storos vielos rankomis suformuokite spiralę ir jos galiuką įklijuokite išgręžtoje skylutėje karštais klijais. Viskas – turite šaunų stilingą stovelį savo augintinei.

Drėgno klimato tilandsijos (jų mūsų parduotuvėse matyti neteko, bet vistiek keletas žodžių apie laistymą) labai mėgsta purškimą, ir jų nereikia džiovinti. Atvirkščiai, skrotelėje (jeigu skroteles suformuoja) sukauptas vanduo joms į naudą, gausiai laistomas ir substratas, nes šaknys naudojamos pagal paskirtį. Gausiai laistyti nereiškia, kad tilandsijos turi augti pelkėje. Palaistėte, ir po valandos dviejų perteklių išpylėte.

Šiems augalams reikia daug šviesos, tai dar viena klaida, kurią dažnas padarome, nukišdami tilandsijas į tamsiausią kambario kertelę. Ties pusiauju saulė daug stipresnė negu mūsų klimato juostoje, ten išklaidyta džiunglių šviesa atitinka mūsiškę tiesioginę. Lietuvoje tilandsijos puikiai jaučiasi ant rytinių, vakarinių ir šiaurinių palangių, o žiemą ideali pietų pusė. Jeigu auginate tilandsijas ant sieninių atramų, jos turi būti kuo arčiau lango.

Dabar apie vandenį. Jokio vandens iš krano, šulinio ar vandens telkinio. Geriausias lietaus vanduo – jo nesunku prisirinkti (žinau.. ironiška… ypač šiais metais… 😉 ) ir laikyti uždengtame inde lauke, o prieš maudynes pasemti kiek reikia ir įnešti į namus, kad sušiltų; arba naudoti filtruotą vandenį. Esu skaičiusi, kad tinka ir vanduo buteliuose, bet koks tiksliai nežinau.

Tręšti tilandsijų nereikia, bet jeigu labai labai norite pabandyti, naudokite epifitinėms orchidėjoms skirtas trąšas ir tik dešimtadalį normos. Ištirpinkite jas vandenyje, kuriame mirkysite tilandsijas.

Sėkmės lepinant 🙂

Giedrė

P.S. Paspaudus ant nuotraukų, jos padidėja 😉

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

 

Šokoladinės mimozos

Lenkoraninė albizija (Albizia julibrissin) kilusi iš Azijos, auga didžiuliame plote nuo Irano iki Japonijos. Šie medžiai vertinami dėl kvapnių, į gausius žiedynus sutelktų rausvų žiedų. Jie švelnūs kaip šilkas ir primena gervių kuodukus. Tai jautriųjų mimozų (Mimosa pudica L.) giminaitės, dažnai vadinamos šilkinėmis mimozomis. Daugumos rūšių mimozų lapai jautrūs bet kokiam mechaniniam dirginimui. Jautriosios mimozos lapukai paliesti poromis susiglaudžia į viršų ir visas sudėtinis lapas nulinksta žemyn, o po pusvalandžio atsitiesia. Albizijos nėra tokios jautrios kaip mimozos, bet nakčiai ir jos suskleidžia lapukus.

Jautriosios mimozos – nedidukas (iki 0,6 m), šilumamėgis ir trumpaamžis augalas. Neverta jų auginti daugiau kaip 1-2 metus, nes keras nuskursta, išretėja, ima sirgti. Geriausiai iškart po žydėjimo jį išmesti ir kitąmet pasisėti iš naujo. Lenkoraninė albizija taip pat palyginti trumpaamžė, bet gražiai augs ir žydės bent 8-12 metų. Šiltuose kraštuose albizijos užauga iki 6 m aukščio ir panašaus pločio, bet pas mus vargiai pasiekia 2-2,5 m aukštį. Jeigu po keleto metų augalas ima skursti, dažnai sirgti, padauginkite keletą naujų augaliukų iš pusiau sumedėjusių (vasarą) auginių arba sėklų, o jį patį išmeskite.

Tai 7-9 zonos augalas, lauke pas mus joms  per šalta, bet galima auginti namuose, panašiai kaip auginami oleandrai, brugmansijos, bugenvilijos ar citrusiniai augalai. Rudenį ir pavasarį jie praleidžia namuose, žiemoja vėsiai (numeta lapus) arba šiltai ir šviesiai (nenumeta lapų arba tik keletą), o vasaroja lauke.

Šiltuose kraštuose lenkoraninės albizijos nemėgiamos ir net naikinamos, nes greitai auga ir plinta kaip invazinė rūšis. Tačiau prieš keletą metų Vakarų Europos augalų mugėse ir parodose pasirodžiusi `Summer Chocolate` sulaukė nemenko susidomėjimo. Pirmą sykį šį augalą pamačiau Gento (Belgija) augalų mugėje 2008 metų rudenį. Iš pradžių pagalvojau, kad tai robinija, kuri pas mus puikiai auga lauke, ir mintyse jau kasiau jai duobę pietiniame gėlyno kampe, bet  pardavėjas pertraukė mano fantazijas pasakydamas, kad tai mimoza. Šalčiui atspari, pridūrė išdidžiai, pakenčia -5oC, gal net daugiau. Duobę gėlyne teko užkasti. Visgi šokoladiniai lapukai dar ilgai mojavo man prieš akis, tad kitąmet iš Vokietijos atsisiunčiau sprindinį, ką tik išaknydintą auginį. Kasmet persodinamas į derlingą, bet laidžią žemę (nupjautos žolės komposto, priemolio ir smėlio mišinys 2:1:1) ir vis didesnį vazoną, per porą metų jis pasiekė 60 cm ir suformavo vainiką.

Įdomu tai, kad nauji ūgliai su lapukais auga žali ir pamažu nusispalvina sodria bronza. Juk paprastai visi raudonlapiai krūmai ir medžiai ryškiausi būna pavasarį ir vasarą, o paskui jų spalvos išblunka. Lenkoraninė albizija `Summer Chocolate`, atvirkščiai – juo toliau į vasarą, tuo ryškesni lapai. Pražysta vasaros antroje pusėje, jauni augaliukai – vėliau, ir žydi iki vėlyvo rudens. Žiedukai balsvai rausvi ar purpuriniai, atrodo labai dailiai tarp tamsių šokoladinių lapų. Mėgsta saulę, šviesą ir šilumą, todėl į lauką išneškite tuo pačiu metu, kai balkone ar terasoje sodinsite surfinijas ir kitas šalčiui jautrias balkonines gėles. Paprastai tai gegužės pabaiga arba birželio pradžia.

Rytinėje ir vakarinėje namo pusėje albizija gerai jausis saulėje, pietinėje pusėje verčiau laikykite pusiau pavėsyje, vazoną statykite prie pavėsinės, pergolės ar suoliuko, kad nekaistų saulėje.

Augalas pakenčia sausras, bet vazone žemė greičiau išdžiūva, todėl nepamirškite palaistyti ir kartą per mėnesį (vasarą) patręšti skystomis kompleksinėmis, žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Albizija mėgsta, kai žemė vazone drėgna, bet „kojos“ vandenyje nemirksta. Jeigu perlaistėte arba po itin smarkaus ilgo lietaus, vandens perteklių iš vazono išpilkite.

Manoji albizija, kol jauna, žiemodavo kambaryje, bet šiemet planuoju palikti lauke iki pirmų šalnų ir palaukti, kol ji natūraliai pradės mesti lapus. Tai šio augalo problema, jis lapų mesti neskuba, o lietuviška žiema iki gruodžio nelaukia. Yra trys galimi žiemojimo variantai.

1. Jeigu numeta lapus ir pasiruošia žiemai – vėsiame tamsiame rūsyje (6-10oC).

2. Numeta dalį lapų, nustoja augti – vėsioje šviesioje patalpoje (12-16oC).

3. Auga, žydi, žiemai nesiruošia  – kambaryje, ar kitoje šiltoje patalpoje.

Kambaryje žiemojančios albizijos ūgliai ištįsta, auga šviesūs, augalą puola skydamariai ir baltasparniai. Lauke joss taip pat patinka įvairiems kenkėjams. Kai purkšite rožes, nepamirškite ir albizijų. Jeigu vasarą lietinga, vazoną perkelkite po stogeliu.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Gražuoliai oleandrai

Šiltuose kraštuose oleandrai auga puikiais vešliais kupolais ir visą sezoną beria baltus, rausvus, alyvinius, raudonus, kartais dvispalvius žiedus. Jų sąžalynų galima rasti net dykvietėse, kalnų šlaituose ar vasarą išdžiūvančių upių pakrantėse. Tai sausrai, dulkėms ir saulei ypač pakantūs augalai, todėl specialiai sodinami pakelėse, miestų parkeliuose, puošnesniais kultivarais apželdinamos viešbučių teritorijo

 

Pas mus oleandrams žiemą per šalta, bet vasaroti lauke po stogeliu jiems visai smagu. Rudenį prieš atvėstant orams pernešami į namus. Mano oleandras, kuris į Lietuvą atkeliavo iš Kretos, kol kas dar nedidelis, apie 80 cm aukščio, todėl peržiemoja ant platesnės pietinės palangės. Nors įvairiuose šaltinuose rašoma, kad oleandrai bijo sauso oro, todėl žiemą juos reikia purkšti, maniškiui užtenka, kad retsykiais jį palaistau.
Paprastai ant palangės visuomet vėsiau negu kambario viduryje. Jeigu ten 15-16 laipsnių – oleandrams idealu.

Pavasarį oleandrą pradedu laistyti kartą per savaitę arba dvi, o karštą vasarą prireikia ir dviejų kartų per savaitę. Tvarkaraštis apytikslis – laistyti niekada neskubu, nes oleandras pats parodo, kada jam reikia gerti – lapai pamažu nusvyra žemyn. Palaisčius jie per valandėlę kitą sugrįžta į pradinę padėtį.

Jeigu žiemą oleandrą laikote labai šiltai, atkreipkite dėmesį į lapus – galbūt augalą reikės dažniau palaistyti. Kovo – gegužės mėn. į vandenį įmaišau tirpių, kaktusams skirtų „Schultz“ trąšų. Jos puikiai tinka visoms gausiai žydinčioms kambarinėms gėlėms.

Pavasarį oleandrą tręšiu kiekvieną kartą laistant. Vasarą – tik tuomet, kai pradeda formuotis žiedpumpuriai. Mano oleandras paprastai žydi tris kartus per sezoną kas du mėnesiai – balandį, liepą ir spalį.  Spalį augalo nebetręšiu.

Tinkamai prižiūrimas oleandras per keletą metų suformuoja gražų, 1,5-2 m aukščio vainiką. Tiksliau, jūs patys jį suformuojate su sekatoriumi.

Iš užsienio parvežtos šakelės ne visuomet išgyvena. Kartais lagaminuose jos susitrina, sušąla, apdžiūva, o kartais tiesiog būna nuskintos netinkamu laiku ir šaknelių neišleidžia. Bet paprastai oleandrai įsišaknyja greitai ir gerai. Paprasčiausia parvežtas šakeles iškart pamerkti į vandenį ir pastatyti šiltai. Šaknelės pasirodo per 1-2 mėn., tuomet persodinama į žemę. Oleandrams tinka vidutinio sunkumo pirktiniai komposto mišiniai. Aš dėl žemės per daug nesuku galvos, ir visus „imigrantus“ sodinu į purų, naminį, iš nupjautos žolės ir daržo žemės paruoštą (per metus kitus supuvusį) kompostą. Pirmaisiais metais šakelė sparčiai stiebiasi į viršų ir greitai pasiekia 1 m aukštį. Kai būsite tikri, kad šakelė gerai įsišaknijusi ir įsitvirtinusi vazone, nukirpkite ją per sprindį. Ji netrukus išsišakos. Palikite 3-4 į skirtingas puses augančias šakas. Kitąmet jas nukirpsite per sprindį ir taip augalą vėl paskatinsite šakotis. Genima iš karto po žydėjimo, nes vėliau augalas pradeda krauti žiedus kitam žydėjimui. Oleandro sultys nuodingos, todėl jį genėkite tik su pirštinėmis, saugokitės, kad sulčių nepatektų į akis. Šio augalo neturėtų būti alergiškų žmonių namuose.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.