Prie ištakų

Grįžtu prie Sodo plano po keleto metų tylos. Gyvenime būna laikotarpių, kad vietoje gerai žinomų, plačiai ištryptų ir jau kiek pabodusių takų renkamės mažai pramintus takelius ir ieškome savęs, o ratui apsisukus grįžtame prie ištakų. Gamta ir augalai – mano ištakos, mano alfa ir omega, užburianti, kasdien vis kitaip iškrintanti dėlionė, o sodai – tai odai ir sielai artimiausia jos dalis.

Kraipau galvą skaitydama tai, ką rašiau prie penketą metų. Daugelį tekstų reikėtų perrašyti (gal su laiku taip ir padarysiu), nes metai įrodė, jog sode nėra ir negali būti konkrečių, kategoriškų, visiems ir viskam tinkamų taisyklių. Yra bendri sodininkystės principai ir metodai, kuriuos mes kiekvienas lanksčiai prisitaikome sau.  Šis blogas skirtas ne mokyti, bet įkvėpti, palaikyti ir paskatinti imtis smagių dalykų savo kieme. 

Augalai su metais pažėrė staigmenų, keitėsi ir mano numylėtinių statusas. Spalvos ir formos vis dar žavi mane, kaip ir ankščiau, bet labiausiai mylėti augalai dabar velkasi sąrašo pabaigoje.

Žemaūgiai spygliuočių kultivarai vis dar `top wanted`, nes tai patys nereikliausi padarai žemėje. Nei jų tręšti, nei purkšti, nei lapus grėbti – tik grožėtis. Jų bėda, kad auga lėtai. Miniatiūriniai spygliuočiai apskritai geriausiai atrodo pasodinti grupėmis alpinariume ar kitoje tam specialiai skirtoje vietoje, o bendruose želdiniuose pasimeta tarp stambesnių augalų. Todėl jeigu neesate kolekcionierius, želdynams verčiau rinkitės kitus augalus ar augesnius spygliuočių kultivarus.

Labiausiai mane žavi lapuočiai krūmai ir medžiai spalvotais lapais. Nedidukai kultivarai ir atmainos, telpantys mažuose miesto ar priemiesčių sklypuose. Jie puikiai dera su spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai visą sezoną dekoratyvūs augalai. Jų minusas – lapai, tad rudenį daug darbo.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarų (geltonais karpytais lapais) vietą mano sode užėmė žagreniai `Tiger Eye`, nes šeivamedžiai tiesiog varė mane į neviltį sugebėjimu pritraukti visus regione kenkėjus ir ligas. Panašiai ir su raudonlapiais raugerškiais – išvijau iš sodo visus rūšinius, stambius, kurie mane apgenėdavo labiau nei aš juos – visgi jų spygliai pavydėtino dydžio ir aštrumo. Bet vis dar žaviuose ir auginu koloninų formformų raugerškius ir kompaktinius kultivarus, kurių nereikia genėti, ir kurie visai netraukia kenkėjų.

Japoninių lanksvų mano sode dabar dviem trečdaliais mažiau negu prieš 10 metų. Tai nuostabus, spalvingas ir nereiklus augalas, bet kad gerai atrodytų, o laja išlaikytų nepriekaištingą formą, jį reikia du kartus per metus formuoti žirklėmis ir kas 5 metus atjauninti. Tai užima labai daug laiko.

 

Bambukų kolekcija susitraukė iki minimumo – pavargau dangstyti. Bet nedidukės Sasaella vis dar auga kaip mūras – nebaisus joms nei šaltis, nei sausros. Susižavėjimas dekoratyvinėmis žolėmis neperaugo į meilę (Rasa, atleisk.. :)) ), bet jos puikiai papildo mano spalvotus želdynus.

Vis dar myliu savo melsves. Jų sumažėjo tik dėl to, kad neturėjau kur sodinti naujų įdomių augalų 🙂 Jos puikiai užpildo erdvę ir yra visiškai nereiklios. Mano auginamų melsvių neįveikia net sraigės, kurios paskutiniais metais iš mielo, netikėto sodo svečio peraugo į viską naikinančių siaubūnų (vis dar mielų, mažų ir spalvotų) armiją. Dar didesnis priešas – iš kažkurio medelyno su kitais augalais atkeliavęs raudonlapis kiškio kopūstas, kuris plinta kaip maras ir nebijo net raundapo. Apie tai dar rašysiu. Įrašai nebus labai dažni, bet porą kartų per mėnesį tikrai pasimatysime.

Iki susitikimo sode!

Giedrė

2018 m. balandžio 13 d.

Juodasis auksas

Priemiestiniuose sklypuose rūšiniai juoduogiai šeivamedžiai (Sambucus racemosa L.) sodinami retai – jie dideli ir neišvaizdūs. Užtat dekoratyviniai kultivarai spalvotais lapais itin geidžiami, juo labiau, kad ir įsigyti jau ne bėda – šiemet jų turi beveik visi stambesni medelynai.

Dekoratyviniai šeivamedžiai ypač tinka erdvesniems sudėtiniams, visą sezoną dekoratyviems spalviniams gėlynams, kur derinami  lapuočiai ir spygliuočiai krūmai, stambios dekoratyvinės žolės ir kai kurios daugiametės gėlės. Geltonlapiai ir margalapiai šeivamedžiai puikiai atrodo kaip šviesus fonas tamsesniems augalams arba prie tamsios tvoros, raudonlapiai, atvirkščiai – gerai atrodo šviesiame fone (šviesi tvora, namo siena, veja, stambesnis žalialapis krūmas).

Naujausias juoduogio šeivamedžio kultivaras `Black Lace` itin mėgiamas japoninio stiliaus sodų gerbėjų. Savo karpytais beveik juodais lapeliais ir ažūrine lajos struktūra jis labai panašus į japoninį klevą ir dažnai jį pakeičia šaltesnio klimato soduose. Kas augino japoninį klevą, tie žino, koks lepus ir įnoringas šis augalas. Jam reikia drėgnos žemės ir oro, bet jis nepakenčia užmirkimo. Vasarą per karščius reikia laistyti, o vakarais dar ir purkšti, nes kitaip lapai sudega saulėje. Žiemą šiuos klevus reikia mulčiuoti, o dažnai ir visai uždengti, nes jie jautrūs šalčiui. Kiek teko auginti plaštakinius klevus, visi jie nusibaigdavo po 3-4 metų. Išgyveno tik vienas, pasodintas šiaurinėje namo pusėje, užuovėjoje ir pavėsyje. Tačiau jis gražus tik gerą mėnesį – be saulės raudoni lapai greitai išblunka iki nešvariai žalių. Taigi jeigu kuriate japoniško stiliaus sodą ir jums jau atsibodo kurenti klevus, vietoje jų sodinkite `Black Lace`.

Pirmiausiai, šis šeivamedis nebijo saulės, karščio ir sausrų. Jo lapai niekada nenudega. Jis nereiklus dirvai, taip pat oro drėgmei, bet kuo geresnė ir drėgnesnė žemė, tuo sparčiau jis auga, o lapai būna sodresni. Tiesa, `Black Lace` nėra visai atsparus šalčiui ir žiemą apšąla viršūnes – gamta pati kontroliuoja jo aukštį. Užsienio augintojai  netgi rekomenduoja šaltesnio klimato šalyse auginti jį kaip daugiametį žolinį augalą ir kasmet rudenį iškirpti visas šakas iki pat žemės. Iki žemės kasmet jį išgeni ir tie gėlininkai, kurie siekia ryškaus kontrasto sudėtiniame gėlyne – nauji ūgliai būna ypač sodrios spalvos, lapai stambesni ir standesni.

`Black Lace` šaknys yra visiškai atsparios šalčiui ir niekuomet neiššąla. Jauni ūgliai nebijo pavasarinių šalnų nei saulės. Geroje žemėje, jeigu netrūksta drėgmės, o ypač patręšus organika, jie per mėnesį pasiekia 1-1,5 m aukštį. Jeigu norite žemesnių, norimame aukštyje nugnybkite viršūnes – ūgliai nustos augę į viršų ir pradės šakotis. Šis krūmas labai gražiai atrodo ir sudėtiniuose želdynuose su geltonlapiais tankios lajos krūmais, pavydžiui, japoninėmis lanksvomis. Vasarą pavėsyje lapų juodumas šiek tiek išblunka, saulėje – išlieka ryškus. Spalva nesikeičia ir rudenį. Gerai jaučiasi auginami dideliuose vazonuose, bet žemė juose neturi perdžiūti.

Kasmet iki žemės išpjaunami `Black Lace` nežydi arba žydi pavieniais žiedynais vėliau negu įprasta šeivamedžiams. Žiedynai sudėtiniai, skėtiniai, sudaryti iš daugybės gražių balsvų (kiti sako švelniai rausvų)„porcelianinių“ žiedelių. Jie švelniai kvepia. Peržydėjus užsimezga pavienės raudonai juodos uogytės, bet kiek teko sėti – nedaigios. Iki žiemos jos nukrenta arba nuraško paukščiai.

Dauginama pusiau sumėdėjusiais arba sumedėjusiais auginiais. Iš 10 į vazonėlius vėlų rudenį įkištų sumėdėjusių auginių pavasarį įsišaknijo 6. Vazonėliai per žiemą buvo laikomi nešildomame šviesiame garaže, per atlydžius palaistomi. Beje, tai patentuotas augalas, dauginti jį galima tik savo poreikiams.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

`Sutherland Gold` šviečia iš toli

Dekoratyviniai šeivamedžiai ypač tinka erdvesniems sudėtiniams, visą sezoną dekoratyviems spalviniams gėlynams, kur derinami  lapuočiai ir spygliuočiai krūmai, stambios dekoratyvinės žolės ir kai kurios daugiametės gėlės. Geltonlapiai ir margalapiai šeivamedžiai puikiai atrodo kaip šviesus fonas tamsesniems augalams arba prie tamsios tvoros, raudonlapiai, atvirkščiai – gerai atrodo šviesiame fone (šviesi tvora, namo siena, veja, stambesnis žalialapis krūmas). Dekoratyviniuose želdynuose dažniausiai auginami juoduogio (Sambucus nigra) ir raudonuogio (Sambucus racemosa) šeivamedžių kultivarai spalvotais lapais.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarai vilioja ne tik skaisčiai geltona spalva, bet ir plunksniškais lapais bei ažūrine puikios formos laja. Plačiai auginamą `Plumosa Aurea` pamažu išstumia pagerintas jo variantas – `Sutherland Gold`.
`Plumosa Aurea` lapai giliai karpyti, plunksniški, nuo žalsvai geltonų iki skaisčiai geltonų, gražiai svyra. Šakas augina pakopomis, lanku ir tai šiek tiek primena japoninių klevų augimo manierą. Žydi baltais konuso formos žiedynais, uogytės raudonos. Karštą sausą vasarą lapai šiek tiek apdega.

`Sutherland Gold` pavasarį išsiskiria oranžiniais ūgliais, kurie atrodo puikiai mėlyname dangaus fone. Vėliau lapai nusidažo skaisčiai geltonai ir spalvą išlaiko visą sezoną. Šakos auga pakopomis, panašiai kaip `Plumosa Aurea`. Lapai, jeigu augalui pakanka drėgmės, beveik niekuomet neapdega saulėje. Naujų ūglių viršūnės visuomet rausvos ar bronzinės, puikiai kontrastuoja su senesniais geltonais lapais. Balti žiedai ir ryškiai raudonos uogytės taip pat puošia krūmą. Didžiausia  `Plumosa Aurea` ir `Sutherland Gold` bėda –  rudenį lapai ima vysti ir kristi palyginti anksti, nuo krūmo apačios į viršų, todėl pasodinus juos atviroje vietoje nuplikusias šakas reikėtų maskuoti kitais augalais.