Levandų kerai

2019 – tųjų sausra privertė susimąstyti apie tai, ką auginsiu savo gėlyne kitąmet. O po 5 metų? Ką daryti, kai neturi kuo laistyti? Ar daug turime sausrai atsparių, nebrangių ir visą sezoną dekoratyviai atrodančių augalų? Prieš lėkdami į artimiausią medelyną, gerai apžiūrėkite savo gėlynus. Galbūt atrasite augalų kurie, kadaise pasodinti ir pamiršti, keičiantis klimatui galėtų užimti lyderio pozicijas. Galbūt jie tai daro pamažu, užimdami vis didesnius plotus jūsų gėlyne ir širdyje. Savaiminius sėjinukus kartais gaila išrauti… Taip nejučia mano sode pirmu smuiku ėmė groti vaistinis šalavijas (apie jį plačiau rašysiu kitą kartą), nedaug atsilieka stambialapiai gludai ir levandos.

Šį kartą apie jas. Šylant ir sausėjant vasaroms, tai augalas su perspektyva 🙂 Tai tobulos rožių kompanionės, dera su daugiamečiais žoliniais augalais ir spygliuočiais (ypač pušimis), ir puikiai atrodo vienos, didelėse mono grupėse.

Tikroji levanda (Lavandula angustifolia) – daugiametis 20-60 cm aukščio puskrūmis. Kilęs iš Viduržemio jūros regiono, kur auga laisvai šlaituose ir pušynuose. Lapai dažniausiai pilkšvi, siauri, nors pasitaiko kultivarų su žaliais ar dvispalviais lapukais. Šviesiai violetiniai, violetiniai, rausvi ar balti žiedai sutelkti į ilgokus žiedynus. Pražysta birželį ar liepą, nelygu orai. Keras gražaus pusrutulio formos.

Levandoms patinka lengva kalkinga žemė ir kuo daugiau saulės. Vandeniui nereiklos – šių metų saulė ir sausra joms tik į naudą. Lengvai dauginasi sėklomis ir pačios prisisėja. Kitą pavasarį pasirodo daigeliai, kuriuos galima persodinti. Jeigu norite iš karto sėti kitur, kad nereikėtų persodinti, sutrinkite sunokusią sėklų dėžutę delne ir viską išbarstykite norimoje vietoje. Kirpdami peržydėjusias levandas palikite keletą žiedynų ir kas porą dienų patikrinkite, ar sėklų dėžutės neatsidariusios. Kai jos pradeda atsidarinėti, o viduje matyti juodos sėklytės – laikas skinti ir sėti. Sėjinukai pražysta antrą vasarą. Pirmą kartą žydi negausiai, bet keras kasmet vis stiprėja ir žiedynų daugėja. 

Levandos sėjinukas

Nors rekomenduojama levandas atjauninti kas 5 metus, aš tai darau dažniau. 5 metų riba tinka vėjo perpučiamame lauke, erdviai augančioms levandoms. Maniškės susigrūdusios, todėl greičiau pasensta, jas labiau puola ligos. Žiedynams nužydėjus, nukerpu juos iki kero (lapų linijos). Žydi apie mėnesį laiko, nelygu orai. Vėsiu lietingu oru žydi gerokai prasčiau ir trumpiau negu sausu ir saulėtu. Šiemet pražydo birželio 10 dieną ir jau pamažu žydėjimas eina į pabaigą. 1,5 mėn žydėjimas – absoliutus levandų rekordas mano sode. Palyginimui, tuo pačiu metu pražydę vaistiniai šalavijai jau seniai peržydėję ir barsto sėklas. Nukirpus žiedynus, per mėnesį levandos užaugina naujus. Antrą kartą žydi negausiai, bet ilgiau. Prieš žiemą nukerpu ne tik antrosios bangos žiedynus, bet ir atjauninu krūmus. 

Kad metas atsinaujinti, parodo pačios levandos. Jaunų ir sveikų augalų lapai ir pagrindinis keras yra sveikos žalsvai pikšvos spalvos. Senų ir ligotų augalų kero vidus pilkai rudas, lapai trapūs, lietingą vasarą jie greit ima lūžinėti ir pūti, juos puola ligos. Tokius augalus rudenį nupjaunu iki žemės (palieku 5-8 cm kotelius). Kitamet jie ima šakotis ir auginti naujus stiebelius. Žydi negausiai, bet dar po metų atsigriebia. Jaunų sveikų kerų rudenį neliečiu, nukerpu tik žiedynus. Mano gėlyne auga įvairaus amžiaus levandos, todėl kasmetinis atjauninimas bendro vaizdo nesugadina. Jeigu levandas sodinate vienu ypu, visas vieno amžiaus, sodinkite erdviau arba parinkite gerus kaimynus, kurie prireikus pridengtų plikus kerelius. Šią vasarą mano sode (pietų pusė, šlaitas, jokio šešėlio) nelijo 2 mėn, o jos augo ir žydėjo lyg niekur nieko. Sužavėjo!

Persodintas levandas laistykite gausiai, bet retai. Laistydami dažnai ir nuolat palaikydami drėgną žemę aplink kerą tik sugadinsite joms sveikatą. Iš medelyno ar prekybos centro parvežtas ir pasodintas levandas pirmą žiemą pridenkite, nes nežinia iš kur jos atvežtos – tegul pamažu adaptuojasi. Nors levandoms žiemą baisiau drėgmė, negu šaltis.

Mano pirmosios levandos prieš 10 metų labai sunkiai kabinosi į gyvenimą. Aš jų nedangsčiau ir niekuo nepadėjau, todėl kasmet vis po porą kerelių nušaldavo (tiesiog išdžiūva ir nebeatsigauna) ir juos tekdavo iškasti. Taip pamažu liko patys stipriausi, o jų proanūkiai jau tikrų tikriausi lietuviai – nebijo nei šalčio, nei karščio. 

Jeigu neturite laisvos pėdos, auginkite levandą vazone – ji papuoš balkoną ar terasą. Levandų žiedai labai stipriai kvepia ir pritraukia daugybę kamanių ir spalvingų drugelių, o sutemus atskrenda ir pūkuoti naktiniai drugiai. Nors jų žiedai ir lapai naudojami kosmetikoje ir medicinoje, o žiedynais kvapinami namai bei pagalvės, man levandų kvapas uždaroje patalpoje yra per stiprus. Bet lengvas aromatas gėlyne – nepakartojamas ir nosiai malonus. 

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2019, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. Ranka taip ir tiesiasi paglostyti, nugnybti, į žemę įkišti… Tad šį sykį – apie spygliuočių dauginimą.

Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Tai ypač populiaru miško pramonėje, kur vienu ypu reikia gauti daug sodinamosios medžiagos, taip pat medelynuose, kurie specializuojasi skiepydami spygliuočius, nes sėjinukai yra naudojami kaip pigus ir nereiklus poskiepis. Kultivarai, kurie savo išvaizda gerokai skirasi nuo rūšinių augalų sėklas subrandina retai, o tie kurie subrandina, vistiek dauginami vegetatyviniu būdu, nes jų sėjinukai neišlaiko veislei būdingų požymių (natūraliai grįžta prie rūšiai būdingos išvaizdos) arba tie požymiai labai retai ir prastai išreikšti. Nelygu augalas, veislės požymius išlaiko apie 10-60 proc. sėjinukų. Žodžiu, pasėjus bukojo puskiparisio “Nana Gracilis“ sėklas, gal tik 10 proc. sėjinukų turės tikslius veislės požymius.

Neetiška sėklomis dauginti tų kultivarų, kurie skirti pardavimui, nes tai tas pats kaip parduoti katę maiše. Net jeigu trimetis sėjinukas atrodo labai panašus į motinį augalą, po metų, dviejų ar penkių jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Geltonspyglių, glaustašakių augalų sėjinukai paveldi daugiau veislei ir formai būdingų požymių, o štai margi ar svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys sėklų nė neužmezga.

Visgi spygliuočių dauginimas sėklomis yra labai įdomus, smagus, nors ir ilgas procesas. Motulė gamta kartais prikrečia pokštų, ir tarp sėjinukų pasitaiko išskirtinių egzempliorių įdomios formos ar spalvos laja,  deformuotomis šakomis arba spygliais, ar kitais keistais, bet akį traukiančiais morfologiniais požymiais, kurie verti ne tik naujo veislės pavadinimo, bet ir patento.

Sėklomis dauginami dekoratyvūs rūšiniai spygliuočiai, tokie kaip veimutinės pušys (Pinus strobus), Engelmano (Picea engelmannii) ar serbinės eglės (Picea omorica), arba didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) tinka sodinti erdvesnėse sodyboje, nes užauga dideli. Sėjinukai praverčia ir tuomet, kai augalų reikia daug ir tikslingai. Pavyzdžiui, paprastųjų eglių gyvatvorei arba kalninių pušų smėlingiems šlaitams sutvirtinti.

Sėklų galima nusipirkti ar prisirinkti patiems. Kankorėžiai paprastai subręsta rudenį. Įnešti į šiltą patalpą jie išsiskleidžia ir sėklos nesunkiai išbyra. Jeigu kankorėžis neatsidaro, jį galima pašildyti iki 40-45ºC. Išbyrėjusias sėklas prieš sėją būtina stratifikuoti (peršaldyti). Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir mažiausiai 6 savaites laikomos plastiko maišelyje šaldytuve (tinka standartinė 4ºC temperatūra). Paskui, paprastai vasario-kovo mėnesiais, sėjama į rūgštoką substratą vazonėliuose ar dėžutėse (taip daug patogiau) ir laikoma šviesioje patalpoje (galima išnešti į šiltnamį ar vėsų prieškambarį).

Dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, bet dauguma tik po metų. Vėliau dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos užuovėjoje, pusiau pavėsyje, užklotos agroplėvele. Žemė jose neturi perdžiūti ar užmirkti. Tokią sėjos eigą rekomenduoja specialistai, o aš darau daug paprasčiau. Sėju rudenį tiesiai į daigyną, lysves pažymiu, pasėju ir mulčiuoju smulkinta žieve (2-3 cm sluoksniu). Jeigu sėklų mažai arba augalas labai vertingas, jas 2 mėnesius laikau drėgname smėlyje šaldytuve, paskui sėju į dėžutes, mulčiuoju žieve, išnešu į lauką ir įkasu į žemę arba pastatau (jeigu žemė įšalusi) užuovėjoje.

Dėžutes užkloju agroplėvele, šonus apkamšau pernykšte nupjauta žole, lapais ar stambia medžio žieve ir palieku iki šiltesnių dienų. Agroplėvelė skirta tam, kad mulčias ir kamšalai nesusimaišytų. Atšilus orams agroplėvelė saugo nuo per kaitrios saulės, žemė dėžutėse lėčiau džiūva. Sėjinukų mažiausiai metus nejudinu. Kitą žiemą dėžutes vėl užkloju agroplėvele, pridengiu lapais, žieve. Žemių mišinį gaminu iš nupjautos žolės ir smulkios medžio žievės – juos sumaišius per metus ar dvejus gaunasi puikus pūdinys, kuris tinka ne tik spygliuočius sėti, bet ir įšaknydinti jų auginius. Supuvusi žolė turi daug maistingų medžiagų, o apirusi žievė daro substratą purų, laidų ir rūgštų. Jeigu sėklos labai smulkios, pūdinį persijokite ir išrinkite stambesnes dalis. Paprastai sėjama 1-2,5 cm gyliu. Jeigu pasėlį mulčiuosite smulkinta medžio žieve, sėkite ant žemės paviršiaus, nes mulčias ir sudarys tuos 2,5 cm. Smulkias sėklas verčiau užberti ne žieve, bet smulkiu smėliu.

Beje, spygliuočių dauginimas labai išsamiai ir aiškiai aprašytas Dendrologų draugijos tinklapyje. Rekomenduoju paskaityti: Augalų dauginimas gyvašakėmis

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.