Keistuolės iš tropikų

Kai lauke nėra ką veikti, nori nenori atsigręži į palanges. Paprastai nerašau apie kambarines gėles, bet šios ypač mielos. Ką ten mielos – tilandsijos arba “air plants” yra labai populiarios užsienyje ir be jų neįsivaizduojamas nei vienas modernus interjeras. Modernu ar ne – spręsti jums, bet augalai tikrai unikalūs ir verti poros sakinių.

Tilandsijos yra epifitiniai augalai ir dažnai neteisingai pravardžiuojamos parazitais. Kitais augalais jos naudojasi tik kaip atrama, kopetėlėmis ar patogia pakaba, bet jais nesimaitina ir ant jų neparazituoja. Jos pačios vykdo fotosintezę (nors ir menką) ir maitinasi maisto medžiagomis, gautomis su vandeniu.

Tilandsijos skirstomos į dvi pagrindines grupes – vienos labiau prisitaikiusios augti vidutinio drėgnumo tropikų miškuose, o kitos dykumose, sausuose tropikų miškuose arba labai atvirose, saulėtose drėgnų miškų vietose. Pirmos grupės augalai dažniausiai žali, plonais, bet plačiais ir minkštokais lapais. Jos dažnai suformuoja skrotelę, kur gali kaupti vandenį ir turi šaknis, kurios sugeba įsisavinti vandenį. Šias tilandsijas galima (bet nebūtina) sodinti į orchidėjoms/epifitams skirtą substratą (jokiu būdu ne kompostinė žemė).

Antros grupės tilandsijos visuomet pilkšvo atspalvio (pilkai rausvos, pilkai žalsvos, pilkai melsvos) arba pilkos, dažnai plaukuotos. Lapukai kieti, lyg vaškiniai, kibūs, dažniausiai smailėjantys, susukti į dailią skrotelę. Šios tilandsijos prisitaikiusios augti dykumose ir sausuose tropikų miškuose arba džiunglių aukštikalnėse ir ypač taupyti vandenį. Jos neturi šaknų arba turi kelias, bet jos nepritaikytos vandeniui siurbti ir naudojamos tik kaip laidukas prisitvirtinti prie atramos.

Mūsų parduotuvėse dažniausiai parduodamos būtent šios, sausesniuose regionuose augančios tilandsijos. Retai kam pavyksta jas išlaikyti ilgiau kaip pusę metų dėl netinkamos priežiūros. Jos arba supūva nuo vandens ir trąšų pertekliaus, arba sudžiūva dėl vandens trūkumo.

Tilandsijos tikrai unikalios. Augdamos ypatingose sąlygose, jos prisitaikė išgyventi ypatingais metodais. Daugumos sausų vietovių tilandsijų lapus dengia trichomos – tai savotiški žvyneliai, kurie atspindi saulę ir apsaugo augalą nuo nudegimo, ir tuo pačiu gaudo drėgmę iš oro. Kuo trichomų daugiau, tuo augalai pilkesnis (pasitaiko pūkuotų). Be to, šios tilandsijos fotosintezę vykdo tik naktį, nes tik tuomet, taupydamos drėgmę, jos atveria savo lapų žioteles. Naktį šviesos labai mažai, todėl fotosintezė mažai aktyvi ir augalai labai lėtai auga.

Apie tai užsiminiau ne veltui – tai įvadas į tilandsijų laistymo instrukciją.

Sodinti į žemę ir laistyti jų negalima (išskyrus “drėgno” tipo tilandsijas, augančias orchidėjų substratuose), bet reguliariai sudrėkinti būtina. Įprasta manyti, kad tilandsijas, kad jos gautų pakankamai drėgmės, reikia purkšti keletą kartų per dieną – žodžiu, kad jų lapukai visada turi būti drėgni. Tai pirma klaida, nes tilandsijos iki nakties privalo išdžiūti – sudrėkusios trichomos užspaudžia žioteles ir augalas negali vykdyti fotosintezės.

Geriausias būdas pagirdyti sauso klimato tilandsijas – pamerkti jas valandai į drungną/šiltą vandenį. Paskui ištraukti, nupurtyti ir apverstas padėti ant popierinio rankšluosčio, kad gerai nuvarvėtų. Tai daryti reikėtų pirmoje dienos pusėje, kad augalai išdžiūtų iki nakties. Sauso klimato tilandsijoms pakanka vienų maudynių per savaitę, drėgno – jeigu jos auga ne vazone – 2-3.

Žiemą, kai kambario oras ypač sausas, ir sauso klimato tilandsijas mirkyti reikėtų du kartus per savaitę. Prie atramų pritvirtintas tilandsijas keblu kaskart nuimti ir vėl iš naujo užkabinti. Tokiu atveju belieka purkšti. Augalas pilnai pagirdomas per 2-3 purškimus. Kiekvieną sykį purkštuvas paspaudžiamas po 2-3 kartus, kad nuo augalo imtų varvėti vanduo. Procedūra pakartojama po 15-20 min. Purškiama 2-3 kartus per savaitę, o žiemą, jeigu kambaryje oras labai išsausėja, kasdien. Kaip ir po mirkymo, iki nakties nupurkštos tilandsijos privalo išdžiūti. Geriausia, kai tilandsijos prie atramos pritvirtinamos aukštyn kojomis, lapukais žemyn (natūraliose augavietėse jie dažniausia taip ir auga) arba bent 45 laipsnių kampu. Tuomet vandens perteklius natūraliai išteka. Nupurkštos arba į vandenį pamerktos tilandsijos pažaliuoja, praranda savo pilkšvą atspalvį, nes vandens prikaupusios trichomos pasidaro skaidrios (kol jo neperima kitos ląstelės – tuomet augalas vėl papilkėja).

Nors gaji kitokia nuomonė, tilandsijų visai nebūtina kabinti ar kažkur pritvirtinti. Jos puikiai jaučiasi ant palangės – tiesiog paguldykite jas ten, sugrupuokite po kelias į seklų vazoną ar lovelį, pakabinkite ant kitų augalų. Dabar yra specialių vielinių rėmelių ir kabyklų, kur augalų nereikia nei nei klijuoti – tiesiog įsprauskite “uodegėlę”, ir viskas. Šioje mano nuotraukoje ant palangės – DIY tilandsijos “vazonėlis” iš medžio kubelio ir vielos. Tokį pasigaminti labai paprasta – tiesiog pragręžkite medį, iš storos vielos rankomis suformuokite spiralę ir jos galiuką įklijuokite išgręžtoje skylutėje karštais klijais. Viskas – turite šaunų stilingą stovelį savo augintinei.

Drėgno klimato tilandsijos (jų mūsų parduotuvėse matyti neteko, bet vistiek keletas žodžių apie laistymą) labai mėgsta purškimą, ir jų nereikia džiovinti. Atvirkščiai, skrotelėje (jeigu skroteles suformuoja) sukauptas vanduo joms į naudą, gausiai laistomas ir substratas, nes šaknys naudojamos pagal paskirtį. Gausiai laistyti nereiškia, kad tilandsijos turi augti pelkėje. Palaistėte, ir po valandos dviejų perteklių išpylėte.

Šiems augalams reikia daug šviesos, tai dar viena klaida, kurią dažnas padarome, nukišdami tilandsijas į tamsiausią kambario kertelę. Ties pusiauju saulė daug stipresnė negu mūsų klimato juostoje, ten išklaidyta džiunglių šviesa atitinka mūsiškę tiesioginę. Lietuvoje tilandsijos puikiai jaučiasi ant rytinių, vakarinių ir šiaurinių palangių, o žiemą ideali pietų pusė. Jeigu auginate tilandsijas ant sieninių atramų, jos turi būti kuo arčiau lango.

Dabar apie vandenį. Jokio vandens iš krano, šulinio ar vandens telkinio. Geriausias lietaus vanduo – jo nesunku prisirinkti (žinau.. ironiška… ypač šiais metais… 😉 ) ir laikyti uždengtame inde lauke, o prieš maudynes pasemti kiek reikia ir įnešti į namus, kad sušiltų; arba naudoti filtruotą vandenį. Esu skaičiusi, kad tinka ir vanduo buteliuose, bet koks tiksliai nežinau.

Tręšti tilandsijų nereikia, bet jeigu labai labai norite pabandyti, naudokite epifitinėms orchidėjoms skirtas trąšas ir tik dešimtadalį normos. Ištirpinkite jas vandenyje, kuriame mirkysite tilandsijas.

Sėkmės lepinant 🙂

Giedrė

P.S. Paspaudus ant nuotraukų, jos padidėja 😉

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

 

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

Nors spygliuočiai šiek tiek keičia savo spalvą metų bėgyje, lapuočių krūmų ir daugiamečių gėlių derinimas želdyne įneša daugiau gyvumo, o sezonų kaita būna gerokai išraiškingesnė. Be to, tai gerokai išplečia augalų asortimentą ir spalvų gamą, juos paprasčiau ir pigiau surinkti.

Nereikėtų labai pedantiškai skaičiuoti augalų dydį ar aukštį, nes visa tai labai paprasta, o dažnai net ir rekomenduojama pakoreaguoti žirklėmis. Viena iš didžiausių bėdų yra ta, kad spygliuočiai dažniausiai auga lėtai, o kiti augalai greitai, ir želdynas įgauna nenormalias proporcijas.

Visuomet palikite spygliuočiams pakankamai vietos aplink augti ir gražėti. Jeigu spygliuočius sodinate kartu su daugiametėmis gėlėmis ar menkaverčiais lapuočiais krūmais, juos galima suglausti labiau, nes spygliuočiui paaugus kitus augalus tiesiog iškelsite.

Jeigu taupote ir perkate mažus sodinukus, rizikuojate mažiausiai 10-15 metų laukti kol sodas pagaliau bus toks kokį nusipiešėte, badydamas akis tuščiais tarpais tarp augalų. Kartais verčiau investuoti ir pirkti didesnius augalus. Svarbu neapsigauti perkant sodinukus: stambesnių rūšių ir miniatiūriniai kultivarai dažniausiai parduodami vienodo standartinio dydžio. Miniatiūriniai jau būna gerokai paauginti, o kiti dar visai jauni. Pasodinus juos kartu miniatiūriniai beveik nesikeis, o kiti ims augti ir pamažu išdarkys bendrą vaizdą. Todėl grupuoti geriausia augalus kurie yra panašaus augumo arba nebijo žirklių (ir jos nesugadina jų prigimtinio lajos grožio). Kita išeitis, kad gėlyno tarpuose 10 metų neišvilpautų vėjai – derinti spygliuočius su kitais augalais, kuriuos vėliau, spygliuočiams paaugus, perkelsite kitur. Galima spygliuočius grupuoti su nereikliais, puošniais ir augiais, žirklių nebijančiais lapuočiais krūmais (japoninės lanksvos, sedulos, pūkeniai, raugerškiai ir pan.), kurių vėliau persodinti nereiks, užteks kontroliuoti jų dydį ir formą sekatoriumi.

Grupavimas

Akcentiniai augalai padeda nukreipti žvilgsnį ten kur jums reikia. Jeigu vejoje ar gėlynui skirtoje vietoje ryžotės pasodinti tik vieną augalą, jis turi būti vertas šios garbės, o jo dydis –  atitikti erdvę. Visgi didesniame sklype toks augalas visuomet atrodys geriau jeigu aplink jį bus grupuojami mažesni.

Skaičius du iš karto padalina vaizdą į dvi simetriškas puses. Du vienodi augalai niekuomet nesodinami kartu, juos turi skirti takelis, įėjimas, laiptai ar gėlių lysvė.

Trejetuką reikėtų išmėtyti netvarkingai. Jeigu trikampyje derinate skirtingų rūšių augalus, sodindami palikite tarp jų šiek tiek daugiau erdvės.  Ketvertukas  geriausiai atrodo, kai padalinama į dvi grupes – vienoje lieka 3 augalai, o kitoje 1.

Penketukas geriausiai atrodo pasodintas kartu, panašiai kaip trijulė. Stambiausi egzemplioriai  sodinami trikampyje, o smulkesni išdėstomi kraštuose. Šešetukas geriausiai atrodo padalintas į dvi grupes po 3. Didesnes augalų grupes skaidykite neporiniais skaičiais.

Dažniausios dekoratyvinių medžių ir krūmų grupavimo klaidos –  pasodinama per tankiai, augalai nedera lajos forma ir spalvomis, jiems reikia skirtingų augimo sąlygų ir jie vienas kitam trukdo. Jau prieš pirkdami augalus turite žinoti, kur ir kaip juos sodinsite – grupėmis ar pavieniui, vejos viduryje ar pakraštyje, prie tvoros, namo fasadinėje pusėje ar vidiniame kieme, ir pan. Kai kurie medžiai ir krūmai labai gražiai atrodo grupėje, bet visai netinka sodinti po vieną.

Grupėmis sodinami augalai derinami ne tik pagal išvaizdą, bet ir augimo sąlygas. Juk vieniems reikia saulės, kitiems pusiau pavėsio, priemolio arba priesmėlio, o kai kurie paprasčiausiai nepakenčia kaimynystės. Labai svarbu, augalai augtų vienodai greitai. Jeigu vieni augs greitai, po 15-50 cm per metus, o kiti lėtai (1-5 cm), grupė atrodys prastai ir augalus gali tekti persodinti.

Pabandykite ant popieriaus nusipiešti keletą eskizų. Viename pavaizduokite augalų grupę, kaip ji atrodo dabar, o kitame – kaip grupė atrodys po 10 ar 15 metų, kai medeliai ar krūmai užaugs.

Jūsų dėmesiui keletas paprastų spygliuočių grupavimo planelių, kurie galbūt įkvėps ir pažadins jūsų vaizduotę. Nereikėtų jais vadovautis aklai, nes planeliai sukurti kompiuterine apželdinimo programa, kuriame įdiegtas ribotas augalų asortimentas, todėl čia išvardintus, bet rečiau prekyboje sutinkamus augalas galite drąsiai keisti populiaresniais, panašaus dydžio, spalvos ir lajos formos. Rekomenduoju ir patiems pažaisti su GardenPuzzle, tai nemokama lengvai valdoma programėlė. Labai smagu! 🙂

Visi augalai planeliuose vaizduojami jau pasiekę savo normalų, veislei būdingą aukštį ir formą. Paspauskite ant paveikslėlio, kad atsidarytų didesnis.

1 planelis. Sala

Aukščiausias augalas – dygioji eglė (Picea pungens)  `Koster,` raudonas – Tunbergo raugerškis (Berberis Thunbergi) `Atropurpurea`,  šalia jo geltonas kupstas – paprastoji tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold`. Tarp tujos ir eglės auga kazokinis kadagys (Juniper sabina) `Tamariscifolia`, šalia stambi gelsva pagalvė – žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea`. Priešais puskiparisį auga kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`, o želdyno priekyje – paprastoji tuja `Danica`.

Pilkšvi kilimėliai tai gulčiasis kadagys (Juniperus horizontalis) `Blue Chip`, o raudonai žydintys krūmeliai – sidabrakrūmiai (Potentilla fruticosa) `Red Ace`.

© Sodoplanas.lt, 2013, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Canadice` – kai svarbu ir ūgis, ir smūgis

Iš septynių auginamų vynmedžių veislių lenkiu galvą `Canadice`. Pirmiausiai dėl to, kad idealiai tinka vertikaliam apželdinimui – vynmedis labai augus ir visiška

i atsparus šalčiui. Antra, uogos be sėklų. Jos nedidukės, prinokusios gelsvai raudonos (ilgą saulėtą rudenį – ryškiai raudonos), saulėje skaidrios, sutelktos į vidutinio dydžio širdies formos kekes. Pirmosios uogos ant pietiniame šlaite augančio vynmedžio prinoksta rugpjūčio pabaigoje, kitur 2-3 savaitėmis vėliau. Skonis malonus, saldžiarūgštis, turi specifinį žemuogių prieskonį.

Nors literatūroje rašoma, kad `Canadice` atspari ligoms, tai netiesa, bent jau Lietuvoje. Sausą saulėtą vasarą ir rudenį visi vynmedžiai serga mažiau. Labiausiai šie augalai nukenčia nuo lietaus. Šiemet vasara labai lietinga, todėl po atviru dangumi augantys vynmedžiai atrodo nekaip, jų lapai ligoti, pavienės uogos kekėse pūva (Botrytis). Tos pačios veislės po stogeliu jaučiasi daug geriau – uogos sveikos, stambesnės, lapai beveik nepažeisti. Sausą rudenį tiek po atviru dangumi, tiek po stogeliu augantys vynmedžiai būna vienodai sveiki ir derlingi.

Kaip ir visi vynmedžiai, `Canadice` nepakenčia stovinčio vandens. Jeigu žemė sunki, nelaidi, geriausiai vynmedžius sodinti ant kalniuko, idealu – pietinėje pusėje prie namo sienos, tvoros ar pavėsinės, kad būtų užuovėja. Prastą smėlingą dirvą reikėtų pagerinti riebiu kompostu, bet šiaip vynmedžiai  žemei nereiklūs. Per aštuonerius metus nė karto neteko vynmedžių laistyti, net per sausras. Jų šaknys ilgos, vandens jie ieško giliai, retsykiais palaistyti reikėtų tik pirmaisiais metais po pasodinimo. Trąšomis piktnaudžiauti taip pat nereikėtų, užtenka patręšti vieną kartą anksti pavasarį, kai tręšiami visi sumedėję augalai.

Šalčiui `Canadice` atspari, kartais apšąla jauni, sumedėti nespėję stiebai. Jauną augalą pirmuosius dvejus metus reikėtų pridengti. Pirmaisiais metais – užkloti agroplėvele ir apkasti medžio žieve, kitąmet užteks pamulčiuoti šaknis.

Vynmedžius, kurie skirti uogoms, geniu du kartus per metus. Rugpjūčio pradžioje patrumpinu per daug įsisiautėjusį „jaunimą“ – pirmamečius ūglius, kad užuot augę imtų medėti ir nenaudotų uogoms nokinti skirtų maisto medžiagų. Ūglius, kurie per daug sutankina kerą ir užstoja kekėms šviesą iškerpu visai. Vėlų rudenį, kai augalai jau be lapų arba anksti pavasarį, kol pumpurai dar nepradėję brinkti, geniu dar smarkiau ir suformuoju dvipetį ir dviaukštį kordoną.
Apželdinimui skirtus vynmedžius tiesiog šiek tiek išretinu, iškarpau per tankiai suaugusias šakas, stengiantis, kad likusios augtų kuo horizontaliau.

Ši veislė turi tik vieną ydą: kai kurie žiedeliai prastai apsidulkina ir suformuoja mažytes uogytes, kurios neauga ir neprinoksta. Nelygu metai, kekėse jų būna daugiau ar mažiau.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Kvapnios mažylės

Per keletą metų Lietuvoje labai išpopuliarėjo Davido budlėjos (Buddleja davidii). Nors joms pas mus šiek tiek per šalta ir žvarbią žiemą kartais iššąla, didžiuliai kvapnūs žiedynai bei gausus žydėjimas paperka visus. Budlėjos žydi „bangomis“, nuo liepos iki vėlyvo rudens, žiedynai stipriai kvepia medumi ir būna lipte aplipę drugeliais. Deja, sausu oru žiedynai greitai peržydi ir atrodo nedailiai, juos reikia iškirpti. Pats krūmas irgi greitai praranda formą, išretėja, jį reikia nuolat genėti, formuoti. Geriausia rudenį nupjauti visas šakas prie pat žemės arba palikti nedidelį kelmelį ir apkasti žeme. Rudenį nenupjautos ir nemulčiuotos budlėjos vistiek beveik visuomet nušąla iki sniego dangos (arba žemės). Iki žemės išgenėtas augalas pradeda augti ir pražysta šiek tiek vėliau, bet lapai būna didesni, žiedynai stambesni ir sodresni. Užauga iki 1,5-2 m. Negenimos ir neformuojamos budlėjos būna aukštesnės, bet retos, žiedynai smulkesni. Jos netinka dekoratyviniams želdiniams, nes pusę metų vietoje krūmo žioji skylė, taip pat netinka ir gėlynams, nes augalas per stambus.

Naujas miniatiūrinis kultivaras `Blue Chip` tiesiog sutvertas sodinti gėlynuose. Augalas kompaktiškas, ne aukštesnis kaip 60 cm (pas mus dažniausiai nesiekia 40 cm), o laja gražios formos. Jauni augalai žydi keletą savaičių, vyresni – nepertraukiamai nuo liepos vidurio iki šalnų. Žiedynai nedideli, kaip ir pats augalas, levandų spalvos, peržydėjusius netrukus paslėpia nauji, todėl jų karpyti nereikia. Sėklų nesubrandina arba subrandina labai mažai.

`Blue Chip` reikia atviros saulėtos vietos, purios ir lengvos žemės. Galima auginti alpinariume, gėlių lysvėje, tinka miestų gėlynams apželdinti, nes nebijo sausros. Puikiai jaučiasi vazonuose, balkono loveliuose ar krepšeliuose kartu su kitomis sausrai pakančiomis gėlėmis – verbenomis ir gludais. Labai gerai atrodo pasodintos grupėmis po 10 ir daugiau augalų, tinka didesniems plotams apželdinti. Žiedynus gausiai lanko drugeliai, bitės ir kiti vabzdžiai. Rudenį šakos iškerpamos paliekant nedidelį kelmelį. Galima šakas palikti žiemoti ir iškirpti pavasarį, kai iš kamieno pradės augti nauji ūgliai.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Sutherland Gold` šviečia iš toli

Dekoratyviniai šeivamedžiai ypač tinka erdvesniems sudėtiniams, visą sezoną dekoratyviems spalviniams gėlynams, kur derinami  lapuočiai ir spygliuočiai krūmai, stambios dekoratyvinės žolės ir kai kurios daugiametės gėlės. Geltonlapiai ir margalapiai šeivamedžiai puikiai atrodo kaip šviesus fonas tamsesniems augalams arba prie tamsios tvoros, raudonlapiai, atvirkščiai – gerai atrodo šviesiame fone (šviesi tvora, namo siena, veja, stambesnis žalialapis krūmas). Dekoratyviniuose želdynuose dažniausiai auginami juoduogio (Sambucus nigra) ir raudonuogio (Sambucus racemosa) šeivamedžių kultivarai spalvotais lapais.

Raudonuogių šeivamedžių kultivarai vilioja ne tik skaisčiai geltona spalva, bet ir plunksniškais lapais bei ažūrine puikios formos laja. Plačiai auginamą `Plumosa Aurea` pamažu išstumia pagerintas jo variantas – `Sutherland Gold`.
`Plumosa Aurea` lapai giliai karpyti, plunksniški, nuo žalsvai geltonų iki skaisčiai geltonų, gražiai svyra. Šakas augina pakopomis, lanku ir tai šiek tiek primena japoninių klevų augimo manierą. Žydi baltais konuso formos žiedynais, uogytės raudonos. Karštą sausą vasarą lapai šiek tiek apdega.

`Sutherland Gold` pavasarį išsiskiria oranžiniais ūgliais, kurie atrodo puikiai mėlyname dangaus fone. Vėliau lapai nusidažo skaisčiai geltonai ir spalvą išlaiko visą sezoną. Šakos auga pakopomis, panašiai kaip `Plumosa Aurea`. Lapai, jeigu augalui pakanka drėgmės, beveik niekuomet neapdega saulėje. Naujų ūglių viršūnės visuomet rausvos ar bronzinės, puikiai kontrastuoja su senesniais geltonais lapais. Balti žiedai ir ryškiai raudonos uogytės taip pat puošia krūmą. Didžiausia  `Plumosa Aurea` ir `Sutherland Gold` bėda –  rudenį lapai ima vysti ir kristi palyginti anksti, nuo krūmo apačios į viršų, todėl pasodinus juos atviroje vietoje nuplikusias šakas reikėtų maskuoti kitais augalais.