Po uogą iki rudens

Jos pačios pirmos ir todėl pačios geriausios. Jos ankstyvesnės už pačias ankstyviausias ir gražiausios už pačias gražiausios. Tai remantantinės “Pink Panda”, kurias sunku pavadinti braškėmis, bet šaukti žemuogėmis irgi kažkaip nevalia. Mano sode jos atsirado dėl puikių rausvų žiedų, o dėl nereiklaus ir nepretenzingo charakterio gyvena iki šiol. Kartais vazonuose, kartais pakeltoje lysvėje – žiemoja (pietinė namo pusė vidurio Lietuvoje) visur vienodai gerai ir niekuo nesiskundžia. Jos, panašiai kaip angliškos rožės, neturi aiškaus ramybės periodo, ir vos pajutusios pavasarį ima auginti lapus ir žiedus. O po žiedų, kaip žinia, pasipila ir uogos.

Šiemet pirmos uogos nuskintos gegužės 22 dieną. Jų nebūna daug, bet dera visą sezoną kol užšąla. Dauginasi greitai ir gausiai ūsais. Jų galuose formuojasi kereliai, kurie tais pačiais metais žydi ir dera, ir augina savo vaikučius. Taip gaunasi didelė, 3-5 kartų (kirtis ant ų 🙂 ) šeimyna, su proseneliais ir proanūkiais tame pačiame vazone, todėl “Pink Panda” dažnai sodinamos į aukštus vazonus, pakabinamus maišus ar kitas vertikalias struktūras. Jos labai tinka ir žemei uždengti natūraliuose želdynuose – gerose sąlygose greitai suauga į purų, rausvai žydintį kilimą. Ligos ir kenkėjai puola tie patys, kaip ir kitas braškes ar žemuoges.

Žemei augalas nereiklus, bet kiek duosi, tiek ir turėsi 🙂 Išmaitinti didelę šeimyną nelengva, todėl negailėkite jiems vandens, jeigu paliekate naujus kerus kabėti ir derėti. Aš papildomai netręšiu, bet persodinu kasmet į naują derlingą žemę – dažniausiai šviežią naminį kompostą arba pirktinį kompostą (tik ne durpes ar durpių substratą) “pagardinu” džiovintu maltu mėšlu. Tokį žemės mišinį reiktų pasiruošti iš rudens, kad gerai sudrėktų ir “išsigulėtų”.

Žiemai šių braškių niekuo nedengiu (nors reikėtų), labai šaltomis ir besniegėmis žiemomis silpnesni augalai pakeltoje lysvėje neišgyvena, bet kiti greitai pasidaugina ir užima jų vietą.

Vazonuose auginamas braškes žiemai reikia nešti į garažą ir laikyti 0ºC temperatūroje. Vazonus dar galima įkasti į žemę arba prieš žiemą keletą jaunų augalų persodinti į lysvę, o senus išmesti (ką kasmet ir padarau). Per sausras, kaip šiemet gegužę, daigus palaistau, nes jie tuo metu jau žydi ir augina uogas. “Pink Panda” – augalas ne gausiam derliui, bet smagiai pramogai, gražiems žiedeliams ir kelioms skanioms uogoms.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

 

 

`Canadice` – kai svarbu ir ūgis, ir smūgis

Iš septynių auginamų vynmedžių veislių lenkiu galvą `Canadice`. Pirmiausiai dėl to, kad idealiai tinka vertikaliam apželdinimui – vynmedis labai augus ir visiška

i atsparus šalčiui. Antra, uogos be sėklų. Jos nedidukės, prinokusios gelsvai raudonos (ilgą saulėtą rudenį – ryškiai raudonos), saulėje skaidrios, sutelktos į vidutinio dydžio širdies formos kekes. Pirmosios uogos ant pietiniame šlaite augančio vynmedžio prinoksta rugpjūčio pabaigoje, kitur 2-3 savaitėmis vėliau. Skonis malonus, saldžiarūgštis, turi specifinį žemuogių prieskonį.

Nors literatūroje rašoma, kad `Canadice` atspari ligoms, tai netiesa, bent jau Lietuvoje. Sausą saulėtą vasarą ir rudenį visi vynmedžiai serga mažiau. Labiausiai šie augalai nukenčia nuo lietaus. Šiemet vasara labai lietinga, todėl po atviru dangumi augantys vynmedžiai atrodo nekaip, jų lapai ligoti, pavienės uogos kekėse pūva (Botrytis). Tos pačios veislės po stogeliu jaučiasi daug geriau – uogos sveikos, stambesnės, lapai beveik nepažeisti. Sausą rudenį tiek po atviru dangumi, tiek po stogeliu augantys vynmedžiai būna vienodai sveiki ir derlingi.

Kaip ir visi vynmedžiai, `Canadice` nepakenčia stovinčio vandens. Jeigu žemė sunki, nelaidi, geriausiai vynmedžius sodinti ant kalniuko, idealu – pietinėje pusėje prie namo sienos, tvoros ar pavėsinės, kad būtų užuovėja. Prastą smėlingą dirvą reikėtų pagerinti riebiu kompostu, bet šiaip vynmedžiai  žemei nereiklūs. Per aštuonerius metus nė karto neteko vynmedžių laistyti, net per sausras. Jų šaknys ilgos, vandens jie ieško giliai, retsykiais palaistyti reikėtų tik pirmaisiais metais po pasodinimo. Trąšomis piktnaudžiauti taip pat nereikėtų, užtenka patręšti vieną kartą anksti pavasarį, kai tręšiami visi sumedėję augalai.

Šalčiui `Canadice` atspari, kartais apšąla jauni, sumedėti nespėję stiebai. Jauną augalą pirmuosius dvejus metus reikėtų pridengti. Pirmaisiais metais – užkloti agroplėvele ir apkasti medžio žieve, kitąmet užteks pamulčiuoti šaknis.

Vynmedžius, kurie skirti uogoms, geniu du kartus per metus. Rugpjūčio pradžioje patrumpinu per daug įsisiautėjusį „jaunimą“ – pirmamečius ūglius, kad užuot augę imtų medėti ir nenaudotų uogoms nokinti skirtų maisto medžiagų. Ūglius, kurie per daug sutankina kerą ir užstoja kekėms šviesą iškerpu visai. Vėlų rudenį, kai augalai jau be lapų arba anksti pavasarį, kol pumpurai dar nepradėję brinkti, geniu dar smarkiau ir suformuoju dvipetį ir dviaukštį kordoną.
Apželdinimui skirtus vynmedžius tiesiog šiek tiek išretinu, iškarpau per tankiai suaugusias šakas, stengiantis, kad likusios augtų kuo horizontaliau.

Ši veislė turi tik vieną ydą: kai kurie žiedeliai prastai apsidulkina ir suformuoja mažytes uogytes, kurios neauga ir neprinoksta. Nelygu metai, kekėse jų būna daugiau ar mažiau.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.