Tobulas mažylis

Pagaliau palijo ir mano sodas atsigavo. Bent jau tokį įvaizdį sudaro daugiametės gėlės, stipriai ūgtelėjusios vos per vieną naktį, ir vėl sodrią spalvą atgaunanti veja (o gal tai tik piktžolės vejoje… ). Su lietumi grįžo noras rašyti. Kad bukai yra vieni iš mylimausių mano medžių turbūt aišku iš išsamaus ankščiau rašyto straipsnio šiame bloge. Man patinka šie kantrūs ir puošnūs augalai, bet ne visi jie telpa mažame miesto sklype. Dėl paprastojo buko (Fagus sylvatica) `Mercedes` tokių problemų nekyla. Pirmas krūmelis mano kolekcijoje atsirado prieš 10 metų, kartu su dekoratyvinių formų šeivamedžiais. Įsigijau jį kaip pakaitalą japoniniams klevams, kurie pas mane niekaip neaugo ir ankščiau ar vėliau numirdavo.

Įvairiuose specializuotuose šaltiniuose rašoma, kad `Mercedes` gali pasiekti 4 m aukštį ir 3 m plotį. Auga labai lėtai, maniškis per 10 metų pasiekė 1,5 aukštį ir plotį (sodinau 0,5 m aukščio laibą poros šakų krūmelį). Jis gražaus, bet netaisyklingo rutulio formos, laja labai tanki. Lapukai ilgi, siauri. Beje `Mercedes` yra miniatiūrinė `Asplenifolia` sesuo. Jų lapai tokios pačios formos, dydžio bei spalvos. Dėl kompaktiškos lajos ir siaurų lapukų `Mercedes` dažnai yra sodinami japoniniuose soduose ir pakeičia lepius japoninius klevus.

`Mercedes` turi labai įdomią savybę – jų lapai žali, rudenį pageltonuoja (nelygu orai, bet dažniausiai būna gražios garstyčių spalvos), o paskui paruduoja ir kybo ant krūmo iki pat naujų lapų kitą pavasarį. Sprogsta vėliausiai už visus kitus bukus ir jų giminaičius skroblus. Kartais atrodo, kad augalas nudžiūvo – sode jau žaliuoja net didžiausi lėtapėdžiai, o jis nė krust. Ir staiga per vieną naktį `Mercedes` nusimeta seną rūbą ir pasipuošia nauju žaliu. Kas kartą šio virsmo laukiu lyg stebuklo.

Mažylis bukas visai nereiklus. Mėgsta saulę ar pusiau pavėsį. Pas mane jis auga kietame, per sausras į akmenį sudžiūvantį priemolį. Papildomai nelaistomas (išskyrus pirmuosius metus po pasodinimo), šiek tiek trąšų gauna kasmet pavasarį kai trešiama žolė ir spygliuočiai. Esu mačiusi ant jo keletą baltasparnių ir keletą sraigių, bet panašu, kad jis neskanus. Šalčio visai nebijo, nėra apšąlęs nei vienos šakelės.

Tobulas augalas. O svarbiausia, jo nukritę lapukai negadina nuotaikos rudenį, nesivolioja keletą metų pakrūmėse ir per sezoną suyra (kas augina bukus tas supranta apie ką aš). 

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2019, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Canadice` – kai svarbu ir ūgis, ir smūgis

Iš septynių auginamų vynmedžių veislių lenkiu galvą `Canadice`. Pirmiausiai dėl to, kad idealiai tinka vertikaliam apželdinimui – vynmedis labai augus ir visiška

i atsparus šalčiui. Antra, uogos be sėklų. Jos nedidukės, prinokusios gelsvai raudonos (ilgą saulėtą rudenį – ryškiai raudonos), saulėje skaidrios, sutelktos į vidutinio dydžio širdies formos kekes. Pirmosios uogos ant pietiniame šlaite augančio vynmedžio prinoksta rugpjūčio pabaigoje, kitur 2-3 savaitėmis vėliau. Skonis malonus, saldžiarūgštis, turi specifinį žemuogių prieskonį.

Nors literatūroje rašoma, kad `Canadice` atspari ligoms, tai netiesa, bent jau Lietuvoje. Sausą saulėtą vasarą ir rudenį visi vynmedžiai serga mažiau. Labiausiai šie augalai nukenčia nuo lietaus. Šiemet vasara labai lietinga, todėl po atviru dangumi augantys vynmedžiai atrodo nekaip, jų lapai ligoti, pavienės uogos kekėse pūva (Botrytis). Tos pačios veislės po stogeliu jaučiasi daug geriau – uogos sveikos, stambesnės, lapai beveik nepažeisti. Sausą rudenį tiek po atviru dangumi, tiek po stogeliu augantys vynmedžiai būna vienodai sveiki ir derlingi.

Kaip ir visi vynmedžiai, `Canadice` nepakenčia stovinčio vandens. Jeigu žemė sunki, nelaidi, geriausiai vynmedžius sodinti ant kalniuko, idealu – pietinėje pusėje prie namo sienos, tvoros ar pavėsinės, kad būtų užuovėja. Prastą smėlingą dirvą reikėtų pagerinti riebiu kompostu, bet šiaip vynmedžiai  žemei nereiklūs. Per aštuonerius metus nė karto neteko vynmedžių laistyti, net per sausras. Jų šaknys ilgos, vandens jie ieško giliai, retsykiais palaistyti reikėtų tik pirmaisiais metais po pasodinimo. Trąšomis piktnaudžiauti taip pat nereikėtų, užtenka patręšti vieną kartą anksti pavasarį, kai tręšiami visi sumedėję augalai.

Šalčiui `Canadice` atspari, kartais apšąla jauni, sumedėti nespėję stiebai. Jauną augalą pirmuosius dvejus metus reikėtų pridengti. Pirmaisiais metais – užkloti agroplėvele ir apkasti medžio žieve, kitąmet užteks pamulčiuoti šaknis.

Vynmedžius, kurie skirti uogoms, geniu du kartus per metus. Rugpjūčio pradžioje patrumpinu per daug įsisiautėjusį „jaunimą“ – pirmamečius ūglius, kad užuot augę imtų medėti ir nenaudotų uogoms nokinti skirtų maisto medžiagų. Ūglius, kurie per daug sutankina kerą ir užstoja kekėms šviesą iškerpu visai. Vėlų rudenį, kai augalai jau be lapų arba anksti pavasarį, kol pumpurai dar nepradėję brinkti, geniu dar smarkiau ir suformuoju dvipetį ir dviaukštį kordoną.
Apželdinimui skirtus vynmedžius tiesiog šiek tiek išretinu, iškarpau per tankiai suaugusias šakas, stengiantis, kad likusios augtų kuo horizontaliau.

Ši veislė turi tik vieną ydą: kai kurie žiedeliai prastai apsidulkina ir suformuoja mažytes uogytes, kurios neauga ir neprinoksta. Nelygu metai, kekėse jų būna daugiau ar mažiau.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.