Sraigių antplūdis

Kai prieš keletą metų po japonine lanksva radau mažytę, mielą, geltonai dryžuotą sraigę, džiaugėsi visi namiškiai. Ji buvo iškart priskirta ypatingiesiems kiemo augintiniams, kartu su kas antrą naktį pro vartų apačią šiaip ne taip prasispraudžiančiu ežiu, atraminėje sienelėje tarp dolomito luitų gyvenančiomis žaliosiomis rūpužėmis ir geltonai dryžuotais vapsvavoriais. Po metų dryžuotų sraigių po lanksvomis surinkau gerą saują (jos išskrido per tvorą… kokia prasta tai buvo idėja) ir jau tuomet aplankė mintis, kad viskas gražiuoju nesibaigs. Bet ežys jau buvo gerokai išretinęs žaliųjų rūpūžių gretas, tad jokių papildomų priemonių prieš vis dar augintinių statusą turinčias sraiges nesiėmiau. Juk kiek ten jos ėda, galvojau – nepalyginsi su didžiuliais šliužais ar vynuoginėmis sraigėmis, kurie kaip maras naikina sodus ir gėlynus kitame Kauno pakraštyje.

Ir štai jau antri metai, kaip mielos gražios sraigytės okupavusios visą sodą, ir antri metai, kaip vykdoma “antisraiginė misija”.

Trumpai apie šias gražuoles.

Sodinės juostasraigės (Cepaea hortensis) – nedidukės sraigės gražiai dryžuotu kiautu. Dažniausiai rudai geltonos, bet esu radusi ir visai geltonų ar visai rudų.

Užauga iki 2-2,5 cm ir vasaros viduryje (o iš tikrųjų visą sezoną) negiliai žemėje deda baltus, 2 mm dydžio kiaušinėlius. Esu daug jų radusi ravėdama – dažniausiai pavėsyje, purioje puveningoje žemėje. Jaunikliai greitai išsirita ir per metus pasiekia suaugusių sraigių dydį.

Maitinasi puvėsiais, mirštančia žaliąja mase ir jaunais lapais. Gal dėl to iš pradžių ir nekėlė problemų – kol sraigių mažai, augalai nenukenčia arba žala sunkiai pastebima. Mano sode skaniausios lanksvos, sedulos, įvairios daugiametės gėlės švelniais lapukais. Melsvių imasi tik vėlų rudenį, kai nebelieka nieko skaniau, kai jos pašąla ir lapai suminkštėja.

Antisraiginės priemonės.

Tikėtis, kad sraigės pačios dings, neverta. Jeigu jų pas jus atsirado ir daugėja, vadinasi, sąlygos veistis yra puikios. Girdyti jas alumi ar barstyti druska taip pat neverta – tai tik vaikų žaidimas. Užtvaros, kalneliai ir tvorelės nepadeda. Padeda tik sraigių rinkimas ir, deja, chemija.

Pirmaisiais “antisraiginės misijos” metais rinkome sraiges į trilitrinį stiklainį ir kas savaitę išveždavome į miškus. Rinkti jas nesunku – dėl ryškių spalvų jos aiškiai matomos. Laikosi krūmuose ir pakrūmėse, kur gaiviau ir pavėsis, po mediniais tilteliais ir takeliais. Po žiemos labai daug randu įsiraususių spygliuose po eglutėmis, ant japoninių lanksvų ir kalninių pušelių šakučių. Labai lengva jas rinkti prieš lietų ar iškart po lietaus – tuomet veja ir mediniai takeliai pavirsta sraigių autostrada. Reikia apžiūrėti ir medžių kamienus – jos labai mėgsta ropštis aukščiau. Medžio žievės mulčias joms taip pat labai patinka, tai idealios sąlygos gyventi.

Teko pripažinti, kad visų sraigių išrinkti neįmanoma, o veisiasi jos greitai. Pernai vasarą pradėjau barstyti specialias mėlynas granules (parduotuvėse yra `Ferramol` su geležies sulfatu ir `Gusto` su metaldehidu). Aš perku `Ferramol` granules, jų veiklioji medžiaga – geležies sulfatas. Rašo, kad nekenkia augintiniams (tarp jų ir ežiams), o šuo granulėmis tikrai nesidomi. Kiek pastebėjau, lietuje jos netirpsta. Barstau ten, kur sraigių daug ir sunku prieiti, ir kur jos reguliariai deda kiaušinius – po mediniais takeliais, tilteliais, krūmų tankmėje, tam tikrose vietose ant mulčio. Mano sode ištisos sraigių kolonijos nakvoja smulkialapiuose buksmedžiuose, tai barstau ir po jais.

Sraigių tikrai sumažėjo  – randu daug tuščių kriauklių, bet pirmas 2018 metų stiklainis jau apgyvendintas (apie 50 sraigyčių) ir paruoštas kelionei į mišką. Granulės jau irgi išbarstytos. Kaip seksis toliau – parašysiu.

Giedrė

© Sodoplanas.lt, 2018, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.