Ryškiausias skiriamasis spygliuočių bruožas yra jų dauginimosi organai. Jie turi ne žiedus, o strobilus (kankorėžius), kuriuose subręsta sėklos. Spygliuočiai yra plikasėkliai – jie išaugina sėklapradžius be apvalkalo. Sėklapradžiai paprastai būna moteriškojo strobilo (makrostrobilo) žvynų viršuje arba pakraštyje. Vyriškojo strobilo (mikrostrobilo) žiedadulkėms apvaisinus sėklapradžius vystosi sėklos. Joms bręstant atskiri makrostrobilo segmentai, vadinami žvynais, sukietėja ir taip susiformuoja visiems pažįstamas kankorėžis.
Sporifikavimo metu pavasarį ant sėklapradžio viršūnės patekusios mikrosporos per mažą angelę įtraukiamos prie branduolėlio ir ten visus metus “pramiega“. Kitą pavasarį mikrosporos sudygsta, įvyksta apvaisinimas ir kankorėžiai pradeda augti. Sau būdingą dydį jie pasiekia per mėnesį ar kelis, o paskui bręsta iki rudens.
Kai kurių kiparisinių šeimos atstovų, pavyzdžiui, kadagių sėklažvyniai yra mėsingi, todėl jų kankorėžiai panašūs į uogas. Jie bręsta dvejus metus, o kai kurių rūšių kadagių – ir per metus.
Neišsiaižę su sėklomis viduje nukrinta sibirinės, korėjinės, kedrinės pušų kankorėžiai. Kėnių kankorėžiai subyra vis dar kabėdami šakose, paskleisdami ne tik sėklas, bet ir žvynus.
Kėniai ir eglės neretai painiojami tarpusavyje, nes kai kurių rūšių augalai yra ganėtinai panašūs. Tačiau yra vienas puikus skiriamasis bruožas, kuris niekuomet neapgauna. Eglių kankorėžiai visuomet kabo – jų viršūnėlės svyra žemyn, kėnių – visuomet statūs, žiūri į saulę.
Eglių kankorėžiai pailgi, ritiniški, 10-16 cm ilgio ir 3-4 cm skersmens, rusvi arba gelsvai rusvi. Beje, jeigu pasiilgote egzotikos jaunus eglių kankorėžiukus galima valgyti keptus.
Labai gražūs, ryškūs eglių makrostrobilai – purpuriniai, rausvi, gelsvi arba žali. Sporifikuoja pavasarį, skleidžiantis spygliams, apie gegužės mėnesį. Kankorėžiai prinoksta ir pradeda aižėti rudenį, jeigu orai saulėti, bet dažniausiai žiemą. Jie patys nukrinta kitą vasarą.
Serbinių eglių kankorėžiai sėklas išbarsto, o patys laikosi ant šakų dar daug metų.
Deja, kad eglės pradėtų derėti turi praeiti mažiausiai 10 metų (išskyrus kai kuriuos kultivarus).
Ypač gražiai pavasarį atrodo rytinė eglė (Picea Orientalis) `Skylands`, kai tarp gelsvų spyglių kyšo daugybė mažučių raudonų makrostrobilų. Graži ji ir vėliau, pasipuošusi ilgais žemyn svyrančiais kankorėžiais.
Paprastosios eglės (Picea abies) `Acrocona` gražūs ir vyriški, ir moteriški strobilai. Jie skaisčiai raudoni ir pasirodo net ant palyginti jaunų augalų. Kankorėžiai iš pradžių žali, paskui patamsėja iki rausvai gelsvų, dekoratyvūs visus metus. Miniatiūrinė `Acrocona` kopija – paprastoji pušis `Push` – pradeda žydėti ir derėti vos pasiekusi 30 cm aukštį. Makrostrobilai taip pat raudoni.
Kai kurių kėnių rūšių makrostrobilai ryškiai raudoni, purpuriniai ar rausvi ir labai puošnūs. Kankorėžiai ovalūs, įvairių spalvų, iki 15 cm ir ilgesni. Jie auga tik ant viršūninių medžio šakų, yra statūs kaip žvakutės. Kai prinoksta (rugsėjo-spalio mėn) nukrinta ir sėklos, ir žvyneliai, lieka tik smailios kankorėžių ašelės, kurios išsilaiko šakose keletą metų. Iš jų gausumo galima spręsti apie medžio derlingumą.
Kvapiojo kėnio (Abies procera) pavyzdžiu dažnai iliustruojami knygų skyriai apie spygliuočių dauginimasi – pradedant mažyčiu makrostrobilu, kuris netrukus pavirsta didžiuliu puošniu kankorėžiu, ir baigiant kankorėžio ašele, kuri lieka išbyrėjus sėkloms ir žvynams.
Labai gražūs Vičo kėnio (Abies veitchii) kankorėžiai. Jie 5-6 cm ilgio, 2-3 cm skersmens, violetiniai arba rausvai rudi. Korėjinio kėnio (Abies koreana) kankorėžiai 4-7 cm ilgio, iš pradžių mėlynai violetiniai, vėliau tamsiai mėlyni. Šis kėnis labai tinka dekoratyviniams želdynams, nes derėti pradeda visai jaunučiai medeliai, o kankorėžiai stambūs ir gražūs.
Maumedžių (Larix) makrostrobilai rausvi ar purpuriniai, labai puošnūs. Kankorėžiai ovalūs, rutuliuko arba kiaušinio formos, o sėkliniai žvynai odiški ir plačia viršūne. Jie dažniausiai subręsta rudenį, o sėklas pradeda barstyti žiemą, bet daugiausiai jų išbarsto pavasarį, iki balandžio mėnesio. Dauguma rūšinių maumedžių pradeda derėti tik sulaukę 15-25 metų.
Pocūgių (Pseudotsuga) kankorėžių dengiamųjų žvynų viršūnėlės toli išlindusios iš po sėklinių, todėl jie atrodo pasišiaušę. Tai išskirtinis ir lengvai atpažįstamas pocūgių bruožas.
Pušų (Pinus) kankorėžiai nuo 2 iki 35 cm ilgio, įvairios formos, bet dažniausiai kūgio ar kiaušinio formos. Vasaros pabaigoje subrendę balkaninių, veimutinių pušų kankorėžiai netrukus pradeda brastyti sėklas, o paprastosios ir juodosios pušies kankorėžiai laukia pavasario. Sėklas išbarstę kankorėžiai paprastai nukrenta vasarą, išskyrus Bankso, smulkiažiedes ir dar keleto rūšių pušis, kurių kankorėžiai styro ant šakų keletą metų. Sibirinės korėjinės ir kedrinės pušies kankorėžiai nukrenta rudenį neišbarstę sėklų. Likimo valiai paliktus kankorėžius išgliaudo žvėreliai ir paukščiai, mes jų sėklas taip pat galime valgyti. Deja, pušys pradeda derėti maždaug po 20 metų.
Pušų kankorėžiais, jeigu jų daug, galima mulčiuoti žemę po spygliuočiais vietoje žievės ar smulkintos medienos. Tai geras, vandeniui laidus mulčias. Ar gražu, čia jau skonio reikalas. Suktaspyglės pušies (Pinus contorta) kankorėžiai kartais keletą metų kybo šakose ir sėklų nebarsto arba išbarsto tik gerokai paspirginti – per vasaros karščius arba gaisrą, kurie jų natūraliose augavietėse nėra reti.
Labai įdomūs veimutinės pušies (Pinus strobus) kankorėžiai. Jie ilgi (10-20 cm) ir svyra žemyn – visai nepanašu į mums įprastus pušies kankorėžiukus. Panašūs, tik gerokai stambesni Armando (Pinus armandii) ir himalajinės pušies (Pinus wallichiana) kankorėžiai.
Baltažievės pušies (Pinus leucodermis) kankorėžiai iki subręstant būna mėlynai violetiniai.
Milžiniški skarotosios pušies (Pinus coulteri), kuri savaime auga Kalifornijoje, kankorėžiai gali sverti 2-2,2 kg. Pavojinga stovėti po medžiais, kai jie krenta iš 30 m aukščio!
Japonijoje geriama jaunų pušų kankorėžių arbata, kuri stiprina imunitetą. Iš kankorėžių ekstrakto gaminami vaistai nuo vėžio.
© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.
Komentarai