Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų. Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių ožkų, kurios lyg cirko akrobatai karstosi stačiomis uolomis. Žemė ten nederlinga,  augalų mažai, dauguma jų efemeriniai ir tris ketvirtadalius metų praleidžia po žeme, išlysdami tik anksti pavasarį, kai orai vėsūs ir lietingi. Todėl vasarą iš uolų plyšio kyšantis žalias lapas – atgaiva ir turisto akims, ir ožkų pilvukams. Krūmai turi būti ypač gerai prisitaikę augti, o tiksliau – išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Jiems nuolat trūksta drėgmės ir maisto medžiagų, be to, juos nuolat negailestingai geni. Kadangi ožkos dažniausiai pasiekia tik vieną krūmo pusę, apačią ar viršų, pamažu krūmas įgauna tam tikrą formą. Yra tekę matyti debesėlių, laivų ir keisčiausių geometrinių figūrų formos krūmokšnių, pakibusių ant uolų virš bedugnės.

Masiškai figūriniu karpymu susižavėta tik Renesanso laikotarpiu, kai idėjų pritrūkę italų ir prancūzų sodininkai ėmė semtis įkvėpimo antikinės Romos madose. Žymiausias to meto kūrinys – Versalio sodai. Britai bandė kopijuoti, bet jiems prastai sekėsi. Tačiau dėl savo aistros sodininkauti, jie greitai perėmė visas technikas, jas patobulino ir pritaikė savo poreikiams. Jų dėka puikios žalios skulptūros iš didikų ir karalių sodų persikėlė į mažus, bet jaukius angliskus sodelius. Figūrinis karpymas iš priveligijuoto užsiėmimo tapo mielu ir prieinamu kiekvienam. Ir šiandien, kalbėdami apie puikiausias pasaulyje gyvatvores, vejas ir žaliąsias skulptūras, dažniausiai minime ir žavimės britų, o ne prancūzų sodais.

Formalūs geometriniai želdiniai – gyvatvorės, apvadai ir žaliosios skulptūros suteikia sodui svorio, didesnę estetinę vertę ir užbaigtumo įspūdį. Tai želdinio rėmas – nekintantis, stabilus, tokį efektą paprastai galima pasiekti tik mažosios architektūros statiniais (akmeniniais ar trinkelių takais, pergolėmis, pavėsinėmis, grįstomis aikštelėmis, dekoratyviniais tvenkiniais). Gerai prižiūrimi geometriniai želdiniai nekinta ir yra dekoratyvūs visus metus. Jie gražūs savaime, bet dera su akmenimis ir ryškiais gėlynais. Jais nesunkiai galima paslėpti sklypo trūkumus ir išryškinti privalumus.

Žaliosioms skulptūroms formuoti labiausiai tinka visžaliai, lėtai augantys, gerai sutankėjantys ir karpymą pakenčiantys krūmai ir medžiai smulkiais lapais arba spygliais. Labiausiai tinka buksmedžiai (Buxus sempervirens) ir kukmedžiai (Taxus baccata), bet galima naudoti ir karpomų gyvatvorių augalus – gudobeles (Crataegus), ligustrus (Ligustrum), skroblus (Carpinus), tujas (Thuja), kaulenius (Cotoneaster) ir pan.

Pradedantiesiems sodininkams figūrinis karpymas skamba mistiškai ir jie baidosi sodo žirklių kaip arklys automobilio.  Iš tikrųjų procedūra visai paprasta, svarbu tinkami ir neatšipę įrankiai.

Dažnai sakoma, kad skulptūrai suformuoti reikia viso gyvenimo. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, kokio amžiaus augalą pradedate formuoti ir kokio tikitės rezultato. Sudėtingoms 3-4 aukštų arba labai detalioms smulkmeniškoms figūroms sukurti išties reikės laiko, bet paprastoms geometrinėms formoms užtenka 3-5 metų, jeigu sodinukas tinkamo aukščio ir tankumo. Iš paaugusio augalo skulptūrą suformuosite greičiau negu iš mažiuko, ką tik įsišaknijusio auginio (juk jis pats augs ir stiprės mažiausiai 3 metus). Medelynuose galima nusipirkti įvairaus amžiaus ir dydžio sodinukų augintų konteineriuose. Piniginė labai nesuplonės, jeigu įsigysite 2-4 paaugintus buksmedžius ar kukmedžius, bet tai sutaupys jums keletą, o dažnai ir kelioliką metų. Konteineriuose auginti krūmai ir medžiai nepatiria didelio streso persodinti į didesnį vazoną arba į lysvę, juos galima pradėti genėti jau kitais metais.

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Dėl vietos po saule

Suaugę medžiai sklype – ir džiaugsmas, ir vargas. Jeigu turite bent vieną, kaimynai tikriausiai jums pavydi pavėsio ir tos nuostabios romantiškos nuotaikos, kurią sukuria tik didžiuliai medžiai, o jūs jiems – spalvingų saulėtų gėlynų. Bandymai apželdinti pomedžius dažniausiai baigiasi nesėkme – vos keletas augalų ištveria ekstremalias gyvenimo sąlygas milžinų šešėlyje, o dauguma medžių nepakenčia,  kai prie šaknų yra dirbama žemė.

Pomedžiuose labai prastos augimo sąlygos – žemė čia sausa, beveik visuomet tvyro pavėsis, o drėgme ir maisto medžiagomis reikia dalintis su galingu konkurentu. Ir atvirkščiai – nuolatinis žemės purenimas, perkasimas, netinkamas tręšimas ir laistymas, o ypač mulčiavimas labai storu sluoksniu kai kuriuos medžius gali pražudyti.

Verčiau nesodinti gėlynų po bukais, ažuolais, cūgomis, pušimis, maumedžiais, liepomis, kaštonais, dekoratyvinėmis vyšniomis ir slyvomis, sedulomis ir dauguma klevų. Šiokią tokią veiklą pomedžiuose pakenčia skroblai, uosiai, beržai ir eglės, raudonasis klevas, karijos (Carya), krūminis rūgštūnis (Oxydendrum arboreum). Kauptuko ir kaimynų nebijo tujos, dekoratyvinės obelys, ginkmedžiai, gudobelės, tuopos, karklai, baltasis ažuolas ir sidabrinis klevas.

Tamsios vietos skirstomos į pavėsį, kai žemės visai nepasiekia saulės spinduliai, ir pusiau pavėsį. Visiškas pavėsis būna po medžiais labai tankia laja – obelimis, kriaušėmis, aronijoms, bukais, spygliuočiais, prie šiaurinės pastato sienos  arba tvoros. Čia augalai gauna apie 5-10 proc. normalios šviesos.  Pusiau pavėsyje po vyšniomis, slyvomis, lazdynais, beržais, riešutmedžiais žemę pasiekia apie 30-60 proc. šviesos.

Nedidelis šešėlis krenta po riešutmedžiais, lazdynais, šermukšniais, akacijomis, smulkialapiais klevais, vyšniomis, slyvomis, žilakrūmiais. Jų šaknys auga žemės paviršiuje, todėl pomedžių geriau neperkasinėti, sodinti augalus reikėtų labai atsargiai.

Jeigu po medžiais, kuriuos planuojate apželdinti, auga žolė, neraukite jos, bet užklokite vyniojamuoju popieriumi arba laikraščiais ir užberkite 5-7 cm sluoksniu žemių. Nepamirškite retkarčiais palaistyti, kad “slėgtainis” nuolat būtų drėgnas – tokiu būdu vasarą žolė sunyks per 2-3 mėn (rudenį ir pavasarį prireiks daugiau laiko). Daug greičiau sunaikinti žolę purškiant herbicidą roundapą, tačiau labai svarbu, kad chemikalo nepatektų ant greta augančių jaunų medelių, krūmų, daugiamečių gėlių. Suaugusio medžio chemikalas nesunaikins, jauni kurį laiką laiką skurs, sirgs.

Nedraskykite pomedžių be reikalo, neperkasinėkite žemės – duobutes augalams kaskite tik ten, kur numatyta gėlyno (želdyno) plane. Stenkitės sodinti kuo jaunesnius augalus – jų šaknų sistema mažesnė, reikės mažesnių duobių, o augdami jie patys prisitaikys prie esamos aplinkos. Jeigu kasant duobes rasite stambesnę medžio šaknį, nenukirskite jos, verčiau kaskite šalia.

Nesodinkite augalų arčiau kaip per 50 cm nuo medžio kamieno. Kai gėlynas bus baigtas, palaistykite pasodintus augalus, o paskui – visą plotą, ir mulčiuokite 5-7 cm sluoksniu smulkintos medienos arba žievės. Plonas mulčio sluoksnis padės ilgiau išlaikyti drėgmę. Nemulčiuokite 50 cm aplink medžio kamieną ir neužberkite mulču storesnių medžio šaknų, jeigu jos išlindusios iš žemės. Nepamirškite savo gėlyną reguliariai laistyti (kartą per savaitę) – jaunų augalų konkurentai yra ne tik galingos medžio šaknys, bet ir medžio vai

nikas, kuris sulaiko lietų. Kuo jis tankesnis, tuo mažiau lietaus kliūva pomedžiui

Pirmaisiais metais želdyno netręškite, nukritusių lapų negrėbkite, kasmet arba kas du užberkite naują sluoksnį mulčo (žievė suyra greičiau negu smulkinta mediena). Sausame šešėlyje po medžiais neblogai auga kalikantai (Calycanthus), karpytalapės stefanandros (Stephanandra incisa), pūsleniai (Physocarpus opuliforlius), meškytės (Symphoricarpos), bugieniai (Ilex), blakėžudės (Cimicifuga), sinavadai (Aquilegia), tiarelės (Tiarella), plautės (Pulmonaria), sibiriniai vilkdalgiai (Iris), dauguma smulkiasvogūnių gėlių, kurios žydi anksti pavasarį, kai medžiai dar nesužaliavę. Daugiau drėgmės reikia melsvėms, bet jos ypač tinka pavėsingiems gėlynams.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. Ranka taip ir tiesiasi paglostyti, nugnybti, į žemę įkišti… Tad šį sykį – apie spygliuočių dauginimą.

Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Tai ypač populiaru miško pramonėje, kur vienu ypu reikia gauti daug sodinamosios medžiagos, taip pat medelynuose, kurie specializuojasi skiepydami spygliuočius, nes sėjinukai yra naudojami kaip pigus ir nereiklus poskiepis. Kultivarai, kurie savo išvaizda gerokai skirasi nuo rūšinių augalų sėklas subrandina retai, o tie kurie subrandina, vistiek dauginami vegetatyviniu būdu, nes jų sėjinukai neišlaiko veislei būdingų požymių (natūraliai grįžta prie rūšiai būdingos išvaizdos) arba tie požymiai labai retai ir prastai išreikšti. Nelygu augalas, veislės požymius išlaiko apie 10-60 proc. sėjinukų. Žodžiu, pasėjus bukojo puskiparisio “Nana Gracilis“ sėklas, gal tik 10 proc. sėjinukų turės tikslius veislės požymius.

Neetiška sėklomis dauginti tų kultivarų, kurie skirti pardavimui, nes tai tas pats kaip parduoti katę maiše. Net jeigu trimetis sėjinukas atrodo labai panašus į motinį augalą, po metų, dviejų ar penkių jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Geltonspyglių, glaustašakių augalų sėjinukai paveldi daugiau veislei ir formai būdingų požymių, o štai margi ar svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys sėklų nė neužmezga.

Visgi spygliuočių dauginimas sėklomis yra labai įdomus, smagus, nors ir ilgas procesas. Motulė gamta kartais prikrečia pokštų, ir tarp sėjinukų pasitaiko išskirtinių egzempliorių įdomios formos ar spalvos laja,  deformuotomis šakomis arba spygliais, ar kitais keistais, bet akį traukiančiais morfologiniais požymiais, kurie verti ne tik naujo veislės pavadinimo, bet ir patento.

Sėklomis dauginami dekoratyvūs rūšiniai spygliuočiai, tokie kaip veimutinės pušys (Pinus strobus), Engelmano (Picea engelmannii) ar serbinės eglės (Picea omorica), arba didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) tinka sodinti erdvesnėse sodyboje, nes užauga dideli. Sėjinukai praverčia ir tuomet, kai augalų reikia daug ir tikslingai. Pavyzdžiui, paprastųjų eglių gyvatvorei arba kalninių pušų smėlingiems šlaitams sutvirtinti.

Sėklų galima nusipirkti ar prisirinkti patiems. Kankorėžiai paprastai subręsta rudenį. Įnešti į šiltą patalpą jie išsiskleidžia ir sėklos nesunkiai išbyra. Jeigu kankorėžis neatsidaro, jį galima pašildyti iki 40-45ºC. Išbyrėjusias sėklas prieš sėją būtina stratifikuoti (peršaldyti). Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir mažiausiai 6 savaites laikomos plastiko maišelyje šaldytuve (tinka standartinė 4ºC temperatūra). Paskui, paprastai vasario-kovo mėnesiais, sėjama į rūgštoką substratą vazonėliuose ar dėžutėse (taip daug patogiau) ir laikoma šviesioje patalpoje (galima išnešti į šiltnamį ar vėsų prieškambarį).

Dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, bet dauguma tik po metų. Vėliau dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos užuovėjoje, pusiau pavėsyje, užklotos agroplėvele. Žemė jose neturi perdžiūti ar užmirkti. Tokią sėjos eigą rekomenduoja specialistai, o aš darau daug paprasčiau. Sėju rudenį tiesiai į daigyną, lysves pažymiu, pasėju ir mulčiuoju smulkinta žieve (2-3 cm sluoksniu). Jeigu sėklų mažai arba augalas labai vertingas, jas 2 mėnesius laikau drėgname smėlyje šaldytuve, paskui sėju į dėžutes, mulčiuoju žieve, išnešu į lauką ir įkasu į žemę arba pastatau (jeigu žemė įšalusi) užuovėjoje.

Dėžutes užkloju agroplėvele, šonus apkamšau pernykšte nupjauta žole, lapais ar stambia medžio žieve ir palieku iki šiltesnių dienų. Agroplėvelė skirta tam, kad mulčias ir kamšalai nesusimaišytų. Atšilus orams agroplėvelė saugo nuo per kaitrios saulės, žemė dėžutėse lėčiau džiūva. Sėjinukų mažiausiai metus nejudinu. Kitą žiemą dėžutes vėl užkloju agroplėvele, pridengiu lapais, žieve. Žemių mišinį gaminu iš nupjautos žolės ir smulkios medžio žievės – juos sumaišius per metus ar dvejus gaunasi puikus pūdinys, kuris tinka ne tik spygliuočius sėti, bet ir įšaknydinti jų auginius. Supuvusi žolė turi daug maistingų medžiagų, o apirusi žievė daro substratą purų, laidų ir rūgštų. Jeigu sėklos labai smulkios, pūdinį persijokite ir išrinkite stambesnes dalis. Paprastai sėjama 1-2,5 cm gyliu. Jeigu pasėlį mulčiuosite smulkinta medžio žieve, sėkite ant žemės paviršiaus, nes mulčias ir sudarys tuos 2,5 cm. Smulkias sėklas verčiau užberti ne žieve, bet smulkiu smėliu.

Beje, spygliuočių dauginimas labai išsamiai ir aiškiai aprašytas Dendrologų draugijos tinklapyje. Rekomenduoju paskaityti: Augalų dauginimas gyvašakėmis

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.

Drakono akis

Gausiažiedės pušys (Pinus densiflora) kurios angliškai vadinamos Japonijos raudonosiomis pušimis, turi keletą išskirtinių kultivarų. Vienas jų `Oculus Draconis`, išvertus Drakono akis. Jo spygliai tamsiai žali su dviem plačiomis geltonomis juostomis. Viena juosta yra ryškiai geltona, beveik auksinė, kita gerokai blyškesnė. Geltonai žalia mozaika labai puošni. Kadangi ryškiausi spyglių galiukai, o jie patys pusiau prigludę prie šakų, iš toliau atrodo kad pušis žydi gelsvomis taurelėmis. O jeigu į šaką su viršūniniais pumpurais pažiūrėti iš viršaus, ji išties primena akį.

Savo spalvą `Oculus Draconis` išlaiko visus metus, bet ryškiausi spygliai būna rudeniop ir žiemą. Saulėtą snieguotą pavasarį jie gali apdegti saulėje. Šios pušys gražiausiai atrodo pasodintos tamsiame fone, prie kitų augalų tamsiai žalia laja ar tamsios tvoros. Puikus augalas japoniniam sodeliui arba retesnių spygliuočių kolekcijai. Tinka didesniam alpinariumui, sodinti tarp akmenų šlaite, kaip akcentinis augalas prie laiptų, terasos ir pan.

Naujoje vietoje prigijusi pušis per metus paauga apie 15-25 cm, ir 10 metų amžiaus pasiekia 2-3 m aukštį. Suaugęs kultivaras retai viršija 4-5 m. Jauno augalo vainikas retas, šakos pavienės, bet su laiku vaizdas pagerėja. Laja suapvalėja, sutankėja, įgauna plataus kiaušinio formą. Augalui senstant viršūnė ima plokštėti. Šalčiui pušis atspari, pakenčia trumpalaikius atšalimus iki -35oC.  Sodinama į vandeniui laidų priesmėlį saulėje arba pusiau pavėsyje. Saulėje spygliai nusidažo ryškiau, bet pavasarį ir stipriau nudega. Nuo saulės pavasarį augalą galima apsaugoti uždengus agroplėvele, maišiniu audeklu ar faneros skydu. Nepakenčia stovinčio vandens ir sunkios kalkingos žemės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Augalai apvadams

Augalų derinimasApvadai – vienas iš paprasčiausių, bet man asmeniškai gražiausių gyvatvorių tipų, kurį labai lengva pritaikyti kiekviename sklype – apjuosti, įrėminti gėlyną, tvenkinėlį, mažosios architektūros statinį ar net kopūstų lysvę, arba naudoti apvadus kaip sodo akcentą formuojant mažyčius labirintus, pynes ar net paveikslus.

Į pynes sunerti ornamentiniai gėlynai (Knot gardens) pirmiausiai paplito Anglijoje 16-17 amžiuje, o paskui išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje.

Tokių pynių rėmams buvo sodinami buksmedžiai, o tarpus užpildydavo ryškiai žydinčiomis sezoninėmis gėlėmis. Jos kaip taisyklė buvo sodinamos didelėmis grupėmis ir sudarydavo spalvines dėmes. Pavasarinėms gėlėms peržydėjus sodindavo kitas, todėl toks gyvas paveikslas sezono metu nuolat kito ir mainėsi. Kartais pynes palikdavo tuščias, žemę užberdavo dekoratyvine skalda ar medžio žieve. Prancūzijos dvarų ir rūmų sodininkai varžėsi buksmedžiais rašydami vis įmantresnius, sudėtingesnius ornamentus.

Nuo seno apvadams sodinami buksmedžiai – tankūs visžaliai ir lėtai augantys krūmeliai, kurie puikiai išsaugo jiems suteiktą formą. Bet vien jais apsiriboti neverta. Neaukštiems gėlynų apvadams tinka ir levandos (Levandula), rūtos (Ruta graveolens), vaistinės juozažolės (Hyssopus officinalis), paprastieji raudonėliai (Origanum vulgare), kalniniai dašiai (Satureja montana), paprastosios melisos (Melisa officinalis), taurieji didramuniai (Chamaemelum nobile), kai kurie kiečiai (Artemisia), neaukšti Tunbergo raugerškiai (Berberis thunbergii), taip pat kiti krūmai ar puskrūmiai tankia ir kompaktiška laja.

Pynės tinka ir mažame sklype, joms prižiūrėti nereikia nei daug žinių, nei laiko. Ornamentiniam gėlynui vietos reikės daugiau. Prieš pradėdami darbus nusipieškite norimą ornamentą ant popieriaus, paskaičiuokite kiek ir kokių augalų jums reikės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežati draudžiama.

Lėtapėdžiai

Kukmedžiai (Taxus) pakenčia genėjimą ir karpymą, todėl Europoje nuo seno buvo naudojami gyvatvorėms, žaliosioms sienoms, labirintams ir gyvosioms sodo skulptūroms kurti. Juos nesunku dauginti sėklomis ir auginiais, bet jie palyginti reiklūs augimo salygoms. Be to, pas mane jie auga ypač lėtai, o kantrybės (taigi logiškai – ir kukmedžių) aš turiu nedaug.

Nors tankūs ilgaamžiai kukmedžiai idealiai tinka gyvatvorėms ir užsienyje yra vieni iš populiariausių augalų gyvatvorėms sodinti, pas mus jos labai retos. Pirmiausiai dėl to, kad, kaip jau minėjau, kukmedžiai labai lėtai auga, o dažnas mūsų norime „tvorą užauginti“ kuo greičiau. Žinoma, ko tiems kukmedžiams skubėti, juk jie gyvena ne vieną tūkstantį metų. Šaltesnę žiemą gyvatvorė pašąla ir joje lieka skylės, kurios „užauga“ labai pamažu. Saulėta gyvatvorės pusė žiemos pabaigoje kartais apdega, – ir vėl tos pačios problemos. Dar viena bėda – brangūs sodinukai (keletą kartų brangesni negu eglės), kas ypač aktualu sodinant ilgą gyvatvorę. Todėl pas mus kukmedžiai labiau tinka gėlynų apvadams ir neaukštoms gyvatvorėms pusiau pavėsyje arba pavėsyje, taip pat figūriniam karpymui (geometrinės formos, gyvūnų ir žmonių figūrėlės). Aukštoms gyvatvorėms tinka europinio kukmedžio (Taxus baccata) formos ‘Fastigiata’, ‘Fastigiata Aurea’, ‘Fastigiata Robusta’.

Tai žemei reiklus augalas, jis neaugs sausoje smėlėtoje ar rūgščioje dirvoje, nepakenčia sausrų ir stovinčio vandens. Taigi žemė turi būti neutrali ar šiek tiek kalkinga, drėgna. Labiausiai tinka derlingas, gerai įdirbtas priemolis. Pas mane auga molyje.Geltonspygliai kukmedžiai pavėsyje išblunka iki balsvų, juos reikėtų sodinti pusiau pavėsyje arba saulėtoje vietoje, bet apsaugoti nuo vidurdienio spindulių. Šią problemą galima išspręsti sodinant kukmedį prie aukštesnio medžio, kuris per patį vidurdienį ant jo mestų šešėlį. Geltonspyglės šakelės saulėje dažnai apdega, ypač sausą karštą vasarą arba žiemos pabaigoje.

Kukmedžiai sprogsta gegužės pradžioje, žydi vasarą, o sėklos subręsta rugsėjo mėnesį ir laikosi ant kero iki žiemos (arba juos nulesa paukščiai). Jeigu reikia daug augalų gyvatvorei ir niekur neskubate, „uogytes“ galima surinkti, per žiemą stratifikuoti, o pavasarį pasėti daigyne. Dalis sėklyčių sudygsta tai pačiais metais, kitos po metų ar net dviejų. Jauni daigeliai pridengiami nuo saulės, o prieš žiemą storai mulčiuojami.

Kitą sykį trumpai apžvelgsiu europinių ir tarpinių kukmedžių kultivarus.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Bambukų auginimas

Bambukai nereiklūs žemei, bet geriausiai ir greičiausiai auga purioje, vandeniui ir orui laidžioje ir humusu turtingoje žemėje. Yra išimčių – pastebėta, kad didbambukiai ir bambukaičiai geriau auga priemolyje. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo geriau. Šaknų atžalomis plintančių bambukų verčiau nesodinti ypač sausose dirvoje – ieškodami vandens jie dar įnirtingiau leidžia ūglius. Nors bambukai trumpai pakenčia stovintį vandenį, tuo piktnaudžiauti nevertėtų. Jiems patinka lengvai rūgščios arba neutralios dirvos (5,5-6,5 pH).  Įvairiašakis didbambukis (Phyllostachys heteroclada) puikiai jaučiasi šlapiose, nuolat užliejamose vietose.

Po bambukais galima ir bet reikia krauti visą nupjautą žolę ir išravėtas piktžoles, jeigu jos jaunos ir be sėklų. Jeigu orai sausi, mulčias retsykiais palaistomas, pabarstomas salietra (iki liepos mėnesio). Šviežia žolė greitai sukrenta – tai puiki trąša bambukams. Per vasarą susidaro storas apipuvusio mulčio sluoksnis. Bambukų šaknys ypač gerai jaučiasi puvėsiuose, jos nesuserga ir pačios nepradeda pūti, jų nepuola jokie grybai. Po bambukais galima pilti virtuvės atliekas, užsienyje po jais užkasa dvėselieną, skerdienos atliekas – šie augalai vikriai įsisavina visą organiką. Aš po bambukais pilu nupjautą žolę, kartais “paslepiu” ir išravėtas piktžoles. Ten sliekų (ir žvejų) rojus.

Dauguma bambukų palyginti atsparūs sausroms, bet mes juos sodiname ne tam, kad kankinti, o tam, kad jie augtų. Ir augtų greitai. Šiltą lietingą vasarą bambukai iš tiesų auga kaip ant mielių. Labai sausą ir karštą vasarą reikia laistyti – gausiai, kartą per savaitę. Jeigu po bambukais kraunate nupjautą žolę ir mulčio sluoksnis storas, jų laistyti nereikia (nebent sausra užtrunka), nes mulčias puikiai sulaiko drėgmę. Ką tik pasodinti augalai laistomi dažnai.

Dauguma bambukų geriausiai jaučiasi saulėje ir pusau pavėsyje, o kai kurie nebijo ir visai tamsių kampelių. Visus didbambukius reikia sodinti saulėje, išskyrus juodąjį didbambukį (Phylloastachys nigra), kuris geriau jaučiasi  pusiau pavėsyje. Bašanijoms (Bashania) tinka pusiau pavėsis, o bambukaičiams (Fargesia), indlendrėms (Indocalamus), Pleioblastus, šeivabambukiams (Pseudosasa), sazoms (Sasa), Sasaella, pelbambukiams (Shibataea) – pusiau pavėsis ir pavėsis. Nuo saulės reikėtų saugoti visus jaunus, ką tik pasodintus bambukus.

Nenuostabu, kad tikrą lietuvišką vasarą – vidutiniškai šiltą ir lietingą – bambukai jaučiasi geriausiai. Šaltą ir lietingą arba karštą ir sausą jie skursta, augimas sustoja. Lėčiau augantiems aukštiems bambukams dažnai nepakanka trumpos vasaros, ir vos pradėję augti jie priversti ruoštis žiemai. Tai viena iš priežasčių, kodėl bambukai pas mus nepasiekia rūšiai būdingo aukščio.

Didžiausia aukštaūgių bambukų bėda yra ta, kad šaltomis, o ypač vėjuotomis žiemomis virš sniego dangos esantys stiebai su lapais nušąla, o pavasarį labai vėlai atželia. Vos pradeda augti, o jau, žiūrėk, atėjo ruduo. Mažų krūminių bambukų grožiui šalnos beveik nepakenkia, nes žiemą jie po sniegu (dažniausiai kyšo tik viršūnės), be to, net ir nušąlę pavasarį jie sparčiai atauga.

Aukštesni ilgai maivosi, todėl metus kitus gražaus krūmelio vietoje styro vos kelios suvargusios šakelės. Jeigu stiprūs šalčiai kartojasi, tokie augalai labai nuskursta ir niekad pilnai neatauga. Aukštesnių bambukų stiebus žiemai reikia uždengti, apvynioti agroplėvele ar maišiniu audeklu, saugoti nuo vėjo, o šaknis storai mulčiuoti. Žvarbus vėjas žiemą bambukams yra daug baisiau negu -25ºC šalčio tykią ir ramią dieną.

Šalčiui atspariausi Fargesia, Phylloastachys, Bashania, Arundinaria, Pleioblastus, Pseudosasa, Sasa, Sasaella, Semiarundinaria, Shibataea genčių bambukai, o ypač atskiros jų rūšys. Jie nebijo -17ºC, o kai kurie net -23ºC. Prie ištvermingiausių priskiriami auksavagiai didbambukiai (-25ºC), pluoštiniai didbambukiai (-26ºC),  plikieji didbambukiai (Phyllostachys nuda – iki -27ºC), kai kurie bambukaičiai (Fargesia murielae ir Fargesia nitida – iki 27ºC), taip pat  bambukaičių kultivarai `Jiuzhaigou`,  `Scabrida` (-24ºC), kurilinė saza (Sasa kurilensis – iki -25ºC) ir Sasaella ramosa (-26ºC).

Nukritus temperatūrai iki -30ºC ar -35ºC, neverta tikėtis kad bambukų stiebai išgyvens, bet storai mulčiuotos šaknys dažniausiai peržiemoja. Bent jau apie Kauną.

Per septynerius metus neteko pastebėti, kad bambukus pultų kenkėjai ar ligos. Jeigu jūsų augintinis skursta, lapai gelsta, blykšta ir byra, tai dažniausiai sąlygoja netinkamos gyvenimo sąlygos, fiziologinės problemos – saulės, vandens, šilumos, trašų stoka arba perteklius.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Bambukų pievelė

Skamba egzotiškai, bet tai tiesa. Bambukai – visai ne medžiai, o aukščiausia pasaulyje žolė. Jie priskiriami miglinių šeimai, bet nuo kitų miglinių skiriasi sumedėjusiais bambliuotais stiebais ir palyginti plačiais lapais. Tai ypatingi augalai, labai mylimi ir vertinami Rytuose. Jų stiebai naudojami statybos pramonėje (netgi statant šiuolaikiškus aukštus miestų pastatus), iš jų gaminami baldai, muzikos instrumentai, įvairus interjero ir sodo dekoro detalės, namų apyvokos daiktai, indai, popierius ir net drabužiai. Jauni bambukų ūgliai valgomi, kai kurie laikomi ypatingu delikatesu. Nespjauna į bambukus ir didžiosios pandos, kurioms šie augalai yra vieni iš pagrindinių racione.

Bambukai – rytietiško kraštovaizdžio ir rytietiškos filosofijos simbolis ir vienas iš geidžiamiausių augalų rytietiško stiliaus sode. Nors tai egzotiškas augalas, kuris natūraliai auga šiltesniuose regionuose, kai kurios rūšys neblogai jaučiasi ir lietuviškame sode. Tiesa, stebuklų iš „lietuviškų“ bambukų tikėtis nereikia.

Geriausiai pas mus jaučiasi žemaūgiai šalčiui atsparūs bambukai – sazos (Sasa), šeivabambukiai (Pseudosasa), Sassaella. Jie auga nedideliais (0,3-1 m aukščio) kompaktiškais kupsteliais, kurie labai tinka apvadams formuoti, be to puikiai peržiemoja. Iš aukštesnių šalčiui atsparių bambukų reikėtų paminėti kai kurių rūšių didbambukius (Phyllostachys) ir bambukaičius (Fargesia). Jie niekuomet nepasieks rūšiai būdingo 4-6 m aukščio ir neaugins rankos storio stiebų kaip nupiešta Kinijos atvirukuose, bet šiaip ar taip tai bambukai.

Bambukams priskiriama daugybė savo išvaizda ir augimo įpročiais skirtingų augalų rūšių, natūraliai augančių tropikų, subtropikų ir vidurinio klimato kraštuose.

Bambukų stiebai gali būti žali, geltoni (Phyllostachys bambusoides `Allgold`, Ph. aureosulcata f. aureocaulis), geltoni su žaliais dryžiais (Ph. aureosulcata f. spectabilis), žali su geltonais dryžiais, žali su violetiniais dryžiais (Ph.violascens), rausvi, melsvi, rudi ir net juodi (Ph.nigra, Ph. glauca f.yunzhu). Kai kurių bambukų jauni ūgliai būna vienos spalvos, o paskui nusidažo kita. Pavyzdžiui, auksavagio didbambukio (Ph. aureosulcata f. spectabilis) jauni ūgliai tamsiai raudoni, o subrendę pageltonuoja. Melsvojo didbambukio (Ph. glauca f.yunzhu) jauni ūgliai žali, o vėliau pajuoduoja.

Apie spartų bambukų augimą sklando legendos. Iš tikrųjų augimas priklauso nuo daugybės sąlygų – klimato, saulėtų ir šiltų dienų skaičiaus, šalnų, drėgmės ir trąšų, ir net nuo bambuko šaknų sistemos tipo. Vieni bambukai auga kaip krūmai, jų šaknų sistema kompaktiška, kiti, panašiai kaip varputis, plita šaknų atžalomis – augina ilgus šakniastiebius ir netrukus „pabėga” iš jiems skirtos augavietės. Pastarieji ne tik greitai „laksto“, bet ir sparčiau auga – gerose sąlygose rūšiai būdingą aukštį stiebas pasiekia per 5-8 savaites. Tuo tarpu krūmu augantiems bambukams užauginti stiebą prireikia 2-4 mėnesių. Pasaulinis augimo rekordas priklauso valgomajam didbambukiui (Phyllostachys edulis) – per parą jo ūglis paaugo 121 cm.

Bambuko stiebo aukštis ir storis tiesiogiai priklauso nuo rūšies, augalo amžiaus ir šaknų sistemos. Kuo augalas vyresnis ir kuo geriau išvystyta jo šaknų sistema, tuo storesnius ir ilgesnius stiebus jis augins, kol pasieks rūšiai būdingą aukštį ir apimtį. Net nušalus antžeminei daliai, pavasarį bambukai toliau leidžia naujus ūglius, jeigu šaknys sveikos (juk tai žolė – nupjovus veją ji netrukus vėl atauga). Tačiau krūmu augančiui bambukui prireikia gerokai daugiau laiko lajai atstatyti negu plintantiems šaknų atžalomis. Jeigu šaltos žiemos kartojasi, augalui (arba jums) gali pritrūkti kantrybės.

Bambukų lapai lanceto formos su smailia viršūne ir aiškiai matomomis gyslomis. Jie būna įvairaus ilgio ir pločio (nelygu rūšis), dažniausiai kelių atspalvių žali arba išmarginti geltonais ar baltais dryžiais. Nuotraukose kraštuotosios sazos (Sasa veitchii) lapai traukia akį plačiu baltu apvadu, tačiau neapsigaukite. Iš tikrųjų šio bambuko lapai žali ir apvadas gražiai pabąla tik saulėtą rudenį, kai nakties ir dienos temperatūrų skirtumas ypač didelis. Jie reaguoja į oro sąlygas panašiai kaip mūsų klevai. Gražiu ir saulėtu oru klevų lapai spindi puikiais ryškiai raudonais ar oranžiniais atspalviais, o lietingą rudenį nusidažo nešvaria rūdžių spalva ir dar labiau sugadina nuotaiką. Panašiai ir su sasomis – lietingą apsiniaukusį rudenį jų lapai apvado neturi arba jis būna siauras, pilkšvas, netaisyklingas, nusispalvina tik pavieniai lapai. Gal tai ir gerai, nes balti pakraščiai pavasarį linkę apdegti saulėje (kaip visžaliai spygliuočiai apdega spyglius).

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – tinkamai parinkti ir tinkamoje vietoje auginami jie rūpesčių nekelia.

Buksmedžiai (Buxus) natūraliai auga Europoje, Viduržiemio jūros pakrantėse, Azijoje ir centrinėje Amerikoje. Buxus šeimai priklauso 30 rūšių, iš kurių išvesta apie 120 dekoratyviniuose želdiniuose naudojamų veislių ir kultivarų.

Dažniausiai soduose auginami paprastieji (Buxus sempervirens) ir smulkialapiai (Buxus microphylla) buksmedžiai ir jų kultivarai. Retesnis korėjinis buksmedis (B. sinica var. Insularis). Paprastieji buksmedžiai linkę plėsti į šonus ir auginti horizontalias šakas, dažnai turi keletą viršūnių be aiškaus lyderio. Laja tanki, visžalė. Lapai žali iš viršaus ir gelsvai žali iš apačios, ovalūs arba pailgi.

Smulkialapiai buksmedžiai auga lėtai, yra neaukšti, kompaktiški, laja tanki. Lapai elipsės formos. Šios trys rūšys yra kryžminamos tarpusavyje stengiantis išgauti aplinkos sąlygoms pakančius, šalčiui visiškai atsparius, greitai augančius ir tankius kultivarus.

Daug žadantys nauji paprastojo ir korėjinio buksmedžio hibridai  `Green mountain`, `Glencoe` (Chicagoland Green TM) ar `Green Velvet`.

Labiausiai buksmedžiams patinka vėsios ar viduriniškai šiltos lietingos vasaros, tačiau paskutiniais metais tokios pas mus retenybė. Patinka jiems ir sniego patalai bei vidutiniškas šaltukas. Žodžiu, jie nemėgsta kraštutinumų –

ilgai trunkančių sausrų, kaitros ir baisaus speigo. Kaip jiems sekėsi išgyventi šią žiemą, pamatysime tik vėlyvą pavasarį ar vasarą. Sniego danga nebloga, todėl neaukštiems buksmedžiams, jų apvadams speigas pakenkti neturėtų.

Šaltis buksmedžių labai negąsdina, jeigu jie pasodinti užuovėjoje, šaknys mulčiuotos arba tupi sniege. Žvarbus vėjas žiemą gali numarinti augalus greičiau negu -30ºC.

Nemėgsta jie ir kaitrios saulės žiemos pabaigoje (nudega), taip pat karštų ir sausų vasarų, jeigu žemė lengva ir greitai išdžiūvanti, o sodas nelaistomas. Jeigu buksmedžiai sodinami pusiau pavėsyje ir pavėsyje, užuovėjoje, arba naudojami žemiems gėlynų apvadams, dėl speigo ar saulės retai nukenčia. Visgi žiemai baigiantis (paprastai kovo mėn) saulėje augančius buksmedžius vertėtų pridengti agroplėvele.

Buksmedžiams patinka derlingos, purios, bet drėgmę gerai sulaikančios dirvos, geriausiai laidūs priemoliai. Šalto molio dirvos, stovintis vanduo juos greitai pražudo. Tai visžalis augalas, drėgmę per lapus garinantis ir žiemą, todėl rudenį buksmedžius, taip pat spygliuočius ar kitus visžalius augalus, reikia gerai palaistyti (jeigu ruduo sausas). Buksmedžiams reikia neutralios žemės (pH 6.5-7.0). Jų šaknys plečiasi į šonus, todėl duobė kasama ne tiek gili, kiek plati. Į tai reikėtų atsižvelgti ir sodinant buksmedžių apvadus bei pynes, ir kaimyninius augalus sodinti tokiu atstumu, kad jie vienas kitam netrukdytų arba parintki tokius kaimynus, kurie šaknis leistų giliai, o plėstų tik antžeminę dalį. Nors konteineriuose užaugintus sodinukus galima persodinti visą sezoną, kai sodinate gyvatvores, apvadus, pynes ir kitus masinius želdinius, geriausiai laikyti senųjų tradicijų ir labiau pasikliauti gamta. Taigi, jeigu planuojate pasodinti daugiau kaip 20 buksmedžių, sodinkite pavasarį ir  mulčiuokite. Lietinga pavasario pradžia ir mulčias sutaupys jums laiko ir vandens. Beje, tradiciskai gegužė arba balandžio vidurys – gegužės vidurys yra sausas (bent jau Kaune). Šiaip ar taip pirmaisiais metais, jeigu vasara karšta ir sausa, buksmedžius reikės laistyti kartą per savaitę. Geriau rečiau, bet gausiai.

Jeigu žemė derlinga, pirmaisiais metais sodinukų tręšti nereikia. Vėliau kasmet pavasarį pakrūmėse paberiama kompleksinių, lėtai tirpstančių, visžaliams augalams (tinka spygliuočių) skirtų trąšų. Dauginama pusiau sumedėjusiais arba sumedėjusiais auginiais.

Žiemą šalčio ar vėjo pažeisti buksmedžiai paruduoja, lapukai įgauna bronzinį (gelsvą, oranžinį) atspalvį, kuris pavasarį nepasikeičia. Kartais tokį parudavimą sukelia ne šaltis, bet prastos augimo sąlygos – žemas pH, maisto medžiagų stygius, ilgai trukusi sausra, bet išryškėja jis tik po žiemos. Buksmedžiai, panašiai kaip spygliuočiai, miršta lėtai ir dauguma prastos priežiūros simptomų išlenda tuomet, kai jau per vėlu. Jeigu nukenčia ne visas augalas, bet pavienės šakos, jas reikia iškirpti, augimo sąlygas pagerinti. Augalas kurį laiką būna nedekoratyvus, bet pamažu atsigauna. Visgi neskubėkite genėti buksmedžių anksti pavasarį, palaukite birželio. Kartais lapukai žiemą pakeičia spalvą dėl veislės savybių. Jie gali pagelsti, parusti ar tiesiog pablykšti, o pavasarį atgauna savo įprastą spalvą.

© Sodoplanas.lt. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.


Paprasti,bet ne prasti vynvyčiai

Laipiojantys augalai yra ypatingi. Jie neturi stačių stiebų, bet užtat labai greitai auga ir sugeba lipti kitais augalais aukštyn kaip kopėčiomis, todėl kovoje už saulės šviesą dažnai laimi prieš kitus augalus. Jauno augalo ūgliai atlieka sukamuosius judesius užgriebdami vis daugiau erdvės. Jie labai jautrūs šviesai – tai jų kelrodė žvaigždė. Ieškodami šviesos ūgliai lipa aukštyn per krūmus, medžius, akmenis ir sienas. Jeigu atramos nėra, jie lipa ant savo paties stiebų. Kai kurie iš laipiojančių augalų labai gerai prisitaikę kopti  į viršų jie vyniojasi aplink atramą stiebais, kabinasi ūseliais ar dygliais, orinėmis šaknimis arba specialiais diskelio formos siurbtukais.

Lianos, arba sumedėję laipiojantys augalai, visuomet siejasi su tropikais, džiunglėmis ir įspūdingais vijokliais rankos storio stiebais. Bet jos auga ir vidutinio klimato zonoje, tik atrodo ne taip įspūdingai.

Štai penkialapis vynvytis (Parthenocissus quinquefolia) – pati tikriausia liana, kadaise labai populiari Lietuvoje ir, deja, nepelnytai pamiršta. Užauga iki 30 m aukščio. Miestuose ir miesteliuose galima rasti senos statybos penkiaaukščių namų, kurių sienos nuo apačios iki pat stogo apaugusios penkialapiais vynvyčiais. Gamtos sukurtas vertikalaus apželdinimo šedevras! Lipdami penkialapiai vynvyčiai ūseliais kabinasi už balkonų grotelių, vamzdžių,  menkiausio sienos nelygumo ir taip ropščiasi į viršų. Jeigu nebūtų tvirtos atramos, po keleto metų jie nukristų žemėn neišlaikę savo pačių svorio.

Šio vynvyčio lapai sudaryti iš penkių (retsykiais 3 ar 7) lapukų. Žiedai smulkūs, žalsvi, sutelkti skydiškas kekes. Žydi birželio liepos mėnesiais. Uogos smulkios, melsvai juodos, nevalgomos, prinoksta vėlų rudenį. Jas lesa paukščiai ir neretai prisėja aplink. Žemei penkialapis vinvytis nereiklus, gerai auga ir saulėje ir pavėsyje, pakenčia sausras ir yra visiškai atsparus šalčiui.

Įdomi atmaina  Parthenocissus quinquefolia var. Engelmannii, kurios šakelės turi siurbtukus ir prisitvirtina net prie visiškai lygaus vertikalaus paviršiaus, panašiai kaip triskiaučiai vynvyčiai. Šiam vynvyčiui nereikia atramų.

`Star showers` lapai baltai dėmėti, šlakuoti, dažnai su rausvu atspalviu. Gerokai mažesnis už rūšinį augalą. Jaunų lapų lapkočiai raudoni.

Triskiautis vynvytis (Parthenocissus tricuspidata) pas mus retai auginamas, o užsienyje tai viena iš populiariausių lianų. Užauga iki 3-5 m. Jo lapukai labai dekoratyvūs, triskiaučiai, nulinkę žemyn. Jie tamsiai žali, žvilgantys. Rudenį nusidažo puikiu raudoniu. Ūgliai patys prisitvirtina prie atramos siurbtukais, jų nereikia rišti. Dendrologas M. Navasaitis rašo, kad nors triskiaučiai vynvyčiai priskiriami 4 klimato zonai, šaltomis žiemomis gali apšąlti ar nušąlti iki sniego dangos (žemės). Tiesa, vėliau greitai atauga. Geriausiai sodinti rytinėje ar vakarinėje namo pusėje. Žemei nereiklus, bet vešliau auga derlingame priemolyje. Nedidukas, labai puošnus, neagresyvus, todėl labai tinka sodinti prie pavėsinės, pergolės, treliažo. Galima auginti dideliame vazone.

`Veitchi` lapai sprogdami purpuriniai, o rudeni sodriai raudoni.

`Lowii` ir `Ginza Lights` lapai gerokai smulkesni negu rūšinio augalo.

`Purpurea` lapai rausvi visą vasarą.

`Fenway Park` – ypač retas ir ypač gražus. Sprogdami lapai skaisčiai geltoni, vėliau išblunka iki šviesiai geltonų ar žaliai geltonų ir saulėtoje vietoje tokie būna visą vasarą. Rudenį lapai nusidažo raudonais, oranžiniais ir geltonais atspalviais.

`Green Showers` lapai gelsvai žali, rudenį – purpuro raudonumo.

Vynvyčiai tinka ne tik vertikaliam apželdinimui, iš jų galima formuoti kilimus, ypač drėgnose pavėsingose vietose, kur veja auga prastai arba ją nustelbia samanos. Vynvyčiai augūs, todėl ypač tinka dideliems plotams apželdinti, juo labiau, kad rudenį žalias kilimas paraudonuoja ir atrodo ypač puošniai.

Vynvyčių auginiai lengvai įsišaknyja, palyginti greitai auga, tokio kilimo nereikia purkšti, nes vynvyčiai neserga jokiomis ligomis.

Saulėtiems ir pusiau pavėsingiems želdiniams juos galima derinti su svogūninėmis pavasarinėmis gėlėmis ir stambiomis dekoratyvinėmis žolėmis. Pirmosios žydi pavasarį, kai vynvyčiai dar nesulapoję, o paskui natūraliai sunyksta ir snūduriuoja iki kitų metų. Stambios dekoratyvinės žolės, pavyzdžiui miskantai, visą savo grožį atskleidžia rudenį. Jų žiedynai bei lapai išsilaiko iki pavasario ir tuomet nupjaunami per sprindį nuo žemės. Atauga vėlai. Reikia stebėti, kad vynvyčiai savo ūgliais neišlaužytų miskantų jaunų ūglių, šiems tik pradėjus augti. Tarp vynvyčių galima sodinti ir spygliuočius, ypač melsvus ar pilkšvus, kurie puikiai atrodo rudenį raudonų lapų fone. Giliame pavėsyje vynvyčiai nusidažo prastai.

Be išvardintų gerųjų vynvyčių kilimo savybių, reikėtų paminėti ir keletą netikusių. Pirmiausiai, juo negalima vaikščioti taip, kaip vaikštoma žole. Pirmuosius metus visą plotą reikia ravėti, kol augalai sustiprės ir uždengs žemę. Pavienių piktžolių pasitaiko ir vėliau.

„Kilimą“ pasodinti nesunku. Dirva sukasama 18-20 cm gyliu, kas 0,8-1 m šachmatine tvarka iškasamos 20-30 cm gylio duobutės. Labiausiai vynvyčiams tinka priemolis, lengvoje žemėje prieauglis menkas, per sausras skursta. Jeigu planuojama apželdinti šlaitą, visos žemės perkasti nereikia, nes padidinsite eroziją, o duobės sodinimui pagilinamos iki 40-50 cm.  Auginiai ruošiami anksti pavasarį, prieš pradedant tekėti sulai. Jaunos (pirmametės), gerai sumedėjusios šakelės sukarpomos 20-35 cm ilgio pagaliukais su 2-4 pumpurais ir sodinama įstrižai, kad žemės paviršiuje liktų tik vienas pumpuras. Auginiai apspaudžiami žemėmis ir palaistomi. Laistoma ir vėliau, jeigu pavasaris sausas. Geriau rečiau, bet gausiai. Žemę kilimu vynvyčiai uždengia per 2-4 metus.

Kai reikia greito rezultato ir turima daug sodinamosios medžiagos, duobės kasamos kas pusmetrį, o į duobutę sodinama po 2-4  auginius. Įsišaknija daugiau kaip 80 proc. auginių. Pirmaisiais metais, jeigu užtenka drėgmės, vinvyčiai paauga apie 1 m, vėliau auga greičiau. Po kelerių metų kilimą reikia pradėti formuoti, šakas trumpinti, kad augalas nepaspruktų už jam skirtų ribų.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama