Skamba egzotiškai, bet tai tiesa. Bambukai – visai ne medžiai, o aukščiausia pasaulyje žolė. Jie priskiriami miglinių šeimai, bet nuo kitų miglinių skiriasi sumedėjusiais bambliuotais stiebais ir palyginti plačiais lapais. Tai ypatingi augalai, labai mylimi ir vertinami Rytuose. Jų stiebai naudojami statybos pramonėje (netgi statant šiuolaikiškus aukštus miestų pastatus), iš jų gaminami baldai, muzikos instrumentai, įvairus interjero ir sodo dekoro detalės, namų apyvokos daiktai, indai, popierius ir net drabužiai. Jauni bambukų ūgliai valgomi, kai kurie laikomi ypatingu delikatesu. Nespjauna į bambukus ir didžiosios pandos, kurioms šie augalai yra vieni iš pagrindinių racione.
Bambukai – rytietiško kraštovaizdžio ir rytietiškos filosofijos simbolis ir vienas iš geidžiamiausių augalų rytietiško stiliaus sode. Nors tai egzotiškas augalas, kuris natūraliai auga šiltesniuose regionuose, kai kurios rūšys neblogai jaučiasi ir lietuviškame sode. Tiesa, stebuklų iš „lietuviškų“ bambukų tikėtis nereikia.
Geriausiai pas mus jaučiasi žemaūgiai šalčiui atsparūs bambukai – sazos (Sasa), šeivabambukiai (Pseudosasa), Sassaella. Jie auga nedideliais (0,3-1 m aukščio) kompaktiškais kupsteliais, kurie labai tinka apvadams formuoti, be to puikiai peržiemoja. Iš aukštesnių šalčiui atsparių bambukų reikėtų paminėti kai kurių rūšių didbambukius (Phyllostachys) ir bambukaičius (Fargesia). Jie niekuomet nepasieks rūšiai būdingo 4-6 m aukščio ir neaugins rankos storio stiebų kaip nupiešta Kinijos atvirukuose, bet šiaip ar taip tai bambukai.
Bambukams priskiriama daugybė savo išvaizda ir augimo įpročiais skirtingų augalų rūšių, natūraliai augančių tropikų, subtropikų ir vidurinio klimato kraštuose.
Bambukų stiebai gali būti žali, geltoni (Phyllostachys bambusoides `Allgold`, Ph. aureosulcata f. aureocaulis), geltoni su žaliais dryžiais (Ph. aureosulcata f. spectabilis), žali su geltonais dryžiais, žali su violetiniais dryžiais (Ph.violascens), rausvi, melsvi, rudi ir net juodi (Ph.nigra, Ph. glauca f.yunzhu). Kai kurių bambukų jauni ūgliai būna vienos spalvos, o paskui nusidažo kita. Pavyzdžiui, auksavagio didbambukio (Ph. aureosulcata f. spectabilis) jauni ūgliai tamsiai raudoni, o subrendę pageltonuoja. Melsvojo didbambukio (Ph. glauca f.yunzhu) jauni ūgliai žali, o vėliau pajuoduoja.
Apie spartų bambukų augimą sklando legendos. Iš tikrųjų augimas priklauso nuo daugybės sąlygų – klimato, saulėtų ir šiltų dienų skaičiaus, šalnų, drėgmės ir trąšų, ir net nuo bambuko šaknų sistemos tipo. Vieni bambukai auga kaip krūmai, jų šaknų sistema kompaktiška, kiti, panašiai kaip varputis, plita šaknų atžalomis – augina ilgus šakniastiebius ir netrukus „pabėga” iš jiems skirtos augavietės. Pastarieji ne tik greitai „laksto“, bet ir sparčiau auga – gerose sąlygose rūšiai būdingą aukštį stiebas pasiekia per 5-8 savaites. Tuo tarpu krūmu augantiems bambukams užauginti stiebą prireikia 2-4 mėnesių. Pasaulinis augimo rekordas priklauso valgomajam didbambukiui (Phyllostachys edulis) – per parą jo ūglis paaugo 121 cm.
Bambuko stiebo aukštis ir storis tiesiogiai priklauso nuo rūšies, augalo amžiaus ir šaknų sistemos. Kuo augalas vyresnis ir kuo geriau išvystyta jo šaknų sistema, tuo storesnius ir ilgesnius stiebus jis augins, kol pasieks rūšiai būdingą aukštį ir apimtį. Net nušalus antžeminei daliai, pavasarį bambukai toliau leidžia naujus ūglius, jeigu šaknys sveikos (juk tai žolė – nupjovus veją ji netrukus vėl atauga). Tačiau krūmu augančiui bambukui prireikia gerokai daugiau laiko lajai atstatyti negu plintantiems šaknų atžalomis. Jeigu šaltos žiemos kartojasi, augalui (arba jums) gali pritrūkti kantrybės.
Bambukų lapai lanceto formos su smailia viršūne ir aiškiai matomomis gyslomis. Jie būna įvairaus ilgio ir pločio (nelygu rūšis), dažniausiai kelių atspalvių žali arba išmarginti geltonais ar baltais dryžiais. Nuotraukose kraštuotosios sazos (Sasa veitchii) lapai traukia akį plačiu baltu apvadu, tačiau neapsigaukite. Iš tikrųjų šio bambuko lapai žali ir apvadas gražiai pabąla tik saulėtą rudenį, kai nakties ir dienos temperatūrų skirtumas ypač didelis. Jie reaguoja į oro sąlygas panašiai kaip mūsų klevai. Gražiu ir saulėtu oru klevų lapai spindi puikiais ryškiai raudonais ar oranžiniais atspalviais, o lietingą rudenį nusidažo nešvaria rūdžių spalva ir dar labiau sugadina nuotaiką. Panašiai ir su sasomis – lietingą apsiniaukusį rudenį jų lapai apvado neturi arba jis būna siauras, pilkšvas, netaisyklingas, nusispalvina tik pavieniai lapai. Gal tai ir gerai, nes balti pakraščiai pavasarį linkę apdegti saulėje (kaip visžaliai spygliuočiai apdega spyglius).
© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama
Komentarai