Nėra gražesnio mėnesio už gegužę, kai stojus šiltiems ir drėgniems orams tiesiog per naktį, lyg paspaudus mygtuką, išsprogsta visa žaluma ir augalai ima keisti savo rūbą ne dienom, o valandom. Tai metas, kai rankose arba kauptukas (piktžolės irgi auga kosminiu greičiu), arba fotoaparatas, nes po valandos kitos žavinga akimirka jau gali būti praėjus. Panašiai kaip anekdote apie flegmatiką ir vėžlius zoologijos sode: “atidariau vartelius, o jie tik švyst švyst švyst, ir pabėgo“.
Tikiuosi, neužpuls manęs gėlininkai, bet gegužę man gražiausi ne pirmieji žiedai (dabar gausiai žydi mažieji vilkdalgiai (Iris pumila) ir dauguma pavasarinių gėlių), o naujus ūglius auginantys – kailiuką keičiantys – spygliuočiai. Įprasta manyti, kad spygliuočiai visus metus vienodi, jų spalva nesikeičia. Tai netiesa. Pirmiausia tokią nuomonę paneigia gausybė kultivarų, kurie stebina savo sugebėjimais keisti spalvą pagal sezoną (vasarą žali, žiemą – geltoni, arba žali ir rudi, pilki ir mėlyni), kiti pavasarį augina ryškius geltonus ar balsvus, rausvus ūglius, kurie pažaliuoja tik po gero mėnesio. Tačiau visi spygliuočiai, net paprasčiausios eglutės, kurių pilni miškai ir pamiškės, pavasarį pasidabina gerokai šviesesniu, skaistesniu ir minkštesniu rūbu, negu dėvėjo visus metus – ežiukai trumpam pavirsta meškiukais.
Keletas nuotraukų iš mano sodo. Paspauskite ant nuotraukos, kad ją padidintumėte:
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.
Komentarai